„Yra tiek įdomių projektų, kurių noriu imtis, tiek fantastiškų žmonių, su kuriais noriu dirbti, deja, laiko niekas papildomai nedalija“, – sako vienas įdomiausių mūsų šalies architektų.
Jo kūryba provokuoja, kviečia diskutuoti, erzina, džiugina, kai kuriems ją išvydus – norisi keiktis. Apsilankiusieji neseniai įvykusioje architektų biuro „G.Natkevičius ir partneriai“ darbų fotografijų parodoje Kauno Vytauto Didžiojo universitete galėjo įvertinti 26 įspūdingus namus.
Patį kūrėją labiausiai pradžiugino, kad parodą aplankė kone visų joje eksponuotų būstų šeimininkai. Su savo klientais G.Natkevičius turi išties išskirtinį santykį.
– Žmonės, o ne brėžiniai architektūroje yra svarbiausi – tai esate minėjęs ne viename pokalbyje. Bet jie tokie skirtingi, greičiausiai, ne visi malonūs ir mandagūs. Kaip jums pavyksta su visais susikalbėti?
– Klientai man visuomet yra maloni patirtis. Kol vyksta namo projektavimas, o vėliau jo statybos – nuolat ir daug bendraujame ir tik iš šalies gali atrodyti, jog mes tik aiškinamės, kokio klozeto ar plytelių name norės, iš tikrųjų mūsų pokalbiai yra daug išsamesni.
Klientai nejučia perduoda mums daugybę asmeninių patirčių – verslo išmanymo, darnaus šeimos gyvenimo, kelionių įspūdžių – tikrai daug iš jų išmokstame. Šie pokalbiai tokie įdomūs, kad kiekvienąkart jautiesi kaip perskaitęs gerą romaną.
Pavyzdžiui, atvažiuoja klientai iš Raseinių, Tauragės – išskirtiniai žmonės, kurie galėtų drąsiai savo verslus perkelti į didmiesčius, bet ne – jie kuria provincijoje, buria aplink save žmonių ratą, jiems suteikia galimybę augti, tobulėti. Tokie žmonės yra tikri herojai, labai džiaugiuosi, kad būdamas architektu galiu juos sutikti.
– Ar svarstėte, kodėl šie herojai renkasi jus? Kad esate talentingas, o gal madingas architektas?
- Esu paprastas žmogelis, ne taip seniai ėmęs pasitikėti savo jėgomis. Mat kai dirbau komandoje su kolegomis, vėliau atsiskyrusiais nuo mūsų biuro, buvau linkęs save menkinti, kitus laikiau lyderiais, jaučiausi tik jų pagalbininkas. Kai mūsų keliai išsiskyrė, kai jie nutarė dirbti atskirai, suvokiau, kad architektui labai reikia ne tiek talento, kiek kitų savybių.
Šiandien nieko nežinau apie minėtus kolegas – jie tarsi dingę, jų nematyti ir negirdėti mūsų bendruomenėje, o mes sėkmingai judame į priekį. Nes supratome, kad vienas svarbiausių dalykų – gebėjimas darniai dirbti kolektyve, jį įkvėpti ir pačiam iš jų semtis įkvėpimo. Man labai smagu su komanda, patinka, kai ore sproginėja idėjos, kai jomis dalijamės.
Dažnai pagalvoju, kad architekto darbas panašus į trenerio. Juk treneris stiprią komandą gali suburti iš vidutinių žaidėjų, bet reikia įsigilinti į kiekvieno žaidėjo charakterį, nuotaiką, jo gebėjimus, išgirsti kiekvieną jų ir tada užkurti bendram darbui.
Savo biure net su klientais nekalbame po vieną – sėdame keliese – vyresnis, jaunesnis, būtinai moteris architektė dalyvauja. Visa tai darome, kad tik nepraleistume kliento siunčiamos užuominos, kad išgirstume viską, ką jis nori mums pasakyti, kad pajėgtume tuose pašnekesiuose atskirti pelus nuo grūdų. Keista, bet dar daug architektų neįvertina tokių pokalbių svarbos.
Greičiausiai jie per daug gerai apie save mano ir todėl klientui stengiasi primesti savo žaidimo taisykles, pagal kurias vėliau klojami namo pamatai.
Kitas svarbus dalykas – intuicija. Nuo tos akimirkos, kai būdamas beveik keturiasdešimties pradėjau įsiklausyti, ką ji man sako, kai pabandžiau kurti taip, kaip jaučiu, – įvyko lūžis. Ėmė sektis. Kai lenktynininkas lekia posūkio link, jam instinktas kužda „stabdyk!“, o patirtis kaip tik liepia to nedaryti.
Taip ir man – protas sako, kad betonas ar surūdijęs metalas gal ir nejauku, tačiau šiandien aš pasikliauju intuicija ir patirtimi, atsipalaiduoju, ir tada atsiranda gražiausi dalykai. Manau, kad tai jaučia ir klientas – kad nebandai jo apgauti, esi nuoširdus, sieki surasti geriausią sprendimą ir, svarbiausia, gebi išklausyti, o ne tik teigti save.
