„Kaimas mieste“, – taip iki šiol savo gyvenamąją vietą vadina Žemųjų Šančių žmonės.
Nors šis visai greta miesto centro esantis gyvenamasis rajonas keičiasi, jame dygsta naujų kotedžų, viena pagrindinių – Vokiečių – gatvė vis dar neblogai išlaikė savo autentišką vaizdą.
Joje gausu medinių sodybinio ir didesnių nuomojamų butų tipo namų. Juos šeimininkai prižiūri ir net pagražina drožiniais.
Senus namus paveldintis jaunimas dažniau stengiasi juos remontuoti, o ne parduoti, todėl Vokiečių gatvė tebėra savita ir žavi. Stiprios vietos bendruomenės žmonės tikino vis dar ne viską pinigais matuojantys.
Pats gatvės pavadinimas įamžino tai, kad šioje teritorijoje būrėsi nemaža vokiečių bendruomenė, prisidėjusi prie miesto plėtros.
Išgyveno klestėjimo metus
Žemuosiuose Šančiuose yra daugybė su įvairiomis tautomis susijusių gatvių. Tai – rusų, ukrainiečių, danų, švedų, suomių ir dar kelių tautų pavadinimais pakrikštytos gatvės.
Paraleliai su pagrindine šio gyvenamojo rajono transporto arterija – A.Juozapavičiaus prospektu – driekiasi ir Vokiečių gatvė.
Tai – antroji pagal svarbą Žemųjų Šančių arterija, apsupta gyvenamųjų namų.
Žemųjų Šančių istoriją tyrinėjęs urbanistas profesorius Jurgis Vanagas yra radęs duomenų, kad šis gyvenamasis Kauno rajonas, nusidriekęs palei Nemuną, vystėsi keliais etapais.
Pirmą kartą tuometinė priemiesčio teritorija suklestėjo XIX amžiuje, kai buvo pradėtas statyti geležinkelio tunelis ir geležinkelio tiltas. Vėliau iškilo kareivinės.
Antrasis klestėjimo periodas buvo tarpukariu, kai 1919 metais Žemieji Šančiai prijungti prie Kauno miesto. Čia kilo gamyklos, kuriose buvo darbo, pradėjo veikti mokyklos.
Statėsi sodybinius namus
Šančiams vystantis siaura Vokiečių gatvė dėl to, kad nebuvo kur plėstis, tapo tarsi nedidelio miestelio pagrindine gatve. Čia buvo statomi mediniai vieno aukšto sodybinio tipo namai. Jų kiemuose užveista sodų, stovėjo ūkinių pastatų. Greta buvo statomi ir kelių aukštų nuomojami mediniai namai.
Tokio tipo namai kilo todėl, kad į miestą pradėjo kraustytis kaimuose gyvenę žmonės. Jie patys statėsi sau jau įprastus namus arba nuomojosi nebrangius butus.
Tarpukariu čia iškilo ir vienas kitas mūrinis namas. Ši gatvė iš kitų mažesnių aplinkinių išsiskyrė tuo, kad pirmuosiuose tokių pastatų aukštuose buvo įrengiamos parduotuvės.
Medinuką pagražino pats
Šiandien Vokiečių gatvė beveik nepasikeitusi. Ji asfaltuota, tačiau aplink stovi nemažai išlikusių autentiškų namų, kurie vis dar primena margą ir įdomią gatvės formavimosi istoriją.
Vienas tokių pavyzdžių – Vokiečių gatvės 47-uoju numeriu pažymėtas geltonas medinukas. Jis iš kitų išsiskiria savo puošyba – mediniais drožiniais.
Pasak namo šeimininko Vytauto Pūgžlio, viena namo dalis statyta 1903, kita – 1936 metais.
„Nuo gatvės nematyti, bet turime kiemą, kuriame yra sandėliai. Tokie kiemai buvo būdingi formuojantis šiai gatvei“, – pasakojo vyras.
Jo medinis namas buvo paprastas. Kai buvęs radiotechnikas išėjo į pensiją, medinuką pradėjo puošti meniškai išpjaustytomis lentelėmis. Raštus V.Pūgžlys nusižiūrėjo nuo pastatų, kurie puošė kitus medinius namus.
Medis ir mūras – šalia
Kitą pavyzdį, kaip greta derėjo ir tebedera medinė ir mūrinė statyba, galima pamatyti pažvelgus į Vokiečių gatvės 69 ir 71 numeriais pažymėtus statinius.
