– Esate prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos projektuotojas, todėl įą „pažįstate“ labai artimai. Galbūt galėtumėte pristatyti šio pastato architektūrinę istoriją. Kaip pastatas keitėsi, bėgant metams?
– Pastatas pastatytas 1910 metais ir yra iš keleto Kaune, kurie turi moderno stiliaus. Tai nėra žymusis Kauno Tarpukario architektūros modernizmas. Jis panašesnis į Vilniuje ar Rygoje žinomo moderno stilių.
Pastatą suprojektavo architektas Jokūbas Ušakovas, kuris garsėjo gana elegantiškais architektūriniais fasado sprendimais. Namas buvo vadinamas Michelsono namu – pagal savininko pavardę, kuris vietoje buvusių medinių namelių pastatė du gretimus namus. Šiandien čia įsikūrė prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus.
Taigi, pastatas savo istoriją pradėjo kaip daugiabutis. Pirmame aukšte buvo nedidelė parduotuvėlė. Name taip pat gyveno ir savo praktiką atliko garsūs to meto gydytojai. Po jų mirties 1920 m. pastatas buvo išnuomotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kuri atliko pirmąjį remontą, įvedė centrinį šildymą.
Metams bėgant, pastate buvo įsikūrę įvairios įmonės. Sovietmečiu čia veikė siuvykla. Padarytas eilinis remontas. Vėliau objekte veikė išeivijos institutas, Tatarstano atstovybė. Nuo to laiko pastate niekas nepasikeitė. Galima sakyti, kad jo išplanavimas nuo originalaus nėra labai stipriai pasikeitęs.
- Nors pastatas senas ir turėjo nemažai šeimininkų, visgi, jame išlaikytas originalus išplanavimas. Tai gana retas reiškinys pastatuose, kuriuose buvo įsikūrę sovietų gamyklos ar fabrikai.
– Taip, tačiau greičiausiai jiems tiko esamas išplanavimas ir daryti kažkokių pokyčių dėl siuvyklos neprireikė. Žinoma, daug kas buvo labai susidėvėję: stogas vietomis buvo kiauras, sienos subėgę, originalaus, vadinamojo smetoninio, parketo nebuvo galima taip pat išsaugoti, nes visos perdangos buvo pakritę, siūbavo, todėl viską reikėjo sutvirtinti.
- Kaip pastatą modernizavote? Kokius architektūrinius sprendimus taikėte?
– Pastatas yra saugomas paveldo, todėl jame stengėmės išlaikyti viską, kas yra originalu ir nepažeisti pastato vertingų savybių. Nekeitėme išplanavimo, išliko originalūs langai, pertvaros, teraco dangos laiptai. Pastato fasadas beveik nepasikeitė. Taip pat buvo atlikti tyrimai, nustatytos originalios fasado spalvos, kurios buvo vėl atkurtos.
Pastato langai buvo dviejų varčių – atsidaro viena vartis, oro tarpas, kita vartis. Visgi, išorinės vartys buvo per daug susidėvėję, tad jas keitėme naujomis pagal seno lango pavyzdį, o vidines pavyko restauruoti.
Didžiausi pakitimai įvyko viduje, kai, norint pastatą pritaikyti neįgaliesiems, reikėjo jame įrengti liftą. Tai vietai buvo pasirinktas tarpas tarp dviejų esamų laiptinių – viena paradinė, kita tarnybinė. Šiek tiek praplėtę šį tarpą, įterpėme liftą. Dėl to labai nedaug pasikeitė tose vietose buvę santechniniai mazgai ir sandėliukai. Taip pat padarėme holus prie lifto. Išsaugojome ir originalias plyteles.
Atsirado laiptų pratęsimas į palėpę, išsaugotos gipsatūros laiptuose. Nauji laiptų maršai jau šiuolaikinės estetikos, bet atitinka esamo pastato nuotaiką. Langai, durys, specifiniai apvadai, kurie tikrai labai įdomūs, langinės – išliko originalūs.
Teko padaryti naują stogą. Senasis tarnavo daugiau nei 100 metų, buvo padarytas iš miško pjautos medienos, todėl supuvo. Kadangi buvo priimtas sprendimas įrengti ir vieną aukštą pastogėje, kur būtų mokslininkų ir išeivijos instituto tyrėjų darbo patalpos, tai tiesiog esamame tūryje, nedidindami namo, įrengėme naują stogą, kurio dalis stiklinė. Visas kitas išplanavimas liko toks, koks ir buvo. Mums labai daug padėjo tai, kad pats pastato išplanavimas atitiko Valdo Adamkaus bibliotekos koncepciją, todėl ir keisti kažką smarkiai nebuvo reikalo.
