„Nors kartais negautos premijos ir nelaimėti konkursai net labiau motyvuoja“, – sakė vienas žinomiausių šalies architektų, o paklaustas, ar yra padaręs darbų, apie kuriuos nenorėtų kalbėtis, neslėpė – tokių yra.
„Tikrasis kūrėjas yra vienas, visiems kitiems kūrėjams kartais gali ir nepasisekti“, – svarstė A.Ambrasas.
Siūlome interviu su architektu, darytą prieš porą metų, tačiau ir šiandien aktualų.
- Ambraso architektų biuras išleido knygą, kurioje sudėti svarbiausi šios įmonės darbai, nuveikti nuo 1998 metų. Kiek Lietuvoje yra architektų kompanijų, kurios turėtų ką sudėti į knygas? – paklausiau A.Ambraso.
– Septynios ar aštuonios. Gal daugiau. Knygą leisti reikia ryžto. Iš pradžių atrodo, kad nėra medžiagos, tačiau gerai panaršius archyvus jos atsiranda tiek, kad jau reikia pamąstyti, ką rodyti, o ko ne.
- Lietuvoje net kelios aukštosios mokyklos rengia architektus. Bet atrodo, kad jų absolventai neskuba tobulinti mūsų miestų architektūrinio drabužio?
– Architektų Lietuvoje parengiama turbūt daugiausia Europoje pagal jų skaičių vienam kvadratiniam kilometrui. Tačiau kaip parengiama?
Kasmet diplomus gauna apie 200 bakalaurų, tačiau profesijos prestižas toliau krinta. O projektavimo ir statybos procesus kontroliuojantys inžinieriai bei nekilnojamojo turto plėtotojai siekia, kad architektų darbą galėtų atlikti statybos inžinieriai. Architektai, anot jų, nieko nemoka skaičiuoti ir yra tik kaprizingi meno kūrėjai.
Ši bėda seniai žinoma, tačiau aukštosios mokyklos, žinodamos, kad architektūros specialybė yra labai paklausi, priima visus norinčiuosius ir nedaro jokios atrankos studijų metu. Vilniaus Gedimino technikos universitete juokaujama, kad Architektūros fakultetas išleidžia daugiau bakalaurų negu priima studentų.
Akivaizdu, kad tiek architektų Lietuvos ūkiui nereikia. Gabesni ir aktyvesni dažnai išvažiuoja toliau studijuoti ir dirbti į užsienį, dalis papildo pagal viešųjų pirkimų mažiausios kainos taisykles išmokusias žaisti projektavimo įmones. Tik mažuma aktyviai veikia kūrybiniuose kolektyvuose.
Vis dėlto didžiausia bėda – ne architektų skaičius, o tai, kad mūsų visuomenė vis dar nevertina architektūros projekto kaip pridėtinę vertę turinčio produkto. Juk paprastai investuotojus domina, kiek bus kvadratinių metrų, kiek kainuos techninis projektas ir kada bus gautas statybos leidimas.
Architektūra kaip menas dažnai paskęsta statybos proceso biurokratiniuose akivaruose. Tai yra svarbiausia priežastis, kodėl Lietuva vis dar yra statybininkų kraštas, o ne geros architektūros šalis.
- Jūsų nuomone, architektūra – menas ar plataus vartojimo prekė?
– Sakyčiau, architektūra idealiu atveju yra meniška plataus vartojimo prekė.
- Ekonominis sunkmetis atskyrė pelus nuo grūdų, užsakovai nebestato taip greitai ir pigiai. Galbūt per pastaruosius metus pastebėjote gerų ženklų architektūroje?
– Teigiamų pokyčių galima pastebėti. Jie susiję su Europos struktūriniais fondais. Nemažai puikios architektūros visuomeninių objektų pastatyta pasinaudojus jų parama. Džiugina atsirandantys kokybiški infrastruktūros objektai, gerėjanti gyvenamosios aplinkos architektūra.
- Esate sakęs, kad Šiuolaikinio meno centrą laikote vienu geriausių naujosios architektūros projektų. Kaip apskritai vertinate sovietmečio laikotarpiu Lietuvoje sukurtą architektūrą?
– Lietuvoje turime puikių to laikotarpio architektūros pavyzdžių, ir juos būtina saugoti ir restauruoti. Būtent restauruoti, o ne renovuoti.
