Simboliška, kad išmėginti interjero fotografo amatą A.Stepankevičių pastūmėjo bičiuliai iš architektų biuro YCL.
Būtent jų sukurtą interjerą sostinės Šiaurės miestelyje prieš 8 metus vyras įamžino pirmą.
– Atrodo, kad fotografuoti interjerą – labai paprasta: jis nei pabėgs iš kadro, nei nusisuks. O kaip yra iš tiesų? – paklausiau A.Stepankevičiaus.
– Taip, gali pakartoti kadrą, pamėginti pažaisti fotografuodamas vienu ar kitu kampu. Tai – ne nepakartojamas vestuvių momentas. Bet yra ir subtilybių: juk reikia perteikti negyvą objektą, jį padaryti išvaizdų, aiškų, patrauklų akiai. Be to, fotografuojant keičiasi erdvės pojūtis.
Architektai dažniausiai pageidauja, kad būtų atskleistas interjero charakteris, jo stipriosios savybės, tam tikri sprendimai. O tai fotografuojant sienas kartais tikrai sudėtinga.
– Jūs nesimokėte nei architektūros, nei fotografijos. Kaip suvokėte, į ką atkreipti dėmesį, o ko geriau nerodyti?
– Pirmieji kadrai buvo visiškai žalio fotografo, nežinančio geriausių kampų. Kai žiūriu į tas nuotraukas dabar, matau daug broko.
Dabar yra ir profesionaliai fotografuojančių kolegų, ir paslaugų paklausa didesnė.
Be to, auga ir architektų noras savo projektus pateikti kiek galima profesionaliau, todėl jie išbando skirtingus fotografus. Juk Lietuvos nekilnojamojo turto rinka gana aktyvi, žmonės pradeda vertinti architektų ir dizainerių darbą, todėl juos dažniau samdo.
– Kokių pageidavimų išgirstate iš architektų?
– Daugelis jų dirba su kompiuterinėmis programomis ir ruošia vizualizacijas, todėl dažnas jų pageidavimas – kad vaizdas nuotraukoje būtų artimesnis jų sukurtai idėjai.
Tačiau kuriant vizualizaciją galima pasirinkti kokio tik nori platumo kampą, matymo tašką.
O kai atsiduri realiame, jau sukurtame interjere, riboja sienos, mažos erdvės arba atsiranda kitokių trukdžių.
Visada norėtųsi, kad fotografuojant šviestų saulė, tuomet ir nuotraukos būna šiltos, saulėtos. Lietuvoje oro sąlygos tam nelabai tinkamos, tačiau užsakovai labai kantrūs – jie stebi prognozes, medžioja saulėtas dienas.
Jiems tai labai svarbu, ypač fotografuojant išorę, kur matyti ir dangus, ir žolė. Ne tokie kantrūs interjerą fotografuoja, kai tik įsileidžia klientai. Tokiais atvejais tvarkydamas nuotraukas stengiuosi padaryti, kad jos atrodytų šiltesnės ir nebūtų matyti lietuviško pilko dangaus.
– Kokius parengiamuosius darbus prieš fotografuojant vieną ar kitą objektą tenka atlikti?
– Fotografuoju su natūraliu apšvietimu, todėl statyti papildomų prožektorių nereikia. Jei įmanoma apsilankyti objekte iš anksto, stengiuosi tai padaryti, tačiau tokia prabanga labai retai pasitaiko. Paprastai fotosesijai skiriama pora valandų – būsto gyventojai nenori gaišti laiko.
Geriausiu atveju užsakovas atsiunčia kelis telefonu darytus kadrus, kad susipažinčiau su interjeru. Žinoma, jei tai viešasis interjeras, apžiūrėti jo niekas netrukdo.
– O ar didelis skirtumas, ką fotografuoti, – visuomeninį ar privatų interjerą?
