„Ateidavome į darbą ir galvodavome, kaip pavogti kokį nors mėsgalį. Pavogę sukdavome galvą, kaip išnešti. Vieni, kad nesukeldami įtarimo galėtų praeiti pro apsaugą, vogta mėsa apsivyniodavo juosmenį, kiti gaminius nešė krepšiais, einantys aukštesnes pareigas veždavo automobiliais. Jeigu nieko nepavogdavome, naktį neužmigdavome“, – prisimena sovietmečiu Mėsos kombinate dirbę kauniečiai.
Sunku patikėti, tačiau didelėje teritorijoje šiuo metu mėsos kvapo užuosti neįmanoma, nors ne vieną dešimtmetį jis buvo įsismelkęs į kiekvieną čia esantį statinį ir dažnai pasklisdavo kone po visą Kauną.
Daugiau nei 13 hektarų erdvėje neliko nė vienos mėsos gamyba ir net prekyba besiverčiančios įmonės. Kadaise čia dirbusiems žmonėms tai suvokti sudėtinga. Daugelis iš jų nesitikėjo, kad gali ateiti toks metas.
Iškilo ištisi „dešrų kaimai“
Dar maždaug prieš tris dešimtmečius ši Aleksoto teritorija miestiečių buvo vadinama mėsos rojumi. Per gerokai praardytą kombinato tvorą tais laikais buvo permesta šimtai tonų žalios mėsos, rūkytų dešrų, kumpelių, skilandžių.
Mėsa ir iš jos pagaminti delikatesai buvo tapę nelegalių pajamų šaltiniu, šimtams kauniečių sukrovusiu didžiulius turtus.
Mėsos kombinato darbuotojai ir jų šeimos važinėjo į pietuose esančius kurortus, iš vietos spekuliantų pirko brangius drabužius, gėrė gerą degtinę, net mėgavosi ikrais.
Šmaikštaujama, kad Mėsos kombinatas per sovietmetį ypač smarkiai prisidėjo prie Kauno plėtros. Pavogta ir pardavinėjama mėsa leido Aleksote kilti vadinamiesiems dešrų kaimams – aplink Mėsos kombinatą išaugo ištisi individualių namų kvartalai.
Šiuo metu tai – Birutės vardu pavadinta Aleksoto seniūnijos dalis.
Stūkso trys dešimtys pastatų
Prieš dvidešimt metų bankrutavęs Kauno mėsos kombinatas, kuris Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo pavadintas „Kauno maistu“, netruko atkreipti verslininkų ir net menininkų dėmesį.
Aleksoto seniūnės Liukrecijos Navickienės teigimu, prasidėjus didžiulės teritorijos atgimimo erai gausybė tarpukariu ir sovietmečiu statytų pastatų buvo privatizuoti. Per pirmąjį dešimtmetį neliko nė vieno bešeimininkio statinio.
„Kombinato statiniai iki šiol patrauklūs ne vien kauniečiams. Juos įsigijo įvairių Lietuvos miestų verslininkai“, – sakė seniūnė.
Buvusio Mėsos kombinato teritorijoje stūkso per tris dešimtis pastatų. Šiuo metu Aleksoto seniūnijos darbuotojai vykdo jų naudojimo priežiūros kontrolę, ieško kai kurių savininkų.
Dalis jų atnaujinti iš vidaus ir išorės, aplink juos esanti teritorija sutvarkyta, paklotas naujas grindinys. Tačiau dairantis po teritoriją matyti, kad yra vietų, kur tvarkos ir šeimininko rankos labai stinga: statiniai griūva, šalia jų suverstos statybinės atliekos, mėtosi krūvos padangų, buitinių šiukšlių.
Pasididžiavimas virto griuvena
Akį ypač rėžia buvę Mėsos kombinato administraciniai pastatai. Jų likučiai byloja, kad kažkada tai buvo šios teritorijos puošmena ir pasididžiavimas, jie išsiskyrė dydžiu, architektūros sprendimais, šalia trykštančiu fontanu.
Administracijoje dirbo Mėsos kombinato šulai, čia lankėsi aukščiausi to meto Kauno, Lietuvos ir visos buvusios Sovietų Sąjungos vadovai bei delegacijos. Buvę darbuotojai neslėpė, kad svečiai buvo gausiai vaišinami ir išlydimi su pilnais krepšiais mėsos ir dešrų.
Šiuo metu šie statiniai atrodo apgailėtinai, nes yra apgriuvę, be langų. Pastatai priklauso Vilniuje registruotai bendrovei „Vėjo dukra“. Jiems rekonstruoti praėjusių metų vasarą išduotas leidimas, tačiau jokie darbai dar neprasidėjo.
Šiuo metu ant pastatų kabo iš tolo matomas skelbimas, kad jie vėl parduodami.
Vis dar formuoja sklypus
„Dar visai neseniai Mėsos kombinato teritorija buvo didžiulis Aleksoto skaudulys, dabar padėtis gerėja. Pamažu šios vietos veidas keičiasi.
Norėtųsi, kad besitvarkančiųjų pavyzdžiu pasektų ir tie, kurių pastatai be durų ir langų, apšiurę, apgriuvę, o aplink esanti teritorija apleista“, – kalbėjo Aleksoto seniūnė.
