Kaune yra grupė žmonių, kuriuos jau beveik 50 metų vienija pastatas. Visi šie dabar jau garbaus amžiaus kauniečiai mokėsi arba dirbo name, kuriame sovietmečiu veikė Prekybos ir kulinarijos mokykla.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai trys dešimtys šios mokyklos bendruomenės narių susirinko į buvusią savo mokyklą ir čia atvertė svarbiausius Kauno ir šalies istorijos puslapius.
Tarpukariu šiame pastate buvo ministrų kabinetas ir diplomatų Lozoraičių tarnybinis butas.
Dabar čia įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoratas. Taip pat veikia užsienio reikalų ministro ir diplomato Stasio Lozoraičio bei jo sūnaus diplomato Stasio Lozoraičio muziejus.
Vienas įdomesnių faktų, kad patalpose, kur dabar šeimininkauja VDU rektorius Juozas Augutis, tarpukariu Vasario 16-ąją švęsdavo prašmatniai pasipuošę diplomatai ir iškilūs kauniečiai, o sovietmečiu čia buvo sporto salė.
„Šis susitikimas ir apsilankymas ypatingame pastate – išskirtinis. Tai prisilietimas prie savo asmeninės ir Kauno istorijos“, – sakė viena buvusios Prekybos ir kulinarijos mokyklos dėstytojų Virginija Žuromskaitė.
Turėjo daug šeimininkų
S. ir S.Lozoraičių muziejaus direktorė istorikė Asta Petraitytė-Briedienė pasakojo, kad pastatas turi ilgą ir turtingą istoriją. Jis statytas dar 1889–1890 metais kaip Kauno tvirtovės Inžinierių valdybos viršininko rezidencija.
Po Pirmojo pasaulinio karo ištuštėjusiame pastate 1919 metais įsikūrė Lietuvos Respublikos švietimo ministerija, o nuo 1921-ųjų – ministrų kabinetas, veikęs iki 1940 metų.
1935–1939 metais antrajame šio pastato aukšte gyveno užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis su šeima.
Sovietmečiu pastatas naudotas švietimo reikmėms. Veikė Mokslo ir technikos komitetas, vėliau – vienas iš dabartinio Kauno technologijos universiteto fakultetų. Nuo 1969 metų čia buvo Prekybos ir kulinarijos mokykla.
Atkūrė tarpukario dvasią
Dabar vaikštant po pastatą dar galima pamatyti išlikusių autentiškų vidaus erdvių. Dalis sienos koridoriuje prie laiptų, vedančių į antrąjį aukštą, nudažyta matiniais žalsvais dažais – tokia spalva, kokia ir buvo tarpukariu. Kitur ši spalva atkurta.
Restauratorių pastangomis buvo atnaujintos durys, langų rėmai, darbo kabinete buvusio parketo raštas, gipso lipdiniai. Išliko ir metaliniai dar XIX amžiaus laikus menantys laiptai.
„Keičiantis pastato šeimininkams viskas labai kito. Sovietmečiu net buvo pertvarkytos vidaus erdvės.
Todėl 1998–2000 metais pastatą restauruojant specialistams teko ieškoti išlikusių fotografijų, dokumentų, kad jame kuo tiksliau būtų atkurta tarpukario dvasia“, – sakė A.Petraitytė-Briedienė.
Išliko asmeninių daiktų
Šią dvasią galima pajusti vos įėjus į pagrindinį pirmojo aukšto fojė. Čia kabo prezidento Antano Smetonos ir ministrų pirmininkų Augustino Voldemaro bei Juozo Tūbelio portretai.
Šio pastato pirmojo aukšto salėje tarpukariu vykdavo ministrų kabineto posėdžiai.
Dabar šioje salėje taip pat vyksta renginiai, susitikimai. Buvusius pastato šeimininkus primena čia pat eksponuojami jų asmeniniai daiktai – Lozoraičių šeimai priklausęs rašomasis salas, krėslai, spausdinimo mašinėlė, antspaudai, nuotraukos, dokumentai.
Ant sienos puikuojasi įspūdingas Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės portretas, kurį nutapė garsus Lietuvos dailininkas Kazimieras Žoromskis.
Šeima rengdavo priėmimus
Tarpukariu antrasis aukštas buvo Lozoraičių šeimos butas. Čia buvo vaikų, tarnaitės kambarys, miegamieji, darbo kabinetas su dideliu priėmimo kambariu. Dabar buvusiuose kambariuose šeimininkauja VDU administracija.
Rektorius įsikūręs dideliame kabinete su prie jo prijungta sale. Patalpas skiria medinė stumdomoji pertvara.
Tarpukariu šioje erdvėje vykdavo priėmimai.
„Darbo reikalais diplomatai lankydavosi Užsienio reikalų ministerijoje, buvusioje K.Donelaičio gatvės 52-ajame pastate.
O štai asmeninius priėmimus Lozoraičiai rengdavo savo namuose antrajame pastato aukšte. Ypač svarbūs ir iškilmingi būdavo Vasario 16-osios proga rengti priėmimai“, – pasakojo istorikė.
Skleidė saloninę kultūrą
1919–1940 metais diplomatinis korpusas tapo neatsiejama Kauno kultūros dalimi, jis netgi vadintas valstybe valstybėje.
„Diplomatai skleidė saloninio bendravimo kultūrą, o ji leido sujungti išskirtinę ir įdomią Kauno miesto visuomenės dalį – politikus, profesorius, muzikus, atlikėjus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, išskirtinis dėmesys teko Užsienio reikalų ministerijos tarnautojams. Visi jie ir dalyvaudavo Vasario 16-osios priėmimuose“, – pasakojo A.Petraitytė-Briedienė.
Iš išlikusių fotografijų matyti, kad diplomatai, konsulai, kiti svečiai į priėmimus ateidavo pasipuošę, vilkėdami juodus frakus, baltus marškinius, ryšėdami peteliškes. Damos vilkėdavo ilgas suknias.
„Vaišės būdavo simbolinės. Pateikdavo užkandžių ir krupniko. Tokie priėmimai būdavo skirti ne vaišintis, bet bendrauti, kalbėtis rūpimais klausimais. Tačiau vykdavo ir šokiai“, – sakė istorikė.
Pastatui grąžinta istorinė vertė
Lina Kulikauskienė
Buvusi Prekybos ir kulinarijos mokyklos dėstytoja
„Mūsų bendruomenės žmonės labai skirtingi, tačiau kiekvienais metais susiburiame prisiminti Pramonės ir kulinarijos mokyklos laikų.
Daugelis žmonių yra buvę jos dėstytojai, kai kurie – buvę studentai. Manau, kad tokia draugystė, siejanti vienos mokyklos bendruomenę kelis dešimtmečius, yra gana unikali.
Kiekvienais metais renkamės vis kitoje erdvėje. Šiemet susitikome buvusioje savo mokykloje, kuri K.Donelaičio gatvėje veikė nuo 1969 iki 1997 metų.
Pamatyti pastatą buvo nepaprastai įdomu. Pirmiausia tai sužadino asmeninių prisiminimų – kaip mes čia vaikščiojome, kaip sportavome ten, kur dabar yra VDU rektoriaus kabinetas.
Labai džiugu, kad pastatui grąžinta istorinė vertė, kad jis liko mokslo ir kultūros židiniu, neatiteko komercinėms reikmėms. Tai svarbu ne tik mums, čia besimokiusiems žmonėms, bet ir visiems kauniečiams.“
