„Grindys, kurias matė Vilma“. „Bankas (pas Nemeikšį)“. „Įėjimas prie Andžės“.
Taip nepretenzingai pavadinti E.Ridikaitės paveikslai, kuriuose galima atpažinti jai artimų žmonių vardus ir pavardes.
Vilma – tai E.Ridikaitės dabar eksponuojamos parodos „Titanike“ kuratorė Vilma Mačianskaitė. Ričardas Nemeikšis – menininkas, su kuriuo E.Ridikaitė jau yra surengusi parodą.
Penkiasdešimtmetė menininkė nesvaičioja aukštomis materijomis, nekalba apie aukštesniųjų jėgų įkvėpimą. Ji siūlo pažvelgti žemyn, į grindis – dulkėtas, šimtus metų daugybės kojų mindytas, ji išvelka jas į dienos šviesą.
Klaidžiojo po laiptines
E.Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ spinduliuoja meilę grožiui ir Vilniui.
Autorės drobėse užfiksuota XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Vilniaus pastatų grindų urbanistinė estetika.
Klaidžiojančios po senųjų pastatų laiptines menininkės akys užkliudė užmirštą laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas.
Ji pamatė grožį, kurio daugelis mūsų visiškai nepastebi ir nevertina.
Beje, tapybos darbuose užfiksuotas natūralus kompozicijų dydis, tikrieji siluetai ir spalvos.
Parodų salėje yra ir žemėlapis, pagal kurį galima rasti paveiksluose vaizduojamų grindų originalus.
„Atsirinkau ar suradau? Turbūt suradau, – svarstė E.Ridikaitė, paklausta apie grindų paieškas. – Galima sakyti, tiesiog landžiojau po senus namus, paskui padėjo draugai. Sužinoję apie mano sumanymą, jie skambino, sakė adresus.“
Pastebėjusi praviras duris, menininkė būtinai užsukdavo į laiptinę. Ji pripažino, kad tokioje kūryboje daug atsitiktinumo. Juk gali pakliūti tiesiog į apšnerkštą laiptinę pilkais cementiniais laiptais.
O gali rasti ir nuostabų šimtametį ornamentą.
Pradėjo nuo žydų pirties
„Kai pamačiau, negalėjau užmigti“, – kaip prisipažinimas skamba E.Ridikaitės paveikslo pavadinimas, kuriame – Užupio žydų pirties, vadinamos mikva, plytelės.
Menininkę labiausiai sužavėjo spalvų – žydros ir murzinai baltos – santykis.
Dabar pirties patalpose įsikūręs Užupio menų inkubatoriaus Azijos menų centras.
Tik kai Užupio gatvės pastate veikė pirtis, nebuvo taip švaru. Pasakojama, kad miesto valdžia kai kurias pirtis net grasino uždaryti, jeigu jose nebus elementarios tvarkos, padorių grindų.
Tad Užupio mikvos savininkas pirklys Izraelis Finas 1886 metais paprašė leidimo pertvarkyti savo pirtį – pristatyti patalpą katilui ir dviejų aukštų fligelį. Gali būti, kad tada ir atsirado menininkę sužavėjusios plytelės.
Kitas plyteles Užupio pastate E.Ridikaitė surado skaitykloje. Iš jų ji taip pat sukūrė paveikslą. Istoriniuose šaltiniuose šis pastatas minimas jau XVII amžiaus antroje pusėje. Jis buvo kelis kartus rekonstruotas.
Bankas nenorėjo įsileisti
Net keli E.Ridikaitės paveikslai – iš Gėlių gatvės 7-ojo ir 9-ojo namų.
Abu jie statyti caro laikais, buvo skirti nuomai.
O sovietmečiu butai juose to meto žargonu buvo vadinami komunalkėmis.
Tačiau E.Ridikaitė dėmesį atkreipė ne į tai.
Jai rūpėjo grindys. Abu namai yra stoties rajone ir jų gyventojai greitai pastebėjo menininkę, kuri plytelė po plytelės tyrinėjo ir atkūrė ornamentus, fotografavo, braižė eskizus.