– Tie žmonės, kurie užsuka į jūsų biurą, ką jie turi bendra? Tikrai ne kiekvienam ir finansiškai, ir emociškai įkandama jūsų architektūra.
– Dauguma mūsų klientų ieško neeilinių, nekasdienių sprendimų, tačiau visi jie yra labai skirtingi žmonės. Tarp jų geriausi klientai – jaunos, vidutines pajamas gaunančios šeimos. Jie paprasti, nuoširdūs žmonės, jų vertybės sutampa su mūsų, jie mumis pasitiki ir nors dažnai dėl finansų užsitęsia jų statybos, jie nesugadina pirminės idėjos, stropiai siekia gero rezultato.
O štai turtingi žmonės leidžia sau paišdykauti. Pavyzdžiui, jau kai būname iki smulkmenų viską aptarę ir net pradėję įgyvendinti, ima ir nusprendžia, kad reikia ką nors keisti, griauti. Dažniausiai vėliau jų eksperimentus tenka taisyti.
Bet visi mūsų klientai – nuo pirmojo pokalbio iki įkurtuvių, dažnai patys to nejusdami lyg kokiame kompiuteriniame žaidime pereina į kitą lygį. Jie iš tikrųjų ima mėgautis gera architektūra, savo namų erdvėmis, kurių vis dėlto nei pas pusbrolį Albiną, nei pas pusbrolį Petrą nėra. Keliaudami jie jau labiau pastebi įdomios architektūros namų ir pasidžiaugia, kad ir patys tokiuose gyvena.
Kartais ir mums tenka gerokai pasitempti. Esame turėję klientę iš Palangos, kuri taip susidomėjo interjerais, tiek įsigilino į jų kūrimą, kad baigiant darbus jau mums teko ją vytis. Ši moteris dabar drąsiai galėtų kurti interjerus kitiems.
Gerą pamoką iš kliento esame gavę prieš kokius dešimt metų – išklausę pageidavimų parengėme eskizą. Tačiau kai jį parodėme, matėme, kaip nusivylė mūsų darbu. Neįvertinome žmonių – jiems reikėjo ko nors neįprasta, beprotiška, o mes neišgirdome jų.
Biurui užsidegė raudona lemputė – kažką darome neteisingai. Nuo tada pirmajame eskize siūlome tai, ką galime sukurti geriausiai ir tik vėliau, jeigu prireikia, koreguojame, lengviname projektą. Bet jokiu būdu ne atvirkščiai.
Dar vienas dalykas – stengiamės būti su klientu „iki rakto“, iki įkurtuvių jo nepalikti vieno, nesvarbu, kiek tai truktų. Dabar žmonės neieško išprotėjusio menininko, kuris ką nors gera sukūrė, kai negėrė, o po to vėl dingo – žmonės nori žinoti, kada galės įsikraustyti, tiki, kad rezultatas juos nustebins ir, matyt, jiems tai smagu.
– Sakote, jog jūsų biuro projektuotuose namuose žmonės sugeba pamatyti ir save, ir aplinką kitu žvilgsniu, jiems atsiskleidžia naujos galimybės gyventi ir dirbti. Tačiau ne paslaptis – daugybei lietuvių jūsų architektūra atrodo lyg nesusipratimas, jūsų namus jie vadina kone visuotiniu terminu tapusiu žodžiu „krematoriumas“ ir yra įsitikinę, kad juose gyventi neįmanoma.
– Kiekvienas architekto sprendimas turi atsakymą. Taip dirba mūsų biuras. Daug kas sako, kad kuriame minimalistinį interjerą, tačiau tai joks minimalizmas, mes tik siekiame, kad būste būtų tvarka, jokio estetinio triukšmo.
Nes tik tokioje aplinkoje, kurioje žmogaus niekas netrikdo, jis mato tik gražų vaizdą pro langą, jo neerzina kaimynai, nes jų tiesiog nematyti, jis gyvens patogiai. Ne fengšui ar kokie nors stebuklai tas sąlygas sukuria, o tvarka.
Esu matęs konkurentų padarytą daugiabučio planą – pagalvotum, kad su tuo brėžiniu niekas nedirbo: pertvaros bet kaip išdėstytos, durys irgi. Jeigu nėra tvarkos brėžinyje, ar gali tvarka būti gyvenime?
– Atrodo, kad biurui „G.Natkevičius ir partneriai“ namo vieta lyg ir nėra svarbi - elegantiškai patupdyti namą galite bet kur – chaotiškai užstatytame Kauno rajone ar plyname lauke šalia Raseinių.
– Žinoma, kad vieta yra svarbiausia, nes ji padiktuoja būsimo namo architektūrinę mintį, scenarijų. Tačiau prisitaikyti įmanoma beveik visur.
Sunkiausia kurti rėžiuose – paprastuose sklypuose, kuriuose nėra nei istorijos, nei gamtos, nieko. Tuomet tą penktą dimensiją pats turi sukurti, nuotaiką iš ko nors sukelti, padaryti taip, kad niekas virstų kažkuo, tai tikrai sudėtingas procesas.
