– Londono architektūros festivalyje dalyvaujate pirmą kartą, o jau tokia sėkmė – nors festivalis siūlo per 400 renginių, lietuvių paviljone nuolat pilna žmonių. Sigita Simona, kaip atsidūrėte Londone? – paklausiau 29 metų vilnietės.
– Kvietimą dalyvauti festivalyje gavau iš LR kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justės Kostikovaitės, kuri domisi vaizduojamojo Lietuvos meno sklaida ir nuolat ieško įdomiai dirbančių menininkų. Mane labai sudomino festivalio tema „Identitetas“, pasiūliau pabandyti atsigręžti į žmogų, kurio šiandieninis santykis su gamta, kai, atrodo, miestuose užstatoma beveik viskas, lieka labai trapus. Tokia mintis patiko J.Kostikovaitei, taip pat festivalio programos sudarytojams, mano projektą patvirtino ir Londono savivaldybė. Jie ir pasiūlė vietą paviljonui priešais Šv.Pauliaus katedrą.
– „The Building Site“ – mišką primenanti instaliacija, aptverta įprasta statybine tvora. Ką siekiate išprovokuoti?
– Mano instaliacija nėra vien estetinė meninė išraiška, ji kelia labai jautrius klausimus kiekvienam miesto gyventojui. Tiems žmonėms, kurie gyvena nuolatiniame Londono virsme, mieste, kurio fizinės ir socialinės erdvės ir ribos nuolat kinta, todėl tampa vis sunkiau suvokti viešųjų ir privačių erdvių plėtrą ir ištverti sustyguoto gyvenimo įtampą.
„The Building Site“ iš išorės niekuo nesiskiria nuo įprastų Londono gatvių, kurios pulsuodamos reprezentuoja miesto augimą nesibaigiančiu triukšmu – statybomis. Meninės instaliacijos išorė – standartinė statybų tvora labai nestandartinėje viešojoje vietoje, kurioje vyksta daug miestui svarbių renginių, tokių kaip Kalėdų eglės įžiebimas.
– Ar pavyko suintriguoti praeivius? Kaip lankytojai reaguoja į jūsų kūrybą, ko jie teiraujasi, kas jiems įdomu?
– Tikrai pavyko suintriguoti žmones ir pakeisti jų įprastinį kasdienį maršrutą, stebėti, kaip jie reaguoja į naujas statybas išskirtinėje miesto vietoje. Užimti svarbią miestiečiams viešąją erdvę buvo savotiška avantiūra. Tikėjausi, kad tie žmonės, kurie protestuos dėl tokių statybų, belsis į duris, o ten netikėtai atras paslaptingą miško plotą, primenantį tikrą nesuvaldytos gamtos pradą, lyg tai būtų žmogaus sielos atspindys griežtame miesto kraštovaizdyje.
Londonui, naujų miesto plėtros projektų išskaidytam miestui, tokia meninė priešprieša labai skaudi. Ji primena apie didžiules bendruomenes, iškeldintas į kitus rajonus statybų metu, apie vis mažėjančius žaliųjų erdvių plotus ir investicijas jiems išsaugoti, apie būstų trūkumą ir apie žmonių susvetimėjimą steriliame mieste.
Į paviljoną užsukę lankytojai reaguoja teigiamai: vieni klausia, ar instaliacija pasiliks visam laikai, kiti teiraujasi, ar nesukūrėme daugiau tokių erdvių aplinkui, domisi, kaip kilo tokia idėja, ne vienas užėjęs sakė, kad norėtų čia pabūti ilgėliau. Instaliacijos ir jos renginių lankytojai – biurų darbuotojai, turistai, architektai, studentai, moksleiviai, menininkai, paprasti vietos darbininkai, šeimos – visi nustemba pamatę tokią jautrią ir natūralią miško erdvę už statybvietės sienų, pačioje Londono širdyje.