Dar viena šios vietos bėda – kone tragiškos būklės dalis įvažų su keliuose žiojinčiomis duobėmis. Viliamasi, kad Mėsos kombinato teritorija pagražės, kai joje bus baigti suformuoti ir išparduoti žemės sklypai. Šis dešimtmečiais tebesitęsiantis procesas eina į pabaigą.
Plati veiklos krypčių paletė
Žvalgantis po bjauriojo ančiuko plunksnas pamažu nusimetančio Mėsos kombinato erdves galima suskaičiuoti per pusšimtį įvairiausias paslaugas teikiančių įmonių ir bendrovių.
Jeigu kartu su šiomis būtų skaičiuojamos visos nuo pat kombinato žlugimo pradžios šioje teritorijoje įregistruotos, vėliau išregistruotos, kažkada veikusios, vėliau bankrutavusios, pakeitusios veiklos pobūdį ar kitur iškeltos įmonės, jų būtų maždaug pusė tūkstančio.
Įmonių iškabos rodo, kad čia įsikūrę biurai, kavinės, baldų, langų, spausdinimo įrangos gamybos, transporto, statybos paslaugų, interjero detalių, lietuviško porceliano gamybos įmonės.
Veikia Slovakijos Respublikos konsulatas, stručių genetika besirūpinantis centras, senovinių automobilių remonto servisas, konsultacinės ir inovacinės firmos, gaminami koldūnai, kepami tortai ir sausainiai, prekiaujama gėlėmis.
Šioje vietoje verslą puoselėjantys kauniečiai tvirtino, kad kombinato erdves pasirinko dėl prieš kurį laiką nebrangiai įsigytų pastatų kainos.
Ši teritorija patraukli ir nuomininkams. Ne mažiau įtakos jų pasirinkimui turėjo ir patogi vieta.
Idėjas įgyvendina menininkai
Sąlygos dirbti Mėsos kombinato teritorijoje ypač pagerėjo prieš kelerius metus atidarius Europos prospekto atkarpą, jungiančią Aleksotą su miesto centru.
Tarp daugelio skirtinga veikla užsiimančių verslo įmonių interjeru ir eksterjeru išsiskiria idėjų nestokojančios meno studijos.
Viename buvusiame ūkiniame sandėliuke įsikūrė menininkas Gediminas Šibonis. Prasidėjus Mėsos kombinato privatizacijai jis įsigijo maždaug 1000 kvadratinių metrų vienaaukštį namą su palėpe.
Išskirtinio dėmesio sulaukė kone prieš devynis dešimtmečius statyta Mėsos kombinato katilinė, virtusi netradicinių idėjų puoselėjimo erdve. Šešių aukštų pastate įsikūrusios studijos savitumas pastebimas dar neįžengus į vidų. Jo šeimininkas Arūnas Matulis statinio eksterjerui puošti panaudojo keletą iš daugybės katilinėje besimėtančių surūdijusių plokščių.
Jose kiauraraščiu vyras vertikaliai iškalė užrašą „Potiomkinas“ ir pakabino prie durų. Iki šiol čia vyksta kultūriniai renginiai, įmonė vykdo židinių ir kitų namų interjero detalių gamybos veiklą.
Įspūdinga Kauno mėsos kombinato istorija baigėsi XX a. pabaigoje
XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Aleksote, padedant Didžiosios Britanijos firmai „Fleming and Co“, pradėtas statyti pirmasis Lietuvoje Mėsos kombinatas. Tačiau netrukus britai atsisakė tęsti statybą, šio darbo ėmėsi broliai Vailokaičiai.
Fabrikas su skerdyklomis ir šaldytuvais tapo 1923 metais įkurtos akcinės bendrovės „Maistas“ pagrindu. Jos kontrolinį akcijų paketą turėjo Vyriausybė. Kitos akcijos priklausė ūkininkams.
Bendrovė iš pradžių vertėsi pieno produktų ir kiaušinių, vėliau – gyvulių ir paukščių prekyba, mėsos gaminių gamyba bei eksportu.
1930 metais prie „Maisto“ buvo prijungta akcinė bendrovė „Lietuvos eksportas“, kuriai priklausė Klaipėdos mėsos fabrikas ir šaldytuvai.
1939 metais savo rankose „Maistas“ buvo sutelkęs 90 proc. viso gyvulių ir mėsos eksporto. „Maistas“ turėjo 69 firmines mėsos produktų parduotuves, 5 didmenos bazes.
1940 metais sovietų valdžia nacionalizavo bendrovės įmones ir įkūrė Kauno mėsos kombinatą.
Sovietmečiu Kaune gaminamais mėsos produktais buvo aprūpinami ne tik Lietuvos, bet ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų vartotojai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Kauno mėsos kombinatas tapo valstybine akcine įmone „Kauno maistas“. Tačiau įmonė ėmė nykti pertvarkos laikais, nes nesugebėjo prisiderinti prie konkurencinės rinkos.
Bankroto byla Kauno mėsos kombinatui iškelta 1997 metais.
