Blokiniai daugiabučiai atrodo lyg smėlio pilys
Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras 87 metų J.Minkevičius apie senų blokinių daugiabučių renovaciją turi kategorišką nuomonę: ne išoriniais „drabužėliais“ juos reikia puošti ir šiltinti, o griauti. Jie yra atgyvena.
„Sovietmečio pastatų kokybė buvo prasta, jie neilgalaikiai, nusidėvėjusios inžinerinės komunikacijos. Renovuoti nėra logikos. Tokiems namams garantija buvo duodama daugiausiai 50-čiai metų, vieniems tas laikas pasibaigė, kitiems jau paskutinės dienos tiksi“, – sako ilgus metus mokslinį darbą Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute dirbęs mokslininkas.
Kitose šalyse pusę šimtmečio išstovėjusius blokinių namų kvartalus šluoja nuo žemės paviršiaus. Tai daroma dėl žmonių saugumo. Plytinis namas gali ir kelis šimtus metų stovėti, o blokiniame per ištrupėjusius sujungimus patenka oras, rūdija metalinė armatūra. Ateis laikas, ir toks statinys, kaip įsivaizduoja pašnekovas, subyrės lyg smėlinis.
„Turtingos šalys irgi statė blokus po karo, reikėjo žmones skubiai aprūpinti būstais, o dabar tuos rajonus sprogdina“, – kalba architektas.
Jis tiki, kad ir mūsų šalis greit labiau atsigaus finansiškai ir imsis kaip įmanoma greičiau taisyti šį reikalą – mainais į trupančius blokinius namus aprūpinti gyventojus normaliu būstu.
Ant gatvinio pagrindo formavosi kriminalinė kultūra
Dar vienas daugiabučių kvartalo neigiamas bruožas – kriminogeninė situacija.
Daugiabučiai, mokslininko įsitikinimu, išugdė „tulpinių“ kartą.
„Vadinamuosiuose miegamuosiuose kvartaluose formavosi kriminalinė kultūra, susibėga šutvė, bendrabutinio tipo žmonės, ant to gatvinio pagrindo jų pažiūros ir išugdomos, auga su pažeista morale. Tai vis skaudus sovietmečio palikimas, karta su išrautu tikėjimu, ji ne kuria, o griauna, ką nori, tą daro“, – kaip architektūra gali lemti visuomenės žlugimą, aiškina J.Minkevičius.
Teisybė, ir pats architektas dabar gyvena daugiabutyje Kaune, tik ne blokiniame, o mūriniame name. Čia mes ir svečiuojamės.
Šeimininko žmona jau senokai pasimirusi. Vienišiaus būstas liudija, kad jam dabar svarbus tik knygų pasaulis.
Grindis išpaišydavo angliukais
Savo gimtajame Kupiškyje architektas lankėsi prieš porą metų, kai buvo pristatomos jo naujausios knygos: įvairiais laikotarpiais rašytų straipsnių rinkinys „Prieštaringoji architektūra“ ir tėviškės prisiminimų prisodrintos, autentiška tikrove pagrįstos novelės „Migonių vinkšna“.
Savo kūryba autorius labiausiai siekė iškelti savo kupiškėniškos tarmės, jos posakių grožį ir skambesį.
Pastaruoju metu jis vis rečiau beaplanko savo gimtinę. Ir rajono centru jis per daug nesidžiaugia.
Architekto akimis, Kupiškį, kaip ir kitus šalies miestus bei miestelius, beveidį padarė naujieji, visai sovietijai būdingi tipiniai daugiabučių kvartalai.
„Nugriovė istorinę baltąją vaistinę, nelieka savitų, įsidėmėtinų, miesto vaizdą išskirtinį darančių statinių“, – pokyčiais gimtinėje nesidžiaugia architektas.
Pasak jo, rajonas prie autobusų stoties pats nykiausias, miesto aikštėje nėra už ko akims užsikabinti.
Netoli Kupiškio Didžprūdžiai – kaimas, kuriame J.Minkevičius lankė mokyklą. Ypač gerai jam sekėsi matematika, nors sočiai gabumų užteko ir kitiems mokslams.
Gabų mokinuką globojo Antašavos parapijos klebonas filosofas Juozapas Čepėnas. Jis ir padarė didžiausią įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Kunigas įkalbėjo tėvą leisti vaiką į tolesnius mokslus, jo dėka J.Minkevičius įsitraukė į pogrindinę ateitininkų veiklą, tapo savo šalies patriotu.
Nuo mažų dienų jis buvo gabus piešimui. Atliekamo popieriaus namie nebuvo, tai mama duodavo angliuką ir leisdavo keverzoti ant grindų. Vėliau, jau mokyklinuko, piešinius ji kabindavo namie ant sienų, jais buvo išdekoruota visa troba. Vadinasi, jie buvo gražūs.
