„Viskas, kas amžina, yra laikina“, – atsiduso Gėlių gatvės gyventojas, kai „Sostinės“ žurnalistai paklausė, kiek laiko virš jų kiemo jau kabo vandentiekio vamzdis.
O tada pridūrė: „Viskas, kas laikina, yra amžina.“
Noras kovoti atbuko
Kai 2015-ųjų rudenį šis vamzdis buvo pakabintas per visą kiemą nuo Sodų iki Gėlių gatvės, daug kartų žmonės patikinti, kad šiuo vamzdžiu vanduo iš Gėlių į Sodų gatvę tekės ilgiausiai savaitę.
Esą tai – laikina išsigelbėjimo priemonė.
Po to – dar savaitę. Kai po savaitės sunerimę gyventojai pradėjo skambinti į „Senamiesčio ūkį“, jiems buvo paaiškinta, kad vamzdis kabės per žiemą.
Jis buvo apvyniotas vata, su jį šildančiu laidu, ir per žiemą tuo vamzdžiu tekantis vanduo neužšalo.
Atėjo pavasaris. Gyventojai vėl pradėjo skambinti į „Senamiesčio ūkį“. Jiems buvo pranešta, kad rengiamas projektas ir jau netrukus bus skelbiamas konkursas.
Tada atėjo vasara, ruduo, vėl žiema, dar kartą sulaukta pavasario, ir visi priprato. Tie, kurie nepriprato, tapo filosofais. Noras kovoti atbuko.
Galės apžiūrėti ir turistai
„Nereikia mūsų klausti, kodėl Vilniaus centre negali per visą kiemą kabėti vandentiekio vamzdis, tegu „Senamiesčio ūkis“ pateikia argumentus, kodėl jis čia gali kabėti“, – šią savaitę aiškino vienas pavargęs šio kiemo gyventojas.
Kol su juo kalbėjo „Sostinės“ žurnalistai, keli darbininkai susidomėję spoksojo į keistąjį kaboklį.
Jie patikino šiame kieme tik atstatantys sinagogą ir su vamzdžiu neturintys nieko bendra.
Taigi netrukus kabantį Vilniaus vamzdį galės išvysti įtakingų užsieniečių delegacijos, galbūt jis net išgarsės pasaulio žiniasklaidoje.
Vilnius – vamzdžių miestas
Iš to vamzdžio jau dabar juokiasi kiekvienas, kuris ateina į svečius. Kaip draugams paaiškinti, kodėl Vilniaus centre, Senamiestyje, kieme virš galvos kabo toks keistas daiktas?
Dar galima pašmaikštauti apie garsiąją vamzdžio skulptūrą šalia Neries: „Vilnius – vamzdžių miestas.“
Per pusantrų metų plonas plastikinis vamzdis nuo vandens svorio įlinko ir dabar primena ilgą skalbinių virvę, kurią nuo savo langų nutiesė antrų aukštų gyventojai.
Darbininkų sumanumas žavėjo: jie tą vamzdį užkišo už lietvamzdžio, tada dar už kažkokių kitų vamzdžių ir nulenkė žemyn į rūsį. Kabikas nė karto nenukrito, nieko nesužalojo.
Net nereikėjo gadinti istorinio namo sienos.
Juk šį pastatą Gėlių gatvėje projektavo ir statė vienas garsiausių Rusijos architektų ir inžinierių, tuometinis Vilniaus miesto architektas Konstantinas Korojedovas, sukūręs įspūdingus pastatus J.Basanavičiaus gatvėje (dabartinė Kultūros ministerija), Gedimino prospekte (Mažasis teatras) arba Aušros Vartų gatvėje (Filharmonija).
Visų užmirštas rajonas
„Šis rajonas – laiko ir Dievo užmiršta vieta“, – piktinosi Gėlių gatvės gyventojai.
Europos miestuose anksčiau blogą reputaciją turėję stoties rajonai pasikeitė, tapo turistų mėgstamomis vietomis.
Tik Vilniuje stoties rajonas atsilikęs.
Jų manymu, miestas nedaro nieko, kad ši vieta pasikeistų, viskas apleista.
Itin didelė šio kvartalo problema – daugybė socialinių būstų.
Kai kurie visiškai tušti, gal laukia kokių gudresnių šeimininkų.
Be to, aplinkui daugybė apleistų namų, kuriuose nakvoja benamiai.
Miesto tvarkytojai atvažiuoja, užkala langus kartono plokštėmis, bet jas nesunku išlaužti. Taip ir padaroma.
Tų namų savininkai laukia, kol kvartalas pasikeis, ir tik tuomet ketina juos tvarkyti.
O valdžiai nesuprantama, kad miesto centre negalima kabinti vandentiekio vamzdžio.
Ir nėra jokių apčiuopiamų svertų, kurie neleistų ūkio tvarkytojams pakabinti vandentiekio vamzdžio ant istorinio pastato ir tą vamzdį laikyti pusantrų metų.
Projekto derinimas užtrunka labai ilgai
Kęstutis Vanagas
„Senamiesčio ūkio“ direktorius
„Namas Sodų g. 3 kasmet šaltuoju metų laiku susidurdavo su užšalusio vamzdyno problema, gyventojai likdavo be vandens. Šis namas neturi savo atskiro vandentiekio įvado, todėl buvo priimtas sprendimas laikinai pasinaudoti Gėlių g. 4 namo vandentiekio įvadu ir nuvesti vamzdį pakabinant jį virš žemės.
Vamzdis buvo pakabintas, kol bus parengtas Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakingų institucijų patvirtintas projektas bei techninės sąlygos namo Sodų g. 3 vandentiekio įvadui įrengti.
Vilniaus Senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą, todėl projekto ir techninių sąlygų derinimas su atitinkamomis institucijomis trunka ilgiau.
Šiuo metu projektas yra pateiktas Vilniaus miesto savivaldybei. Suderinus jį su Kultūros paveldo departamentu bus gautas darbų leidimas.
Šis projektas bus finansuojamas Vilniaus miesto savivaldybės, todėl gyventojai už darbus mokėti neturės.“
Laukia šviesi ateitis?
Egidijus Damulis
Nekilnojamojo turto plėtotojas
„Stotis yra miesto ašis. Aš pats būdamas kituose miestuose dažnai renkuosi viešbučius aplink ją. Dėl patogaus susiekimo ir infrastruktūros čia kuriasi verslo centrai, restoranai ir pramogų įstaigos, vyksta populiariausi renginiai, čia nori būti turistai, nes jiems patogu atvykti ir išvykti.
Neabejoju, kad po kelerių metų Vilniaus stoties rajonas taps modernus ir bus panašus į pagrindinių Europos didmiesčių stočių teritorijas.
Tačiau kol kas apie stotį, kaip miesto širdį, Vilniuje kalbėti anksti.
Nors rajonas išgyvena ryškius teigiamus pokyčius, aplinką pakeisti daug lengviau ir greičiau nei įsišaknijusius stereotipus.
Pasakymas, kad šis rajonas yra nesaugus, mano nuomone, yra visiška nesąmonė. Senamiesčio ir stoties teritorijoje nuolat lankosi didžiulis srautas žmonių, tad natūralu, kad aktyviose teritorijose kur kas daugiau nutikimų ir įvykių nei užmiestyje ar gyvenamuosiuose rajonuose.“