E.Ridikaitė prisipažino, kad ne visi susidūrimai su namų šeimininkais buvo malonūs. Tarkim, į banką jos neketino įsileisti.
„Suprantu, kad žmonėms turėjo atrodyti keista. Išeidami į lauką jie atidaro duris, o kažkas šmurkšt ir įlenda į laiptinę“, – juokėsi menininkė.
Nelabai malonus buvo ir susitikimas su dviem benamiais, kaulijančiais išmaldos prie Aušros vartų. Čia E.Ridikaitė aptiko plytelių, kurios tapo dviem jos paveikslais.
Benamiai visą laiką kaip prikalti sėdėjo šalia E.Ridikaitės, kuri ir dabar vis prisimena nuo elgetų sklidusią smarvę. Bet paskui jau visai neblogai sutarėme. Nors iš pradžių buvo nejauku“, – pasakojo E.Ridikaitė.
Dabar eidama pro Aušros vartus ji tų benamių nebemato – gal išvarė ir uždraudė prašyti išmaldos, o gal ir mirė.
Gyventojai duodavo raktus
Keista, bet prabangios juvelyrinės parduotuvės Didžiojoje gatvėje savininkai priėmė menininkę itin maloniai. Čia ji atrado bene seniausią grindų dangos pavyzdį.
Kituose namuose ji taip pat susidraugavo su gyventojais, kurie net duodavo raktus ir leisdavo pasigaminti jų kopijas. Žmonės pasakydavo durų kodus, nurodydavo savo telefonų numerius, kad menininkė atėjusi galėtų paskambinti ir nereikėtų šalti prie durų.
E.Ridikaitės 4 metus trukęs grindų tyrimas apėmė teritoriją nuo Kalvarijų iki Gėlių gatvių ir nuo Aukų gatvės iki Užupio.
Sunaikino per sovietmetį
E.Ridikaitė neslėpė – įkvėpimo semtis iš Vilniaus bažnyčių grindų jai nepavyko. Mat nemažai jų negailestingai suniokota. Kai kurios ir dabar išklijuojamos plytelėmis, kurios labiau tiktų virtuvei.
Kas kita Europoje, kur šventovėse stengiamasi išsaugoti kiekvieną autentišką detalę.
„Sovietmečiu bažnyčia buvo nustumta į šalį, kai kurie maldos namai paversti sandėliais, dirbtuvėmis. Tad nieko nuostabaus, kad senųjų grindų neliko“, – kalbėjo menininkė.
Anot jos, apskritai reikėtų džiaugtis, kad kai kurios Vilniaus bažnyčios išliko, nes joms susprogdinti per karą tiesiog pritrūko sprogmenų.
Vis dėlto E.Ridikaitei gaila jau šiais laikais suniokotos Aušros vartų galerijos į koplyčią, kur neliko ir senųjų grindų plytelių. Galbūt jos būtų dar vieno paveikslo tema?
Savita technika
E.Ridikaitės (nuotr.) grindų kolekcijos tęsinys eksponuojamas kitoje galerijoje – „Artifex“. Prieš porą metų čia buvo pakeistos grindys – jos užpiltos galerijose madingu pilko atspalvio betonu.
Tiesa, E.Ridikaitės kūrinyje liko grindys, kurios nėra seniena, – plytelės buvo klijuotos 2008 metais.
Tačiau jos buvo tokios ryškios, kad rengiant parodas nustelbdavo kai kuriuos kūrinius.
Beje, kūrinį grindų tema yra sukūrusi ir kita sostinės menininkė Eglė Grėbliauskaitė – jį pavadino „Naujos, geros grindys „Titanikui“. Bet menotyrininkai pabrėžia, kad abiejų menininkių paveikslai negali būti laikomi replikomis viena kitos kūrybai.
E.Ridikaitė naudoja savitą techniką – pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, nei teptuku, nei rankomis nesiliesdama prie drobės.
Anot menotyrininkės Rasos Andriušytės-Žukienės, išpurkšti dažai tarsi dulkelės sugula drobės paviršiuje. Taip sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis.