Prie gatvės – tarpukariu pastatytas medinis nuomojamų butų namas. Jo kieme įterptas mūrinis dailios architektūros pastatas.
Mediniame name gyvenanti Živilė pasakojo, kad medinukas statytas 1936 metais. Jį surentė tuo pat metu greta mūriniame name įsikūręs šeimininkas. Medinio namo butus jis nuomojo.
Dabar mūriniame name gyvena nauji šeimininkai. Medinio pastato daugelį butų įsigijo čia juos nuomojęsi kauniečiai.
Kaimynai gyvena draugiškai
„Viename namo bute buvo socialinis būstas. Dabar jau keleri metai jame niekas negyvena. Laukiame nesulaukiame, kad atsikraustytų kokia tvarkinga šeima.
Vokiečių gatvėje visada buvo draugiška kaimynystė. Nepaisant to, ar mūriniai, ar mediniai namai stovėjo greta, kaimynai dėl savo socialinės ir turtinės padėties beveik niekada nesipyko“, – tvirtino medinuko gyventoja.
Netoliese stovi ir kitas tokio pat tipo namas. Jame gyvenanti Eglė Čirkunovienė pasakojo panašią istoriją. Tai buvęs nuomojamų butų namas, kuriame ne vieną būstą žmonės nuomojasi ir dabar.
„Nors namas, kaip ir kiti Vokiečių gatvėje, nėra saugomas, mes stengiamės jį prižiūrėti, neseniai perdažėme autentiška žalia spalva, langus apkalėme medinėmis lentomis, kaip buvo anksčiau“, – sakė moteris.
Parduoti turto neskuba
Vokiečių gatvėje iki šiol galima aptikti ir namų, kuriuose jau tarpukariu veikė parduotuvės. Jų pirmųjų aukštų langai kur kas didesni nei viršutiniuose aukštuose įrengtų butų.
Viename tokiame mūriniame name maisto prekėmis prekiaujama ir dabar.
Pardavėja Jurgita Kreivienė sakė, kad tik Vokiečių gatvėje veikia dvi parduotuvės, aplinkinėse mažesnėse gatvėse jų nėra.
„Čia gyvenu nuo pat gimimo. Vokiečių gatvė gražėja. Jei seni gyventojai miršta, namus iš jų paveldėję jaunesni žmonės juos stengiasi susiremontuoti ir gyventi patys, nes tai puiki vieta, netoli Nemunas.
Kadangi gyventojų kaita palyginti nedidelė, susibūrė stipri bendruomenė, kuri visais būdais stengiasi išsaugoti šio gyvenamojo rajono autentiškumą“, – pasakojo Žemųjų Šančių gyventoja.
Prižiūri net griuvenas
Tarp senų prižiūrimų ir atnaujintų namų vis dėlto yra ir nykstančių medinių pastatų užkaltais langais. Tačiau įdomu tai, kad per šventes netgi ir ant jų plevėsuoja trispalvės vėliavos, jais, matyt, kažkas vis tiek rūpinasi.
Vokiečių gatvės gyventojas Mindaugas Pranaitis pasakojo, kad vienas toks mažas 81-uoju numeriu pažymėtas namas ir jo kiemas ilgai buvo apleistas.
„Neseniai jį kažkas įsigijo, kiemą sutvarkė, langus užkalė. Tikriausiai vietoj jo išdygs daugiabutis. Nespėji nė apsidairyti, kaip jie ima ir atsiranda“, – sakė vyras.
Vokiečių gatvėje kol kas stovi tik vienas naujas dviejų aukštų kotedžas. Jis taip pat iškilo vietoj senų medinių namų.
Nėra barų, todėl ramu
Daugiau nei 1 tūkstantį privačių namų ir daugiabučių kasdien aplankanti paštininkė Riva Legotienė geriausiai pastebi Žemųjų Šančių ir Vokiečių gatvės pokyčius.
Moteris pasakojo, kad daug metų šis gyvenamasis rajonas buvo tarsi užkonservuotas, jame buvo galima pamatyti gausybę vis labiau griūvančių medinių namų, gatvėse žmonės nesijautė saugiai.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus situacija gerokai pasikeitė.
Vokiečių gatvėje nėra nė vieno baro, todėl čia ramu ir tylu. Vietiniai gyventojai beveik visi pažįsta vieni kitus ir tai taip pat suteikia saugumo. Neliko ir kai kurių nepatogumų kėlusių romų tautybės gyventojų.
Kotedžas dar tik vienas
Paštininkė džiaugėsi, kad, išasfaltavus Šančių gatves, vis daugiau žmonių suvokia, jog tai labai gera vieta gyventi: greta centras, prie Nemuno – paplūdimys.
