Prieš dešimtmetį vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse siūlėme aikštės erdvę formuoti reikšmingais pastatais (koncertų salė, muziejus) o memorialinę funkciją perkelti į Aukų gatvės erdve, priešais aikštę, – tinklaraštyje ambrasas.lt svarsto Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Ambrasas. – Tarp šiuo metu vykstančios diskusijos pasisakymų galima rasti vertingų minčių ir pastebėjimų išreiškiančių visuomenės lūkesčius.
O kai dėl Vyčio prasidėjo visi šie mitingai, kai vieni kitiems, jaunimas - senimui kibo į atlapus, tada sėdau ir nupiešiau šį obeliską, beveik be juodraščių“.
Toliau A.Ambrasas cituoja filosofą Krescencijų Stoškų - jis gana tiksliai apibūdina, kokio paminklo tikimasi:
„Paminklas reikalauja pagarbos, surimtėjimo, susikaupimo, pasitempimo, nusilenkimo, kepurės nukėlimo, atsiklaupimo, meditavimo ar net ištisų ceremonialų atlikimo…. Tokioms funkcijoms atlikti reikalingi vertikalūs, tvirti ir ilgaamžiai, žmonių žvilgsnius ir jausmus į viršų, į aukštį, į dangų keliantys statiniai... Jei to nėra, nėra ir paminklo.“
Dvidešimties metų Lukiškių aikštės pertvarkymo sprendimų paieškos įrodė, kad tokio paminklo joje pastatyti neįmanoma – aukštas vertikalus paminklas uzurpuoja visos aikštės erdvę ir konkuruoja su bažnyčios bokštais, o žemas ar horizontalus pradingsta didelėje erdvėje.
„Bet galbūt tokį paminklą galima būtų pastatyti priešais aikštę – Aukų gatvės ašyje?, – svarsto architektas. –
Tai tarsi galėtų būti ir obeliskas ir koplyčia ir aukuras viename.
45 metrų aukščio objektas, kartu su priešais plevėsuojančia vėliava, įprasmintų aikštę jos fiziškai neužgoždamas.
Paminklo viduje aukšta ir siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi, simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą. Čia būtų galima bent akimirkai sustoti, pakelti akis į dangų, susikaupti ir pagalvoti apie laisvės kovotojų auką Tėvynei.“