– Jei nutartumėte, kad šeimai per ankštas tapo 130 kvadratinių metrų ploto butas jūsų paties suprojektuotame stiklo ir metalo daugiabutyje šalia Kauno muzikinio teatro ir nutartumėte, kad laikas kraustytis į namą, pats jį projektuotumėte, o gal žinote, kas kitas tai galėtų padaryti?
– Niekada nenorėjau namo, nes neturėčiau tiek laiko jam skirti, kiek reikia. Tačiau tikrai žinau, jei vis dėlto statyčiausi, kreipčiausi į tuos kelis kolegas, kuriais pasitikiu. Man būtų labai įdomu atsidurti kitoje stalo pusėje, kur jau ne aš, bet mane bandytų atspėti ir suprasti. Su visomis mano ydomis ir darboholizmu.
Lietuvoje yra gal tik kokie keturi penki architektai, kuriais pasitikiu ir žinau, kad jie padarytų geriausiai. Kas nori, gali man sakyti, kad koks Petriukas pažįsta Jonuką, kuris padarytų geriau ar blogiau, tačiau aš žinau, kad aukščiausio lygio architektų Lietuvoje yra vos keli. Gerų yra daug, tačiau labai gerų ir tikrai gabių, kaip ir visose srityse, labai mažai.
– Kalbamės apie privačius namus, tačiau jie užima tik trečdalį jūsų biuro darbų. Tarptautinis Kauno oro uostas, krematoriumas Kėdainiuose, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas, ne vienas verslo centras, pradėtos viešbučio bei kvartalo statybos „Žalgirio“ stadiono vietoje Vilniuje – šiais metais dalyvavote trijuose tarptautiniuose architektūros konkursuose. Sakykite, ką kurti jums labiausiai patinka, kas šalia širdies?
– Sunku atsakyti į tokį klausimą. Bet tikrai būtų buvę smagu dirbti su Nacionalinio mokslo centro (NMC) Kaune „Mokslo sala“. Tačiau architektūrinį konkursą laimėjo ispanai, kurie, manau, nei patys suprato, nei vertinimo komisija, ką jie ten suprojektavo. Taip, jų darbas subtilus, tačiau pastatas, kuris yra vidury salos, žiūri į miestą, o ne į upę, prie kurios yra, man atrodo kiek perspaustas.
Nenoriu vertinti kolegų darbo, bet, man regis, toks „tylus“ pastatas labiau tiktų miestui, kuris jau turi daug geros architektūros, tada jis ten gerai įsikomponuotų.
Tačiau Kaunas nėra toks miestas, todėl jame norisi matyti ką nors išskirtinio, o ne pasislėpusio krūmuose. Prisipažinsiu, tokį konkursą laimėti ir būtent tokios paskirties pastatą statyti būtų labai įdomu.
Taigi, nors daugelį visuomeninės paskirties pastatų sudėtingiau kurti nei privačius namus, dažnai jų šeimininkai – buvę mūsų klientai, būna jau užsikrėtę kokybės ir tam tikros išraiškos nuodu. Jie nori, kad pastatas būtų ryškus, toks, kuriam nereikėtų reklamos, kad ir be jos trauktų dėmesį bei nuomininkus.
Žinoma, čia yra ir kitokių veiksnių – pastatas turi atsipirkti, tad reikia galvoti, kaip padaryti jį taupesnį, kaip išlaikyti kokybę už mažesnę kainą – ir tai yra daug sunkiau nei privataus namo kūrimas.
Būna, kad kai kurie darbai nuvilia. Dažniausiai taip atsitinka, kai jau, regis, viskas pavyko ir staiga – statybininkas nesąmonių pridaro arba klientas paskutinę akimirką sugalvojo ką nors pakeisti. Dar liūdniau, kad didesniuose užsakymuose nėra glaudaus ryšio tarp architekto ir kliento, nes yra daugybė jo patarėjų, projektų vadovų, kurie nužudo gražiausias idėjas.
O kartais nuo pirmų žingsnių žinai, kad nieko ypatinga neišeis, klientai be polėkio, viskam abejingi. Tuomet tiesiog stengiesi tvarkingai atlikti darbą, atiduoti projektą statyti ir pasistengti, kad niekas per daug jo neminėtų.
Šedevrų dar nesijaučiu sukūręs, o tokių, manau, gal ir apskritai nedaug tėra, tačiau architektūros elito tendencijas atidžiai seku ir dažnai pagalvoju – norėčiau kaip nors panašiai dirbti, ką nors tokio sukurti.
Pavyzdžiui, šveicaras architektas Peteris Zumthoras labai nedaug projektuoja, bet viskas, ką daro, yra ryšku, įdomu, viskas yra ženklai. Tai yra netikėti sprendimai, bet ne šou, o kas nors, kas gali būti labai tylu ir paprasta, bet priverčia stebėtis – kaipgi žmogus tai sukūrė, sugalvojo!
P.Zumthoro braižas yra tai, kad jis neturi braižo. Tai mane žiauriai žavi.
