Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkui A.Mituzui pro akis nepraslysta nė vienas miesto tvarkymo darbas.
Bet 68 metų vilniečiui apmaudžiausia, kad taip paskubomis, neapgalvotai rekonstruojama Lukiškių aikštė. Juk tiek diskutuota, tiek iečių sulaužyta, o dabar svarbiausia valstybės aikštė tvarkoma kaip papuolė.
A.Mituzas įsitikinęs – Lukiškių aikštėje turi iškilti monumentas Vyčiui. Čiuožyklai ar linksmybėms aikštėje – ne vieta.
– Lukiškių aikštė jau rudenį bus atvira lankytojams. Kaip prognozuotumėte – bus daugiau susižavėjimo šūksnių ar nusivylimo balsų? – pasiteiravo A.Mituzo „Sostinė“.
– Pirmiausia į Lukiškių aikštės rekonstrukcijos peripetijas reikėtų pažvelgti kaip į visos Lietuvos bėdą.
Tenka pripažinti, kad sovietiniais laikais architekto Vladislovo Mikučianio sukurta aikštės kompozicija buvo gera. Bet jis buvo apšauktas, kad atsiųstas susovietinti Vilniaus.
Vis dėlto drįstu tvirtinti, kad raudonuoju išvadinto V.Mikučianio aikštės kompozicija buvo aiškesnė.
O kiek buvo ginčytasi, kiek iečių sulaužyta, kiek planų prikurta prieš Lukiškių aikštės rekonstrukciją! Prisimenu ir fontano projektą, ir pasiūlymus aikštę išgrįsti lauko akmenimis.
Nesvarbu, kad tokiais akmenimis nebuvo išgrįsta nė viena didesnė erdvė, buvo naudojami tik skaldyti.
Buvo siūlymų po Lukiškių aikšte įrengti ir požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Nagi, turėkime nors vieną šventą vietą Vilniuje, jos nedraskykime ir neužkiškime automobiliais!
Tuos begalinius ieškojimus reikėtų traktuoti kaip klaidas. O juk mes kalbame apie svarbiausią valstybės aikštę.
Taip, Katedros aikštė yra valstybingumo simbolis, bet ji riboto naudojimo. V.Kudirkos aikštė – kaip ramovė.
Nepriklausomybės aikštė prie Seimo rūmų – taip pat šventa vieta, kurioje nieko nenorėčiau keisti. Tokia ji turi išlikti po tragiškų Sausio 13-osios įvykių.
Jeigu norėjome, kad Lukiškių aikštė įkūnytų valstybės idėją, ją privalėjo projektuoti valstybės vyrai valstybės lygmeniu. Mane, architektą, gąsdina rekonstruojamos aikštės struktūra. Nematau joje plano. Tarkim, aikštės centrą prilygina medžio lapui. Urbanistikoje to neturėtų būti.
Atrodo, kad sugaišus daug laiko buvo desperatiškai ieškoma išeičių. Bet, architektų žargonu, ši aikštė „negroja“ taip, kaip kadaise „grodavo“ Lenino aikštė.
O juk turėjo būti parašytas ir aikštės scenarijus – žudynių sektorius, muzikos sektorius.
Juk kiekvienas aikštės kampelis turi savo istoriją. Tačiau tai pamiršome. Tokia mano nuomonė, o atsiliepimų lieka laukti nedaug – iki rudens.
– Paminklas Vyčiui stumiamas iš Lukiškių aikštės. Ar šiai vietai tikrai būtinas monumentas?
– Aš abiem rankomis už Vytį. Tik blogai, kad mūsų meno pajėgumai sustabarėję. O juk kadaise netrūko skulptorių, kuriančių monumentus. Tebūnie tai ir užsakomieji kūriniai.
Teisingai yra pasakiusi skulptorė Dalia Matulaitė, kad dabar yra mokoma kurti instaliacijas iš zuikio spirų. Monumentas dabartinius skulptorius gąsdina.