– Ne, man patinka įvairūs sprendimai. Visuomet įdomu apžiūrėti, ką galima pritaikyti būste, kokios tendencijos vyrauja. O viešosiose erdvėse visada daugiau laisvės architektams, todėl gali pamatyti ir įdomesnių sprendimų.
Išskirti konkrečių objektų net negalėčiau, nors man artimesnis minimalistinis arba skandinaviškas stilius. Įspūdį daro šiuolaikinės technologijos, naudojamos medžiagos, todėl įdomiausias būna modernus interjeras su naujausiomis technologijomis.
Stebėdamas tiek daug įvairių interjerų nori nenori juos pradedi vertinti ir lyginti.
Vienas pastarųjų įdomesnių fotografuotų objektų – biuras Vilniuje, kuriame įrengtas stiklinis šiltnamis su augančiais pomidorais, paprikomis ir gėlėmis.
– Ar skiriasi būstai didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose?
– Esu kelis interjerus fotografavęs Tauragėje. Ten žmonės turi skonį ir pinigų, kad įsirengtų interjerą, kuris niekuo nesiskiria nuo Vilniaus, Kauno ar Strasbūro.
Galbūt tik požiūris kiek konservatyvesnis, tačiau jokiu būdu nepasakysi, kad tai provincijos interjeras. Juk žmonės keliauja ir stebi, o tie patys architektai įrengia būstus tiek Vilniuje, tiek Tauragėje.
– Ar būna, kad tenka atsisakyti fotografuoti?
– Nebent dėl užsakovo derėjimosi manieros – kai matau, kad jis nelabai vertina darbą, ne iki galo jį supranta. Būna tokių, kuriems atrodo, kad būtinai turi nusiderėti iki konkrečios sumos. Tokiems klientams esu pasakęs, kad galbūt už tą kainą nufotografuos kas nors kitas.
Pasitaiko, kai pats pagalvoju, kad interjeras neįdomus, nefotogeniškas, bet visuomet stengiuosi darbą atlikti profesionaliai.
– Ar turite svajonių objektą, kurį norėtumėte įamžinti?
– Turėjau daug įvairių svajonių. Antai šalia mano gyvenamosios vietos buvo statomas namas. Jo statybas stebėjau nuo pamatų ir jau tada mačiau, kad tai bus labai gražus objektas. Feisbuke parašiau, jog ieškau namo savininkų, kad galėčiau jį nufotografuoti.
Deja, architektai buvo sutarę su kitu fotografu.
Žurnaluose ar internete matau, kad skandinavai, vokiečiai kuria modernius gražius interjerus, eksterjerus, tokius ir pats mielai fotografuočiau.
Norėčiau dirbti su užsieniečiais. Šiek tiek tokios patirties turiu – esu fotografavęs Prancūzijoje, Strasbūre, ir Belgijoje, Briuselyje.
– Kodėl nuotraukose paprastai viskas atrodo gražiau, nei yra iš tiesų?
– Nuotraukos – labai subjektyvus dalykas. Tačiau jose yra šiek tiek optinės apgaulės: kadrai sutvarkyti, parinktas rakursas, kuris geriausiai atskleidžia tam tikras detales, daug lemia ir šviesa.
Juk tamsią dieną namas atrodo labai tamsus, bet fotografuojant, pasirinkus tinkamus nustatymus, jis atrodo šviesiau.
– Patarkite, kaip fotografuoti parduodamą būstą, jei nori į portalą įdėti jo skelbimą.
– Tuose skelbimų portaluose labai akį rėžia kreivos, tamsios nuotraukos. Lietuvoje ir taip tamsu, o kai nufotografuoja butą įjungę vieną lemputę, tai skonio neprideda. Be to, iš pradžių butą reikėtų susitvarkyti, kad nemirgėtų asmeninių daiktų. Nesiūlysiu mėgėjui sėsti prie retušavimo programų ir tvarkyti nuotraukų, bet fotografuodami bent jau tiesiai laikykite fotoaparatą.
