Kad trijų aukštų su rūsiu galerija pastatas iškils per du etapus, buvo aišku iš pat pradžių – tai numatyta menų centro konkurso sąlygose. Tokį sprendimą lėmė ir juridiniai, ir finansiniai niuansai.
Trijų aukštų su rūsiu pastatą suprojektavusi „IMPLMNT architects“ trijulė: A.Syrusas, Greta Šidlauskaitė ir Ričardas Bertašius – labiausiai įtiko konkurso, kuriame savo balsą turėjo ir pats S.Eidrigevičius, komisijai. Jų pasiūlyta koncepcija pasirinkta iš 19 konkurso dalyvių.
Apie ieškojimus, padarytus sprendimus, pažintį su S.Eidrigevičiumi kalbėjomės su architektu A.Syrusu.
- Konkurso sąlygų sudedamoji dalis buvo ir S.Eidrigevičiaus laiškas. Tai užvedė ant kelio ar apsunkino?
- Be abejo tai padėjo: uždavė toną, charakterį, viziją. Kadangi Stasys – poetiškas, lyriškas žmogus, tokiame rūbe ir apvilko savo pasakojimą, pasimėtė tam tikrais įvaizdžiais, užkoduotomis mintimis, tačiau nenubrėžė konkrečių gairių. Mes tuo labai naudojomės.
Jo palinkėjimu architektams ir pagrįsta mūsų architektūrinė idėja – iš ten išsitraukėme minčių, pagal kurias projektavome pasiūlymą.
- S.Eidrigevičius laiške rašo: „Norėtųsi, kad tai būtų įvykis Lietuvos architektūroje. <...> Statinys – pasaka. Statinys – stebuklas“. Neatrodo paprasta suprojektuoti statinį-stebuklą.
- Su šitais žodžiais ir formuojama užduotis, ko jis nori. Tai – viena. Tačiau S.Eidrigevičius yra parašęs ir taip: paprastumas, logika ir fantazija. Mūsų variante tai ir yra atspirties taškas, paviliojęs į nestandartinio sprendimo ieškojimą: sekėme tais trim žodžiais ir stengėmės juos atspindėti.
- O kaip ta trijulė – paprastumas, logika, fantazija – atsiskleis pastate?
- Mūsų manymu, paprastumas ir logika architektūroje – kokybės ženklas. Tą pasiekti nėra lengva. Gerai, kad šiuo atveju komisija suprato mūsų mintį.
- Kaip statinyje užkodavote Stasį Eidrigevičių?
- Iki konkurso S.Eidrigevičiaus niekada nebuvome sutikę, todėl daugelis dalykų buvo interpretatyvūs. Jo kūryba gal ir neprimena pastato, tačiau, kita vertus, pastatas ir negali tapti dailės kūrinio replika. O kai neseniai su juo susipažinome, Statys ištraukė eskizą, kur į mūsų namą paguldė dažnai jo kūryboje pasikartojantį motyvą – pinokį. Kitaip pasakius, S.Eidrigevičiui jo fantazija telpa į tą namą.
Iš S.Eidrigevičiaus kūrybos atsekėme kelis dalykus, kuriuos pabandėme sudėti į Stasio kodą. Mūsų matymu, jo kūryboje vyrauja pasikartojantis linijų motyvas – viskas jungiasi, tęsiasi. Kitas ryškus motyvas – formų transformacija, pavyzdžiui, veidas persipina su raide. Todėl pabandėme užkoduoti linijos motyvą ir formų sintezę.
Menų centro gale, fasade – tarsi atluptas langas, sudarantis pailgą plyšį. Tuo pačiu jis primena, kad kažkas su ta forma vyksta: nors ji paprasta, aiški, lengvai suvokiama, tačiau vyksta deformacija. Ir Stasio kūryboje aptinkamas deformacijos motyvas.
- Tačiau lankytojai galės dairytis ne tik po pastatą, pro langą jame, bet ir nuo menų centro.
- Konkurso sąlygose buvo išreikštas noras, kad objektas taptų matomu, bet ir nuo jo būtų galima matyti. Mes apžvalgą koduojame išlipimu ant stogo. Kita vertus, tas atluptas langas irgi su tuo siejamas. Juk jam parinkta neatsitiktinė vieta: vaikštant galerijoje ir žiūrint pro langą, vaizdas koncentruotas į žaliąją Senvagės teritoriją. Specialiai rinkomės poetišką vietą. Pastatas turi tą vienintelį langą, tik pirmojo aukšto dalis, kuriai priskirta viešoji funkcija su parduotuvėle, holu, kavine – atvira, o visa kita – paslaptyje, už šydo, kuris per savo transformacijas vilioja į vidų.