Beje, prisiminkime paminklo Jonui Basanavičiui idėjos atrankos istoriją. Ta pati D.Matulaitė buvo išbraukta iš sąrašo – per trejus metus ji esą nesukūrė nė vieno reikšmingo kūrinio.
O juk ji Budapešto (Vengrija) širdyje, prie gynybinės sienos, per vienuolika mėnesių buvo pastačiusi paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai.
D.Matulaitė po atidengimo apgailestavo, kad Lietuvos valdžia neturi poreikio menams. Ir kažkas nutarė, kad paminklo J.Basanavičiui ji negali kurti. Kaip pas mus viskas sumauta ir sumalta!
Kita problema – mūsų menininkai net žirgo nebemoka nupiešti. O juk Lietuvoje žirgas tiek šimtmečių buvo simbolis. Bet dabar žirgas mūsų menininkams išeina kreivomis kojomis, kažkoks paliegęs. Neturi žirgas būti toks, kaip Gedimino paminklo Katedros aikštėje.
Vis dėlto jeigu Lukiškių aikštėje statytume monumentą Vyčiui, turėtume ir daugiau bėdų, kaip su kitais paminklais.
Tarkim, paminklas karaliui Mindaugui. Juk nuo jo postamento čiuožinėja vaikai.
Tad paminklas Vyčiui turi būti toks, kad priėjęs prie jo žvelgtum vien su pagarba. Bet vis daugiau pasigirsta balsų, kad Lukiškių aikštė gali būti be paminklo. Esu tvirtai įsitikinęs – aikštė be nieko yra nereikalinga.
Dėl to susiginčijau su meru Remigijumi Šimašiumi, kuris pasiūlė aikštės vidury žiemą įrengti čiuožyklą. Ką tai reiškia? Kad mes nebeturime pasididžiavimo savimi, valstybe.
Eidamas pro bažnyčią net neužsukęs į vidų matai, kad tai šventovė. O čia yra tautos, valstybės bažnyčia, kurioje siūloma įrengti čiuožyklą.
– Paskelbus, kad Lukiškių aikštėje bus iškertamos sergančios liepos, kilo pasipiktinimo banga. Ji – vien dėl kelių paliegusių medžių ar čia slypi gilesnės priežastys?
– Laimė, kad aikštėje neišdraikė bent želdynų kompozicijos. Bet dėl liepų susikirto smarkiai.
Savivaldybėje vienas po kito vyksta pasitarimai, kuriuose arboristai, želdynų specialistai mėgina protestuotojams išaiškinti, kad nieko blogo, jei keli sergantys medžiai bus nukirsti. Juk dauguma jų išlieka.
Jeigu lems protestuotojų balsas, ar mes valstybės aikštėje kursime paliegusių medžių ekspoziciją? Lukiškių aikštėje kadaise pasodintos liepos jau iš pradžių nebuvo visiškai vienodo aukščio. Ne tokios kaip dabar sodinami medžiai – visi kaip vienas.
Be to, liepos buvo netinkamai nugenėtos. O kai jau taip nutinka, tokius medžius reikia nuolat prižiūrėti. Bet niekam tai nerūpėjo.
Tad dabar, kol vyksta aikštės rekonstrukcija, medžius reikėtų sutvarkyti taip, kad jie ateityje nekeltų problemų. Kad į aikštę užsukęs užsienietis neklaustų, kodėl medžiai Vilniuje kreivi ir šleivi. Valstybės aikštei reikia kokybės, iškilmingumo.
Pikčiausia, kad specialistai nebegali turėti nuomonės. Jie privalo duoti įžadą Želdynų visuomeninei komisijai, kad Lukiškių aikštėje medžiai nebus kertami.
Kai kilo ginčai, Vilniuje kaip tik lankėsi vienas Pasaulinės arboristų asociacijos vadovų.