Atsirado žmonių, kurie tvirtina, kad ąžuolas čia augo visą laiką ir kad jie jį gerai pamena. Jau dabar yra nemažai žmonių, kurie sugrįžta čia, kad galėtų pasikalbėti ar pasidalyti tokia patirtimi su savo artimaisiais, jie sako: „Sugrįžome į patį gražiausią mišką prie paties gražiausio pastato Londone.“
Instaliacijos lankytojai domisi mano darbais, o sužinoję, jog esu kraštovaizdžio architektė, reiškia viltį, kad meninės instaliacijos mintį kada nors atpažins ir realiuose savo gimtojo miesto projektuose. Miestiečiai ilgisi gamtos, įkvėpimo, kurį ji neabejotinai suteikia.
– Sakykite, kuo jums reikšmingas dalyvavimas tokiame renginyje ir kodėl? Ar jūsų dalyvavimas festivalyje svarbus Lietuvai?
– Dalyvavimas Londono architektūros festivalyje Lietuvai reikšmingas tuo, kad projektas ne tik simboliškai atkartoja lietuviško miško paklotę, bet ir atskleidžia šiuolaikinę lietuvių kūrybą. Renginyje stengėmės pristatyti kuo daugiau Londone gyvenančių lietuvių menininkų kūrybos, kvietėme juos pasireikšti tema „Miestas ir žmogus“, vėliau atrinkome geriausiai šią temą atspindinčius jų darbus. Taip instaliacija virto dar ir renginiu – meninis turinys papildo pagrindinę instaliacijos koncepciją, kartu atkreipiame dėmesį ir į labai gausią bei gražią lietuvių bendruomenę Jungtinėje Karalystėje.
– Esate diplomuota kraštovaizdžio architektūros specialistė, šiuo metu sukatės tarp dviejų miestų – Briuselio ir Londono. Spėjate? O gal dar ir Vilniuje turite projektų?
– Dirbti tarp dviejų miestų įmanoma, tačiau nelengva – skiriasi vietos mentalitetas, santvarka, įpročiai, kalba ir netgi tam tikros kūrybinės kryptys. Šiuo metu Vilniuje nieko neprojektuoju, tačiau planų turiu. Esu architektė ir kraštovaizdžio architektė, man abi specialybės vienodai svarbios. Savo darbais noriu priartinti šių dviejų sričių profesinius „žodynus“ ir kurti kompleksiškesnę miestų ir gamtos aplinką.
Jau daugiau nei 5 metus dirbu Briuselyje, daugiausia kuriu architektūros ir viešųjų erdvių projektus. Vis geriau suprantu, kad architektūros ir kraštovaizdžio architektūros profesionalui svarbu ne tik asmeninės kūrybinės ambicijos, kur kas svarbiau deramai tarpininkauti tarp valdžios institucijos, kuri priima lemiamus gyvenamosios aplinkos kokybės sprendimus, ir gyventojo, kurio gerovę tai nulems.
Pastaruosius 6 mėnesius dirbau prie „Winstanley Estate“ regeneracijos plano Londone, kuriame buvau atsakinga už parko, gatvių ir daugiabučių gyvenamųjų namų kiemų koncepciją 6 hektarų plote.
– Ar sekate, ką kolegos šioje srityje nuveikė Lietuvoje?
– Žinoma. Tiesa, mane labiau domina mažesnių kolektyvų iniciatyvos, tų, kuriems svarbiausia ne lobti, o tobulinti aplinką, kurioje visi gyvename. To siekiu ir aš.
Apie Sigitą Simoną
Ji – vilnietė, užaugusi pilkuose Fabijoniškių kiemuose žaisdama krepšinį.
Bet puikiai žinanti, ką reiškia miškas ir jo energetika. Vietoj vakarienės kartu su šeima ji nuolat eidavo pasivaikščioti po Šeškinės ozą.
2011 metais baigė architektūros bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete ir jau tada žinojo, kad nebūtinai projektuos pastatus, bet kurs bendrą harmoningą aplinką.
2017 metais mergina baigė kraštovaizdžio architektūros magistro studijas Kingstono universitete Londone.
Simona jau dirbo Danijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje, ji kalba 4 užsienio kalbomis. Artimiausiuose jos planuose – baigti vieno Briuselio skverų projektą ir grįžti į Lietuvą pažvejoti su tėčiu.