Kartais vertingi architektūros objektai, pakliuvę į renovacijos programą, neatpažįstamai subjaurojami, nuardomos architektūrinės detalės, nudažomi keista paršiuko spalva.
Kruopščiai ir su meile restauruoti modernizmo laikotarpio pastatai dažnai atrodo geriau nei ką tik pastatyti.
- Išskirtiniai architektūros kūriniai paprastai yra vertinami prieštaringai. Ar visuomenė turi daryti įtaką architektų darbams, ar architektai turi lavinti mus?
– Visada yra įvairių žmonių, įvairių nuomonių, tik laikas padeda viską įvertinti objektyviai. Architektai yra visuomenės dalis, jiems nėra svetimos jos ydos, jie veikiami aplinkui tvyrančių nuomonių.
Tačiau kartais architektai turi būti diktatoriai ir daryti tai, ką jiems kužda nuojauta bei patirtis. Prieštarauti viešajai nuomonei, nes kartais visuomenė nežino, ko jai reikia.
Geriausiai visuomenė lavinama pavykusiais architektūriniais sumanymais, tad architektai turi dėti visas pastangas, kad tokių sprendimų būtų daugiau.
Architektūra mus veikia, nesvarbu, ar suprantame mes ją, ar ne. Ar gali išmokti žavėtis kiekvienas? Kažin. Bet stengtis pastebėti tikrai gali.
- Jus dažnai pavadina bankų architektu, nes tokie pastatai stovi Vilniuje, Rygoje, Tbilisyje. Ar bankų architektūra turi ypatingų reikalavimų?
– Specialių reikalavimų nėra, bet bankams jų įvaizdis yra labai svarbus, o architektūra padeda jį kurti. Todėl daug dėmesio skiriama architektūrinei išraiškai, vidaus erdvėms. Juos projektuoti įdomu, nes galimybių daugiau nei apribojimų.
- Kai visuomenei buvo pristatyta banko „Swedbank“ centrinė būstinė dešiniajame Neries krante, žmonėms atvipo žandikaulis. Kaip po tokios sėkmės dirbti toliau, ar gerą architekto vardą sunku išlaikyti?
– Sėkmė dažnai būna nulemta įvairių atsitiktinumų ir sutapimų. Tuo metu buvome subūrę puikų kūrybinį kolektyvą, statytojams atstovavo supratingi žmonės, miesto valdžia skatino ieškoti naujoviškų sprendimų, statybininkai kantriai stengėsi juos įgyvendinti.
Vien nuo architekto galutinis rezultatas nevisiškai priklauso, todėl labai svarbu tinkamai pasirinkti, su kuo eiti obuoliauti.
- Esate atsisakęs itin pelningų užsakymų?
– Esu, todėl, kad jau turiu patirties. Neatsisakęs pelningo, bet abejotinos sėkmės pasiūlymo patenki į spąstus, o tada tas pelnas visiškai nebedžiugina.
- Pasakojote apie užsakovą, kuris į jūsų pastabas rėžė: „Pasiimk milijoną ir tada statykis, ką nori ir kaip nori.“ Jei turėtumėte milijoną, ką pirmiausia norėtumėte pastatyti?
– Milijono neužtektų, tačiau norėčiau, kad Vilniuje atsirastų akustinės muzikos koncertų salė. Tik jokiu būdu ne ant Tauro kalno, kaip dabar vėl siūlo kažkokia iniciatyvinė grupė. Geriausia vieta koncertų salei yra Gedimino prospekte, Lukiškių aikštės prieigose.
Čia ji būtų gerai pasiekiama, atgaivintų Gedimino prospektą, negrįžtamai išnaikintų sovietmečiu suformuotą totalitarinį aikštės įvaizdį ir padėtų sukurti naują Lukiškių aikštės erdvę bei turinį.
Nuo Tauro kalno reikėtų pašalinti buvusių Profsąjungų rūmų griuvėsius, atstatyti nulygintą jo keterą ir įkurti čia parką.
- Savo darbų knygoje neatsispyrėte pagundai parengti vienos sostinės bažnyčios eskizus. Kol kas jie popieriniai. O ar svajojate pastatyti katedrą?
– Prieš dešimtį metų būčiau atsakęs teigiamai. Tačiau šiandien žinau, kad net ir mažiausius objektus reikia projektuoti taip, tarsi tai būtų svarbiausia katedra. ˙
Dar daugiau architektūros – mūsų „Facebook“ paskyroje!