- Komisija jūsų darbą vadina drąsiu. To sąmoningai siekėte?
- Taip, objektas drąsus, bet paprastas. Sprendimai drąsūs į jį žvelgiant iš tam tikrų gatvės perspektyvos taškų ar dėl paties tūrio – pločio ir aukščio santykio – netikėtumo. Juk galerija vargu ar asocijuojasi su pieštuko formos pastatu – toks pasirinkimas nėra dažnas. Matyt, dėl to architektai, žinodami bendrą architektūrinį lauką, ir įvertino darbą kaip drąsų. Suprojektuoti galeriją, kuri būtų pailga, bet tuo pačiu ir funkciška, ir logiška, nėra paprasta, subtilu padaryti pailgą erdvę, kad ji būtų pritaikoma ir kitiems renginiams.
- S.Eidrigevičiaus menų centras iškils kino teatro „Garsas“ vietoje. Ar paliksite ką nors iš paties „Garso“?
- Nors konkurso sąlygos tiesiai ir neprašė, suprojektavome nekomercinio kino salę. Buvo apklausti miestiečiai: jiems ta teritorija vis dar – kino vieta. Todėl norėjome palikti sentimentaliąją kino funkciją argumentuodami, kad tai – tam tikra istorija. Galų gale, tos vietos krūvis sukurtas per kiną.
Ten, kur įėjimas į menų centrą – neva trūksta gabaliuko. O tas ištrūkęs kubas šalia ir bus nekomercinio kino salė.
Surinkome per daug argumentų, kodėl „Garso“ tūrį reikėtų transformuoti. Kadangi tai – rekonstrukcija, lieka nedideli kino teatro konstrukciniai elementai, o tūris iš esmės keičiasi.
Nesakau, kad būtų neįmanoma kino teatro pakeisti į gerą menų centrą, tačiau tokį sprendimą būtų sunku argumentuoti. Pats pastatas, nekvestionuojant jo įdomios estetikos, stipriai nusidėvėjęs. Investuoti į tai, kad esamas tūris būtų išsaugotas ir paverstas veikiančiu objektu, būtų neadekvatus sprendimas tiek finansine, tiek technologine prasme.
- Papasakokite apie molberto S.Eidrigevičiui idėją.
- Pačiame pastate turėtų atsirasti paties Stasio kūrinys, skirtas būtent šitai vietai ir šitam įvykiui. Matyt, tai bus stipriausias užtaisas, kai pats menininkas prisilies prie dalies pastato sukūrimo.
Apie tai S.Eidrigevičius lengvai užsiminė konkurso sąlygose, o mes, projektuodami pastatą, jam sukūrėme balto lapo erdvę. Antrajame etape panaudojome tokį motyvą: projektuojame erdvę per du aukštus, dalis jos – rūsyje, dalis – pirmame aukšte. Vadinasi, vaikščiodami viešoje erdvėje žmonės galės matyti erdvę pirmame aukšte ir gilyn. Šitoje erdvėje numatyta milžiniška siena, kurioje turėtų atsirasti Stasio mozaika, dedikacija šitai vietai.
- Kokį įspūdį daro teritorija, kurioje stovės menų centras?
- Mūsų pastatas sąmoningai yra tos krypties, kad suformuotų viešąją erdvę pietinėje sklypo dalyje, kuri apjungtų Kranto ir Respublikos gatves. Su tuo susijungtų ir visas viešasis traktas Respublikos gatvėje ir visa Senvagės bei Nevėžio žalioji zonos.
Per šitą objektą ubranistiškai su Konservų fabriku, su žaliuoju miesto traktu susiriša J.Balčikonio gimnazija.
Kad prie menų centro pritrauktume jaunimą, kuriame aktyvaus laisvalaikio erdvę, kurią formuos reljefas ir mažoji architektūra. Mūsų komandoje esanti panevėžietė pasakojo, kad dabar pagrindinė jaunimo susirinkimo vieta – už arenos, visom prasmėm – šiokiam tokiam užribyje. Mes tam projektuojame opoziciją ir siūlome savo versiją, kad geriau savo laiką leisti ten, kur šalia edukaciniai, meniniai objektai.