Dabar gi J.Minkevičiaus kūrybinėje kraitėje yra gausybė akvarelių, nutapytų gimtinės peizažų ir architektūrinių eskizų iš tolimų kelionių.
Statė velniui piramidę
Baigęs gimnaziją J.Minkevičius ketino stoti į Kauno dailės institutą, bet pamatęs ten iškabintus darbus sovietine tematika persigalvojo, pasirinko architektūros studijas. Manė, jos bus mažiau politizuotos.
Studijuojant kelis kartus jaunuolis buvo verstas stoti į komjaunimą. Vis atsisakydavo. Už tai jį kiekvienų mokslo metų gale išmesdavo iš bendrabučio, bet vėliau, kaip pažangiausiai besimokantį studentą, priimdavo atgal.
„Po studijų Lietuvoj man vietos nebuvo, ištrėmė prie Volgos hidroelektrinės statyti“, – darbinės veiklos pradžią prisimena jis.
Patriotinės J.Minkevičiaus nuostatos atsispindėjo jo darbuose. Būtent dėl jų net dvi doktorantūros disertacijos buvusios atmestos, neleista jų gintis.
„Sovietijos okupantai siekė formuoti vergiškai paklusnų sovietinį žmogų, tam buvo priverstos tarnauti ir visos kūrybos sritys, architektūra bei urbanistika taip pat. Veiksmingiausia prievartos priemonė – iš žmonių atimti turtą ir žemę. Architektams nebeliko individualių užsakymų, kartu ir kūrybinės laisvės. Viskas buvo centralizuotai planuojama ir projektuojama, nuasmeninta ir suvienodinta.
Lietuvos architektai buvo izoliuoti nuo Vakarų pasaulio, nukirsti intelektiniai ir dalykiniai ryšiai. Taip pat nutrauktas tarpukario metų kūrybinis tęstinumas. Jokių tradicinių vertybių ir buvusių etinių normų, architektai turėjo paklusti sistemai, kitaip sakant, buvo verčiami „statyti velniui piramidę“. Okupantams priešiškai nusiteikę buvo dauguma, bet praktiškai vidinių nuostatų niekas negalėjo išreikšti“, – apie sovietinio stagnacijos laikotarpio situaciją pasakoja J.Minkevičius.
Architektūrologas grįžta prie pokariu sparčiai statytų mikrorajonų. Praktinė pusė suprantama: reikėjo į miestus plūstančius žmones aprūpinti butais, bet svarbiausia buvo ideologija: išugdyti sovietinius žmones, kad dauguma gyventų vienoje krūvoje, kaip standartas – paklusnūs ir vienodai mąstantys.
„Taip ir liko, iš esmės tebegyvename sovietinio standarto rėmuose“, – įsitikinęs J.Minkevičius.
Bažnyčios visai nenusisekusios
„Ilgą laiką buvo uždrausta bažnyčių statyba, visai praradome įgūdžius. Kai atėjo laisvė, pasirodė, kad nebemokame jų projektuoti. Lietuvoje nėra naujų aukšto lygio bažnyčių, tik kažkokie nenusisekę statiniai“, – savo nuomonę išsako specialistas.
Stalininiu laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, pagal Maskvos padiktuotus standartus dygo pseudoklasikiniai pastatai, didingi, su kolonomis ir tortiniais pagražinimais – sovietine simbolika. Daug pristatyta tokio tipo kino teatrų.
„Visos imperijos, tiek Hitlerio nacionalizmas, tiek itališkasis Musolinio fašizmas rėmėsi imperinėmis tendencijomis, mėgdžiojo išorines Romos architektūros formas. Tokia statyba buvo brangi, reikėjo daug rankų darbo. Postalininiu laikotarpiu jos atsisakyta, imtasi pigesnių masinių statybų. Tada ir prasidėjo standartinė architektūra“, – istorines peripetijas aiškina profesorius.
Vietoj disertacijos – knyga
Architektams laisvai kūrybiškai reikštis buvusios labai ribotos galimybės. Naudotis užsienio kolegų patirtimi ir vakarietiškomis tendencijomis buvę galima tik tiek, kiek tai pritaikoma masinei statybai, o ir priėjimas prie informacijos apie užsienietišką architektūrą buvęs suvaržytas.
J.Minkevičius tokią galimybę turėjo, tada jau dirbo Architektūros ir urbanistikos mokslinio tyrimo institute, taigi, kaip ir kiti darbuotojai, galėjo naudotis bibliotekos specialiuoju skyriumi.
Su užsienietiška specialybės literatūra jis troško supažindinti ir lietuvius architektus.
Ta tema jis parašė daktarinę disertaciją.
„Užsienis rėmėsi demokratiniais principais – laisvas žmogus, laisva architektūra. Informaciją apie ją buvo galima skelbti, tik reikėjo viską kritikuoti, kad neatitinka darbo žmogaus interesų ir taip toliau. Šito daryti negalėjau, todėl disertacijos man ginti neleido“, – apie itin drąsų žingsnį anuometinėmis sąlygomis pasakojo J.Minkevičius.