Dabar pirmame aukšte yra skaitykla, antrame – muziejus, o trečiame muziejus – biblioteka, ekspozicinės ir pokalbių erdvės, kurios tarnaus miestui.
- Ar sudėtinga buvo dirbti paveldo objekte? Kokia yra darbo specifika?
– Darbo specifika yra visiškai kitokia nei naujame objekte. Labai skiriasi projektavimo ir statybos procesai. Naujame pastate tai, ką sugalvojai, gali ir įgyvendinti. Nėra apribojimų, turi laisvės saviraiškai. Restauruojami pastatai nesuteikia tiek erdvės saviraiškai. Čia reikia pataikyti į pastato dvasią. Padaryti jį moderniu, bet išsaugoti paveldą.
Darant intervencijas, reikia nepažeisti to, kas jau sukurta. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Bibliotekoje reikėjo įrengti visiškai naujas inžinerines sistemas – elektros, šildymo, vėdinimo, rekuperavimo. Pavyzdžiui, vėdinimo sistemos turi gana nemažus vamzdžius. Reikia nutiesti oro padavimą ir ištraukimą. Norėdami nemažinti lubų kambariuose, turėjome pažeminti pakabinamas lubas holuose. Taip pagrindinės patalpos išliko tokio pat aukščio ir išlaikė to laikmečio stilistiką.
Restauruojami objektai yra labai imlūs laikui ir finansavimui. Gali būti suprojektavęs vienaip, tačiau atidengus grindis pamatai, kad toje vietoje reikia visai kitų sprendimų. Reikia viską keisti, perprojektuoti, tai užtrunka ir daug kainuoja.
Dažnai paveldo objektai susiduria su dar viena problema – trūksta paveldosaugos inžinierių, kurie nebūtų persikvalifikavę statybininkai, neturintys reikiamos patirties tokiose darbuose. Apie tai kalba tiek restauravimo kompanijos, tiek ir šiuos specialistus rengianti Kauno technikos kolegija.
- Ar jums teko susidurti su šia problema?
– Problema išties egzistuoja ir pats su ja susiduriu. Specialistų trūksta ne tik projektavime, bet tyrimų sferose. Aš, kaip architektas, visada samdau specialistus, kurie atlieka architektūrinius, istorinius, geodezinius ir kitus tyrimus. Trūksta ir statybinių pajėgų.
Ši situacija susidarė todėl, kad vienu metu buvo visiškai nutrūkęs paveldosaugos specialistų ruošimas. Anksčiau juos rengdavo Kauno technikos kolegija bei specializuotos rengimo įstaigos, iš kurių žmonės eidavo dirbti į dideles kompanijas ir įgydavo reikalingą patirtį. Tačiau po didelių įmonių griūties dingo ir jų ruošimas. Iki šios dienos žingsniavome su senais specialistais, tačiau jie pasitraukė į pensiją ir susidarė esama situacija bei ženklus šios srities profesionalų trūkumas.
Rinką bando gelbėti persikvalifikavę statybininkai, kurie įgyja reikalingus atestatus. Tačiau šioje srityje svarbiausia yra požiūris. Išmokti galima visko, bet sunkiausia pakeisti požiūrį. Tai kruopštus darbas, kurs reikalauja laiko, o dabar viską norima padaryti kuo greičiau ir pigiau, todėl dažnai rezultatas nebūna geras.
- Kalbant apie nelabai gerą rezultatą, Kaune yra nemažai apleistų, nenaudojamų pastatų. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?
– Situacija priklauso nuo kartelės iškėlimo. Jei iškelsime aukštai, tai ji bus bloga. Jei žemiau – tai visai nebloga. Aš daugiausia susiduriu ne su seniausia, o tarpukario architektūra, kuri, mano nuomone, per ateinančius 10 metų turės labai daug problemų. Dauguma pastatų yra beveik 100 metų, pavyzdžiui, pieno centras, karininkų ramovė ar centrinis paštas. Artėja metas, kai jiems prireiks kapitalinio remonto. Tai matosi jau dabar, nes pastatai yra nenaudojami, juos eksploatuoti yra brangu, šildymas suvalgo milžiniškas sumas. Pastatai priklauso universitetams, kurie bando optimizuoti pajamas ir nusprendė jų nešildyti. Tai yra labai blogai.
