Gintaras Balčyčiui už nuopelnus Lietuvos Respublikos kultūrai ir menui šį mėnesį skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Šalia profesinės veiklos architektų biure „Dviejų grupė“, jis yra aktyvus visuomenininkas ir pedagogas – Kauno architektų ir urbanistų tarybos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos Respublikos valstybinės paveldo komisijos narys, Kauno architektūros festivalio KAFe2016 organizatorius, parodos “Kauno tarpukario architektūra ir interjerai” sudarytojas ir kuratorius. Savo patirtį architektas perduoda jaunajai kartai – G. Balčytis yra Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentas.
Kauno menininkų namų sudaryta komisija apdovanojimą G.Balčyčiui skyrė už Kauno autobusų stoties projektą.
Pasak komisijos, naujoji autobusų stotis yra sėkmingai suplanuotos viešosios erdvės pavyzdys. Projekte efektyviai įveiklintos erdvės sukuria verslui ir bendravimui palankią aplinką, padeda į viešąją miesto erdvę įtraukti bendruomenes, projektą lydėjo sėkminga komunikacinė akcija.
Žvelgiant į specialiai Kauno autobusų stoties fasadui suprojektuotos ir pagamintos detalės pjūvį akys projektuoja padangų vėžes sniege.
– O tai jau beveik architektūrinė poezija, tiesa?
– Įvertinimo sulaukti, aišku, visuomet džiugu. Žinoma, šiek tiek nustebau, nes architektūra nėra ta sritis, kuri visuomenėje būtų laikoma dideliu menu. Ji sukelia prieštaravimų, nemažai įvykių, taip pat ir Kaune, iš dalies su šia sritimi susiję. Gatvių, aikščių tvarkymas – tai daugiau konflikto nei meno sritis.
– Kaip manote, ar faktas, kad ne tapytojas, aktorius, o architektas šiemet išrinktas įsimintiniausiu, prisidės prie visuomenės suartėjimo su architektūra?
– Kartais ir pats susimąstai, kas ta architektūra. Ar tai techninis mokslas, ar menas, ar šiaip statyba? Saviraiška?
Aišku, man, kaip architektui, džiugu ir svarbu, kad žmonės pradeda pastebėti šiuo atveju teigiamus architektūros pokyčius. Dažnai ši sritis priimama kaip nekilnojamasis turtas, ypač jei nėra daug puošybos, dominuoja stiklas – tuomet pastatas laikomas dėže, apie architektūrą lyg ir nėra ką kalbėti.
Taigi šiuo atveju, gavęs tokį apdovanojimą, tikrai pasijunti menininku. Ir tai prideda tikėjimo, kad žmonėms gyvenamoji aplinka, jos grožis, funkcionalumas yra svarbu.
– Susitikome jūsų ir kolegų architektūros studijos „Dviejų grupė“ projektuotoje Kauno autobusų stotyje. Būtent už šį projektą jums ir suteiktas įsimintiniausio menininko titulas.
Akivaizdu, kad projektas veikia ir yra lankomas ne tik dėl pagrindinės savo funkcijos, bet ir dėl čia nuolat vykstančių renginių. Ar apie tai, kad rekonstruojama stotis įgis papildomą funkciją, teko galvoti dirbant?
– Kad čia vyksta koncertai, spektakliai, rodomas kinas, mane ir džiugina, ir stebina. Džiugina todėl, kad mūsų suprojektuota erdvė, pasirodo, rado naują paskirtį, tapo daugiafunkce. Man tai netikėta.
Greičiausiai tai susiję su meno, kaip reiškinio, supratimu. Ši sąvoka keičiasi, ribos, apibrėžiančios, kas yra menas, jau beveik išsitrynė. Nebesvarbu, ar turi menininko diplomą, svarbu, ką darai, ar tai įdomu žmonėms, ar veikia.
Žinote, projektuojant buvo įvairių kalbų – pavyzdžiui, kad čia tiesiog prekybos centras. Taip, komercinė veikla čia vyksta, bet ji nėra pagrindinis akcentas ar svarbiausia paskirtis.
– Nežinau, kaip dažnai jums tenka į stotį užbėgti kaip miestiečiui, ne kaip architektui. Galbūt per metus į šį pastatą pradėjote žiūrėti kitaip? Kas jums pačiam čia labiausiai patinka?
– Labiausiai patinka erdvė, kuri yra pastate. Tie apvalūs stoglangiai sukuria visai kitokį jausmą, nei apima įėjus į prekybos centro dėžutę, kurioje vienas per kitą tave bando pagauti prekybininkai. Tokia jau tų pastatų paskirtis. O čia siekėme padaryti taip, kad žmogaus nuotaika, savijauta atėjus iš gatvės ir einant iki autobusų laukimo aikštelės nepasikeistų.
Ta natūrali šviesa pastate yra didelis privalumas, visada stengiuosi ją panaudoti. Pati architektūra, mano matymu, yra labiau erdvė, kurią įrėmina sienos, lubos, stogas. Jei erdvę pavyksta gražiai padaryti, kad žmogus jos nepastebėtų, bet labai gerai jaustųsi, tai, manau, yra didžiausias architekto pasiekimas.
Fasadai irgi svarbu, juk jais pastatas kalbasi su greta esančiais, save pateikia. Šia prasme stotis yra parankus objektas, tai vienas miesto architektūrinių ir urbanistinių ženklų, užprogramuotas būti kitoks nei visi.
Tai greičiausiai prisidėjo prie įvairių apdovanojimų.
– Sunku klausti architekto, ką jis planuoja nuveikti šiemet. Vis dėlto kas toliau?
– Architekto, kitaip nei kitų menininkų, darbo specifika tokia, kad mes patys sau nedirbame. Turime turėti užsakovą ir vienaip ar kitaip pildyti jo norus.
Kadangi Kaune daugiau stočių nenumatoma (Juokiasi.), šiuo metu projektuojame nemažą biurų pastatą Savanorių prospekte, yra kitų planų. Bet negalėčiau sakyti, kad autobusų stotis pritraukė daug kitų užsakymų.
– Turite svajonių objektą?
– Turbūt neturiu tokio, kurį norėčiau suprojektuoti. Gal tai ir negerai? Vis dėlto neišsipildę lūkesčiai kartais blogiau nei negalvojimas apie tai.
Mano akimis žiūrint, didžiausia architekto svajonė yra geras klientas. Nelabai svarbu, kokios funkcijos pastatą sukursi, esu tikras, kad net ir sandėlį ar kitą utilitarų pastatą galima paversti tikru meno objektu. Idealu, kai išsilavinęs klientas tiksliai žino, kokios funkcijos nori, ką norėtų gauti, bet kartu ir supranta, kad architektas yra kūrėjas, o gera architektūra sukuria pridėtinę vertę investicijai.
Gal kai kas vis dar įsivaizduoja, kad architektas rūkydamas pypkę nupaišo, ir viskas, menas. Dabar taip nėra. Gal koks Michelangelo taip darė.