Apžiūrėjus Lukiškių aikštės liepas iš jo lūpų nuskambėjo diplomatiškas atsakymas – Vilniuje pakanka specialistų, bet trūksta sutarimo. O tvarkyti medžius Lukiškėse, anot svečio, reikia.
– Savivaldybė giriasi, kad šiemet pasodins rekordinį medžių skaičių. Šis sodinimas kartais neatrodo chaotiškas? Apskritai ar liepos – tinkamiausias medis miestui?
– Kiekvienas medis turi augti natūraliame grunte. Jeigu iškasa jo sluoksnį, įpila juodžemio, medis toje vietoje tampa svetimas. Kiek Gedimino prospekte jau teko pakeisti liepų. Ir tos pačios serga grybeliu, nes nėra mitybos bazės.
Nerimą kelia ir tai, kad šiemet pasodintos liepos atvežtos iš Olandijos. Kaip jos prisitaikys prie mūsų klimato?
Sovietiniais laikais tarp miesto planuotojų buvo populiarus posakis: „Jackus pritarė.“ Mat prie šiltnamių kombinato buvo introdukcinių augalų medelynas. Kol nebuvo to Jackaus parašo, negalėjome projektuoti želdynų. Tokia buvo geležinė tvarka.
Žinoma, tos atvežtinės liepos pritaikytos miestui, bet kaip jos augs, niekas nežino.
Apskritai medžių sodinimas visada susišaukia su kirtimo problema. Medžius reikia atnaujinti, nes Vilniuje sveikų medžių jau mažai likę. Net gyvatvores reikia iškasti ir sodinti naujas. Kito kelio nėra.
Blogai, kad sostinėje nebeliko apželdinimo tresto. Savivaldybė tik nusiperka paslaugas.
– Tvarkomos Neries krantinės, tačiau jos tokios pat negyvos kaip ir anksčiau, naudingos tik pasivaikščiojimų mėgėjams ir bėgikams.
Kodėl miestas nesugeba panaudoti upės?
– Raginimų atsigręžti į upę buvo daug. Bet aš prisimenu sovietinius laikus, kai Neries krantinės buvo tvarkomos pirmą kartą. Tai buvo apie 1970-uosius.
Tuomet 2 valdininkai gavo paskyras automobiliams „Volga“, kad gerai sutvarkė krantines. Bet atvažiavę baltarusių kraštovaizdžio specialistai sukritikavo mūsų darbus. Jie priminė, kad žaliųjų plotų yra Minske. O mūsų krantinės – vien betonas.
Dabar vėl tvarkome krantines. Ir vėl nieko nepadarome.
Mano galva, Neries krantai turi būti skirtingi. Pavyzdžiui, Antakalnyje prie upės turi būti dviračių takai. Senamiestyje reikia kuo daugiau autentikos.
O dabar ką kuriame? Neries ir Vilnios santakoje planuojami paplūdimiai. Pusnuogiai poilsiautojai Gedimino pilies fone – kaip tai įsivaizduoti?
– Galbūt nesupeiksite bent Vingio parko tvarkymo darbų? Juk atrodo, kad seniai reikėjo retinti šabakštynus.
– Vingio parkas yra reliktinis. Reikia viską daryti, kad išsaugotume pušynus. O pušų viršūnės dėl pramonės įmonių jau buvo pradėjusios ruduoti. Kai gamyklas uždarė, tos viršūnės nupuvo ir išaugo nauji ūgliai.
Bet atsirado kita bėda – pušynus iš apačios ėmė spausti minkštieji lapuočiai.
Jie vagia maisto medžiagas, ir pušynai nyksta. Tad Vingio parką būtina tvarkyti. Dar ne vienus metus retinti, atsodinti pušis, atverti vaizdus į upę. O jau tada ten rengti dainų šventes, visokius renginius.
Galima būtų kai kuriuos Vingio parko plotus ir aptverti, kad žmonės nevaikščiotų. Užtenka ir takų.