Mokslinio laipsnio gintis jis negalėjo, bet ta tema parašė straipsnį, vėliau išleido ir knygą „Architektūros kryptys užsienyje“. Autorius džiaugiasi, kad ji tapo sensacija, buvo išpirkta per kelias dienas. Paskui ji ilgus metus studentams tarnavo kaip vadovėlis.
Liaudies menas buvo tabu
Iš trijų parašytų disertacijų J.Minkevičiui buvo leista gintis tik vieną. Mokslinis darbas apie lietuvių liaudies architektūrą irgi buvo atmestas kaip neatitinkantis sovietinės ideologijos.
„Stalino laikais buvo paminklų griovimo vajus, kiek tautiškos architektūros išgriovė, sunaikino, kiek kryžių išsprogdino. Turėjau labai daug medžiagos, surinktos iš kaimų ir miestelių. Stengiausi į liaudies architektūrą pažiūrėti ne idealizuodamas, bet atskleisti, kokias gerąsias savybes atspindi tas laikmetis. O juk reikėjo viską ideologiškai sukritikuoti, kad neatitinka marksizmo-leninizmo postulatų. Atsisakiau darbą taisyti, ir teko penkerius intensyvaus darbo metus išbraukti iš gyvenimo. Paskui tą medžiagą panaudojau knygoms“, – aiškina J.Minkevičius.
Užsispyrėliui buvo leista ginti disertaciją tik apie naujus interjerus ir jų sintezę su monumentaliaisiais menais, čia jau nebuvę kaip prikabinti komunistinės propagandos.
Ta tema pasauliniu mastu buvo paliesta pirmą kartą, apie architektūros ir dailės sintezę niekas iki tol nerašė, tos metodikos niekur nedėstė.
„Norėjau ją įdiegti kaip mokymo programą, bet mūsų šalyje jos nepripažino“, – sakė pašnekovas.
Išdrįso parašyti apie LDK ribas
J.Minkevičiaus mokslinis darbas apėmė plataus diapazono skalę – nuo lietuvių tautos meno iki naujausių krypčių pasaulinės architektūros. Jam buvo svarbu pagrįsti Lietuvos naująją architektūrą, kokiu keliu jai eiti, kas svarbu ir būdinga.
Kupiškėno nuopelnas – ir pirmasis „Lietuvos architektūros istorijos“ tomas. Jis apėmė laikotarpį nuo seniausių laikų iki 17 amžiaus vidurio.
„Įsivaizduojate, ką reiškia sovietmečiu paminėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas? Į LDK įėjo Baltarusija, Ukraina, dalis Latvijos ir Lenkijos. Savaitę važinėjau į Vilnių, kol pavyko suderinti su saugumo cenzūra, bet ta knyga vis tiek 7 metus gulėjo neišleista stalčiuje, išleista buvo tik prasidėjus „perestroikai“ 1987 metais“, – kalba šio leidinio vyriausiasis mokslinis redaktorius.
Kupiškėnas taip pat buvo vienas iš 1966 metais pradėto kurti Rumšiškių etnografinio muziejaus aktyvistų, važinėjo atrinkinėti pastatų į visus šalies regionus.
Padėjo atsikratyti baisių karkasinių monstrų
J.Minkevičiaus nuopelnu galima laikytai ir tai, kad šalyje buvo sustabdyta vienos rūšies karkasinių mokyklų ir kitokių visuomeninių pastatų statyba.
Naudojant tuos karkasus jau buvo užtektinai „prikepta“ nykių ir žmonėms nepatogių gelžbetoninių monstrų, iš jų pastatytos ir kelios Panevėžio mokyklos.
J.Minkevičiaus vadovaujamai mokslininkų grupei buvo mestas uždavinys įvertinti šių konstrukcijų kokybę.
„Jei karkasus įvertinsime neigiamai, bet neargumentuotai, tai yra supeiksime Maskvos inžinierių darbą, tapsime sabotažininkai. Jei įvertinsim teigiamai, kenksime savo šaliai. Teko labai pasukti galvą, kaip lanksčiai, bet tiksliai įvardyti karkaso trūkumus ir nepriimtinumą respublikinėms statyboms. Parašyta kategoriška mokslinė išvada padėjo, to buvo atsisakyta“, – pasakoja J.Minkevičius.
Mokslininkas įsitikinęs: jei ne sovietų priespauda, mūsų šalis architektūriniu požiūriu būtų visai kitokia, vietoj suniveliuotų ir monotoniškų, pagal vieną kurpalių suprojektuotų mikrorajonų būtų saviti, išraiškingi grupiniai ansambliai ir individualių namų kvartalai.
Dabar tą palikimą reikės taisyti daugybę metų.
Šaltinis: www.panskliautas.lt