Kita problema – energetinis šių pastatų efektyvumas. Juos apšiltinti iš lauko būtų tolygu jų architektūrinės vertės praradimui, nes termoizoliacinės medžiagos pakeistų jų išorę. Yra technologijos, kurios leidžia šiek tiek apšiltinti objektus iš vidaus. Žinoma, jos nėra tokios efektyvios, kaip apšiltinimas iš lauko pusės, bet tai yra sprendimas. Visgi, šiltinant iš vidaus būtina apšiltinti visą namą, o ne kažkurią jo dalį, kad nebūtų skirtingų temperatūrinių režimų. Tai brangios technologijos, todėl labai sunku įsivaizduoti jų pritaikymą gyvenamuosiuose Tarpukario architektūros namuose, kur kiekvienas butas privatus.
Galiausiai yra trečia problema – tai namų išorė. Natūralu, kad žmonėms gyventi nepatogu, kai kiauri langai ir pučia per balkono duris. Tada gyventojai senus langus pasikeičia į plastikinius, dažniausiai pigiausius baltos spalvos.
Niekas nekreipia dėmesio ir į langų dalinimą, raštus. Taigi, turime situaciją, kai matome vienus langus, kurie pakeisti prieš 10 m., kitus su kitu raštu, kur keičia dabar ir likusius originalius. Toks pastatas tikrai nepuošia miesto. Sudėtinga yra ir su fasadais, kuriuos turi tvarkytis privatūs savininkai. Džiugu, kad miestas eina ta linkme, kad prisidėtų prie fasadų tvarkymų.
Kaip manote, kokia galėtų būti jūsų minėtų objektų – pašto, pieno centro ir kitų pastatų nauja paskirtis?
– Tame ir bėda, kad šie pastatai neranda savo funkcinės vietos, todėl ir stovi tušti. Tačiau tai ne tiek pačių pastatų problema, kiek miesto centrinės dalies. Kalbu apie tai, kad, padarius Laisvės alėją pėsčiųjų zona, užsidarė įvažiavimai į tų pastatų kiemus. Tad šių objektų didžiausia problema tampa parkavimas. Be automobilių stovėjimo aikštelės neįsivaizduojamas joks šiuolaikinis biuras, nekalbant jau apie aukštesnę biurų klasę.
Galbūt šią problemą galėtų išspręsti centralizuotai statomos požeminės ir antžeminės parkavimo aikštelės. Su jų atsiradimu palengvėtų ir tų pastatų atsinaujinimo ir naujos funkcijos suteikimo procesas.
Kaip jūsų nuomone keisis Kauno architektūrinis veidas ateityje?
Esu optimistas. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet per 25-erius nepriklausomybės metus Kaune didelių pasikeitimų neįvyko, kaip, pavyzdžiui, Vilniuje, kur atsirado naujas administracinis centras kitoje Neries pusėje. Kaune pastatytas tik vienas kitas didesnis pastatas.
Visgi, svarbu tai, kad mes nesugadinome to, ką jau turime. Dabar didelių investicinių pakilimų, kaip prieš krizę, kai bankai dalino paskolas ir visi statė daug, nebėra. Turime daugiau patirties, o pinigų ne tiek, kiek anksčiau, todėl miesto plėtra bus subalansuota ir apmąstyta.
Kita vertus, sunku prognozuoti Kauno plėtrą, nes naujamiestis yra urbanistinė vertybė, kuri turi daug apribojimų. Čia saugoma viskas. Kai darinys yra baigtinis – tada bėdos nėra. Deja, Kauno naujamiestis yra visiškai padrika zona.
1920 – 1940 m. čia vystėsi žymieji pastatai labai dideliu tempu. Sovietmečiu didelių intervencijų be kelių aukštų betoninių pastatų nebuvo. Vienu metu buvęs didelis tempas, o po to atėjusi stagnacija nuvedė prie to, kad šiandien Kaune yra labai daug tuščių, nesutvarkytų vietų. Tai lemia ir paveldosaugos apribojimai. Manau, reikia saugoti tikrai vertingus objektus, kurie rodo miesto savivertę ir leisti atgaivinti tuos, kurie nėra vertingi. Pavyzdžiui, jei palygintume Lietuvą su Italija ar Prancūzija – gautume paradoksą, nes ten saugotinų objektų yra mažiau. Reikia siekti tvarios ir darnios miesto architektūrinės urbanistinės vizijos, kuri nepaliktų merdėjančių erdvių.
