– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kuo ta vieta ypatinga?
– Gimiau Kruonyje, mažame miestelyje netoli Kaišiadorių. Iš tremties grįžęs tėvas ten gavo girininko darbą, o mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja. Vėliau išsikraustėme į Prienus, nes tėvui ten buvo pasiūlytos svarbesnės pareigos urėdijoje.
Prienų urėdiją prisimenu labai ryškiai – tai buvo gyvenvietė, kurioje aplinka buvo suformuota dar nuo A.Smetonos laikų: ir kluonas, ir tvartas, ir nuostabaus grožio parkas, o viską kruopščiai prižiūrėjo vietiniai gyventojai. Deja, sovietmečiu kraštovaizdžio simetrija ir harmonija buvo išdarkyta, o urėdijos kontora virto daugiabučiu. Bet ypatinga aura ten liko.
Netgi mums, vaikams, giliu sovietmečiu ten viskas atrodė magiškai – aplinka, urėdijos sandėliukuose likę įvairūs prieškario daiktai, žymių tarpukario miškininkų portretai. Tada dar nemąsčiau apie architektūrą, tačiau, matyt, tas vietovaizdis ir nuolatiniai tėvo raginimai atkreipti dėmesį į mus supančią aplinką kažkur manyje sugulė.
Mano tėvas buvo didžiulis pedantas ir estetas, išsilavinęs žmogus, visą laiką siekiantis išmokti ką nors nauja. Pavyzdžiui, išmoko gražiai lieti akvarelę, savarankiškai mokėsi prancūzų kalbos. Žavėjausi jo gabumais. Prisimenu, turėjo jis tokį specialų braižymo įrenginį, kurį naudodavo įvairioms miškų schemoms braižyti. Negalėdavau atitraukti nuo jo akių, kai jis dirbdavo, – kažkokia Šveicarija! Vėliau ir pats pramokau taip braižyti.
Mama kilusi iš neturtingos šeimos, senelis buvo baigęs vos keturias caro laikų mokyklos klases ,dirbo „ant žemsiurbes“- gilino Nemuną, Kuršių marias. Jis net eilėraščius rašė. Močiute buvo gera siuvėja, mokė amato net miestelio žydaites. Mano seneliai suprato išsilavinimo reikšmę, todėl tik atsiradus progai išsiuntė mamą ir jos brolį mokytis į Vilniaus universitetą. Mokėsi ji pedagogikos, beje, kaip ir vėliau, mano brolis. Vilniuje mano tėvai ir susipažino.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Mano tėvas paskutiniais gyvenimo metais (jis sirgo skrandžio vėžiu) gulėdamas ligoninėje užsirašinėjo prabėgusio gyvenimo įdomius dalykus, pavyzdžiui,gardžiausių patiekalų, geriausių knygų, geriausių filmų, skaniausių ledų ir alaus, matytų gražiausių vaizdų dešimtukus. Dabar panašius sąrašus aš mintyse kuriu. Atsikasiau atmintyje savo patį pirmą prisiminimą – buvau gal dvejų, gal dvejų su puse metų: su mama Kruonyje grybaujame – ji nėščia, su dideliu pilvu, todėl iš esmės grybauju aš: ji man parodo grybą – aš nueinu, išraunu. Kitas ryškus prisiminimas, kaip kartu su tėvais ir tėvų draugais bei jų vaikais ilgais žiemos vakarais žaidžiame kavones (slėpynes).
Tačiau labiausiai į atmintį įstrigę dalykai išties yra labai susiję su lietuvybe. Vaikystėje su mama ir broliu dažnai važiuodavome į Veliuoną, į jos gimtinę. Ten vykdavome autobusu, kuriam vos pradėjus judėti mama imdavo pasakoti įvairiausias istorijas, pasakėčias apie pilis, kurias pravažiuodavome Panemune. Ir pačioje Veliuonoje buvo pilna kultūros: žmonės ten gyveno labai bendruomeniški, artimi, gatvėje visi sveikindavosi. Dar labai įstrigusi jų specifinė tarmė – atrodydavo, kad jie ne kalba, o tarsi dainuoja. Kai susirinkdavo draugėn mamos giminė, užstalėse visi dalindavosi jausmingomis istorijomis apie Lietuvą, „amerikonus“, žydus, tremtį ir partizanus, dainuodavo lietuviškas dainas, – daugybę jų mokėjo.
Veliuonoje iki šiol tebestovi vienas iš dviejų Lietuvoje sovietmečiu išlikusių Vytauto paminklų, kurį kasmet mano senelis uoliai nudažydavo bronza.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Mama mums skiepijo lietuvybę, o tėvas stengėsi įvairiapusiškai lavinti. Jis mus spaudė sportuoti, išmokome žaisti krepšinį, futbolą, ledo ritulį. Tėvas supažindino mus ir su menu: pramokome groti gitara, fotografuoti. Fotografija tapo didžiuliu mano hobiu. Jau po studijų Vilniuje daug fotografuodavau, ypač renginius. Ir labiausiai iš visų lietuviškų švenčių man patikdavo laidotuvės. Vien ko verti gedulingi pietus!