„Labai išaugo butų nuomos kainos, aplinkinėse gatvėse jau yra pastatyta kotedžų. Vokiečių gatvėje jis, tiesa, kol kas tik vienas.
Ir gerai, kad vietoj griuvenų kyla nauji namai, jų gyventojai tvarko aplinką. Vietinių ir naujakurių pastangomis čia jaučiamės jau saugiau“, – sakė R.Legotienė.
Vis dėlto bendruomenė kratosi per didelės intervencijos į šį gyvenamąjį rajoną, nenori, kad jame augtų labai aukšti, Žemiesiems Šančiams nebūdingi namai.
„Šioje bendruomenėje susibūrę žmonės, kurie ne viską pinigais matuoja. Jiems svarbi ir istorija, ir draugiškas gyvenimo būdas. Kadangi jie lyg nedideliame mieste, tvarko savo aplinką, gyvenamasis rajonas yra išskirtinis, iki šiol žavus“, – sakė R.Legotienė.
Tarpukariu gyveno gausi vokiečių bendruomenė
Rolanda Girskienė
Žemųjų Šančių gyventoja, gidė
„Duomenų, kodėl Vokiečių gatvė pavadinta būtent taip, išlikę nedaug. Galima spėti, kad taip įamžinta čia aktyviai veikusi ir dirbusi vokiečių bendruomenė.
XIX amžiuje Žemuosiuose Šančiuose statant geležinkelio tiltą bei tunelį prie to prisidėjo įvairių tautų atstovai, taip pat ir vokiečiai.
Tarpukariu Šančiuose taip pat gyveno gausi vokiečių bendruomenė, veikė net keletas vokiečių valdomų fabrikų ir mažesnių įmonių, pavyzdžiui, 1879 metais brolių Šmidtų įkurtas metalo dirbinių ir mašinų fabrikas, 1921 metais įkurtas šokolado fabrikas „Tilka“.
Šiose įmonėse dirbo nemažai vokiečių kilmės tarnautojų ir darbininkų, jie būrėsi į savo kultūrines ir sporto draugijas, šventė šventes ir meldėsi senuosiuose Šančių evangelikų maldos namuose.
Sovietmečiu gatvė buvo pavadinta sovietinės veikėjos Marytės Melnikaitės garbei, vėliau Vokiečių gatvės pavadinimas grąžintas.
Gatvė iki šiol įdomi tuo, kad jos užstatymas mažai pakitęs.“
Naujais gyventojais tik džiaugiamės
Vladas Sungaila
Kranto alėjos seniūnaitis
„Į Vokiečių gatvę sueina visos mažesnės palei Nemuną įrengtos gatvės ir ji yra tarsi mūsų seniūnaitijos centrinis bulvaras.
Prieš 15–20 metų buvo pastebima demografinė krizė. Kai kurie gyventojai emigravo, vaikų sumažėjo.
Dabar jaučiamas atgimimas. Vokiečių gatvėje likę ir dabar užaugę, šeimas sukūrę gyventojai augina naują kartą. Visi tvirtina, kad geresnės vietos gyventi neįsivaizduoja, todėl gyventojų kaita maža. Tai gerai, nes kai visi tarpusavyje pažįstami, lengviau spręsti įvairias vietines problemas ar gyventojų nesutarimus.
Pačioje Vokiečių gatvėje seni namai atnaujinami, naujų statybų nedaug. Permainos laukia tik šios gatvės gale arčiausiai Panemunės tilto esančių plotų. Sovietmečiu čia buvo pristatyta įvairių gamybinių pastatų, veikė lengvosios atletikos maniežas.
Gamybinių patalpų savininkai savo valdas jau ima tvarkyti, maniežas prieš dvejus metus sudegė. Dabar toje teritorijoje planuojama statyti naujus kotedžus. Gyventojai tuo džiaugiasi, nes vieta graži, tik iki šiol buvo apleista.
Pasitikėjimą nekilnojamojo turto plėtotojais paskatino tai, kad neseniai atgimė visas ilgai griuvena buvęs kareivinių kvartalas. Pamatę, kad ten aplinka sutvarkyta, labiau savo namus ir kiemus pradėjo prižiūrėti ir aplink gyvenantys Šančių gyventojai.
Kuo daugiau naujų gyventojų įsikuria seniūnaitijoje, tuo džiugiau. Svarbu, kad naujos statybos derėtų prie Žemųjų Šančių estetinio vaizdo.“