Ten galejai stebėti natūraliausias emocijas. Tai momentai, kai atsiveria giliausias psichologinis žmogaus pjūvis, laidotuvėse jie yra tikri – be kaukių, be dirbtinumo, ir tai labai įdomu fiksuoti – ne išorinius, o vidinius žmonių portretus. O štai vestuvėse per daug vaidybos.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Man gražiausia Lietuvos vieta buvo ir tebėra Panemunė ir jos erdve iki pat horizonto. Iki šiol labai gerai prisimenu, kaip visi veliuoniškiai vakarėjant traukdavo „ant kranto“, prie Nemuno – susirinkę tiesiog šnekučiuodavosi, aptardavo aktualijas.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilnius. Ir netgi gūdus sovietmetis, pats gūdžiausias, koks tik galėjo būti, nesugebėjo to miesto grožio sugriauti. Skirtingai nei Kaune ar Marijampolėje, kur dauguma gyventojų – lietuviai, Vilniuje kiekvienas sau galėjo rasti vietą po saule, vieni su kitais sutarė – lietuviai, rusai, lenkai,karaimai, žydai. Ši kultūrų samplaika mane žavi iki šiol.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
–Būtų labai įdomu nuoširdžiai pasišnekėti su prezidente Dalia Grybauskaite. Norėčiau pajausti, kas ji per žmogus viduje. Juk iš to, kokį jos portretą formuoja žiniasklaida, sunku susidaryti žmogaus, o ne figūros portretą. Atrodo stipri.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Iš šių laikų asmenybių – Vytautas Landsbergis. Nors daugybė žmonių jį kritikuoja, aš manau, kad jis beveik niekada nėra prašovęs pro šalį. Tai aštraus proto, taiklus ir išmintingas žmogus. Sakau, nes esu asmeniškai su juo bendravęs. Pirmą kartą tai buvo iškart po Nepriklausomybės atgavimo: su kolega projektavome Pagėgių bažnyčią, vėliau į bažnyčios šventinimo iškilmes susirinko daug visuomenės veikėjų, tarp kurių buvo ir V.Landsbergis. Prie jo nutįso ilgiausios eilės žmonių, kurie nieko bendra su bažnyčia neturėjo. Eilės nemažėjo, kol galiausiai jis sušuko: „Bet kurgi yra architektai, kur tie žmonės, kurių dėka čia viskas vyksta?“
Pakvietė mus prie stalo, jauną kleboną, kuris bažnyčios statybas prižiūrėjo, statybininkus. Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas, per kurį supratau, kaip V.Landsbergiui rūpi žmonės, rūpi tikri dalykai. Nuo to karto esame dar porą sykių prasilenkę, ir aš nė karto nesuabejojau, kad tai yra puikus daugiabriaunis žmogus.
– Mėgstamiausias lietuvių atlikėjas ar daina?
– Norėčiau su bendraminčiais švęsti kokį jubiliejų skambant „Rebelheart“ baladėms.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
- Iš tikrųjų, dabar, kai viskas pasaulyje taip globalu, kultūros susipynusios, sudėtinga įvardinti ką nors būtent lietuvišką, kas man labai patiktų. Tačiau turime vieną dalyką, kuris yra unikalus ir ko aš niekur kitur nesu matęs, – tai Palangoje parduodamos karštai rūkytos Baltijos jūros žuvys. Net negaliu sakyti, kad jas labai mėgstu, bet man jos visada pažadina lietuviškumo jausmą, ypač tuomet, kai suprantu, kad niekur kitur jų negausi.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Rūkyti lašinukai. Tai ir pagrindinis patiekalas, ir desertas.
– Trys gražiausi lietuviški žodžiai?
– Labiausiai mane žavi lietuviški vietovardžiai. Keliaujant po Lietuvą man labai patinka skaityti miestelių ir kaimų pavadinimus: Strielčiai, Šilavotas, Dusia...
– Lietuviams labiausiai būdingi trys charakterio bruožai?
– Esu nemažai apie tai galvojęs, kol supratau, jog lietuviai yra užkietėję individualistai. Dėl to jiems labai sunku dirbti kolektyve, būtinai atsiranda bent vienas žmogus, kuris mano, jog yra geresnis ir šaunesnis už kitus. Dėl to susipyksta ir išsiskiria net gabiausi verslininkai. Lietuviai vis dar nesupranta, kad geriausias savo savybes galima atskleisti dirbant kartu. Šiaip individualumas nėra bloga savybė, bet ją reikia mokėti tinkamai realizuoti, nesusisprogdinti.
Taip pat manau, kad lietuviai yra susikaustę žmonės. Ypač tai atsiskleidžia architektūroje. Lyginant su atsipūtusiais britais ar olandais, mes visko bijome išsišokti, šokiruoti, bijome kitus nuvilti, patys nusivilti, išsiskirti iš minios, suklysti. Mums reikėtų labiau atsipalaiduoti, čia jau kalbu iš savo varpinės – nereikia stengtis visus ir visada sužavėti ar kitus peikti – nes nieko nėra amžino, nepatiks koks statinys – jį galima tiesiog nugriauti ar perstatyti.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Tai ne patarlė, bet išmintinga mintis, kuria iki šiol vadovaujuosi: „Talentas be darbštumo dažniausiai yra niekas“. Talentą galima labai greit sugadinti, o darbštumu gali pasiekti aukštumas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Juk niekas neklausia, kodėl myli mamą? Todėl, kad ji mama. Dėl tos pačios priežasties aš myliu ir Lietuvą.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam šimtmečiui.
– Labai tikiuosi ir norėčiau palinkėti, jog mūsų šalyje neįvyktų kokia nors globali politinė ar stichinė nelaimė. Ir jei nieko tokio nenutiks, Lietuva turi daug šansų tapti mažąja supervalstybe. Nes mes turime visko – vandens, erdvės, žiemos, vasaros, miško, kultūros,istoriją, idėjų,nuostabių žmonių.
