Keliaudami į užsienio šalis aplankome įvairioms religinėms bendruomenėms priklausančius maldos namus.
Bet ar daug netikinčių ar kitas religijas išpažįstančių kauniečių yra užsukę į cerkves, kuriose buriasi sentikiai ar stačiatikiai?
Šių maldos namų dvasiniai vadovai ir jų pagalbininkai svetingai atvėrė duris ir parodė slapčiausias jų kertes bei stebuklingiausias ikonas, prie kurių melstis ateina įvairių religijų tikinčiųjų.
„Kaunas visada išsiskyrė tuo, kad greta veikė ir tebeveikia įvairių religinių konfesijų maldos namai“, – pažymėjo stačiatikių katedros diakonas Konstantinas Pankrašovas.
Deja, ne visos įspūdingos architektūros cerkvės dabar prieinamos visuomenei, nes stovi gerokai apirusios.
Bet gali būti, kad savininkai pastatus kada nors taip pat restauruos.
Prieš šventes surengė talką
Kauno centre, greta Vytauto prospekto esančiose Senosiose neveikiančiose miesto kapinėse, stovi Apreiškimo Švč.Dievo Motinai stačiatikių katedra.
Šią savaitę joje plušėjo pulkas talkininkų. Moterys šveitė bažnytinius reikmenis ir interjero puošmenas.
„Iš balandžio 27-osios į 28-ąją, vidurnaktį, iškilminga procesija tris kartus eisime aplink katedrą, skambės greta esančios bažnyčios varpai.
Taip pasitiksime Kristaus prisikėlimą. Tai bus tikra šviesos šventė“, – pasakojo katedros diakonas K.Pankrašovas.
Kaune gimusio ir augusio vyro gyvenimas susijęs su šia katedra.
Čia jis patarnaudavo nuo mažumės, paskui baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau grįžo tarnauti Dievui, katedroje susipažino su chore giedojusia Tatjana ir sukūrė šeimą.
Dabar pora ir toliau buria tikinčiųjų bendruomenę ir rūpinasi bažnyčios reikalais.
Jaučiasi miesto dalimi
Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedra ir greta esanti kita cerkvė, dabar virtusi kultūros centru, prižiūrėtos, švyti baltumu, teritorija aplink maldos namus pavyzdingai sutvarkyta.
„Katedros klebonas tėvas Nikolajus Murašovas stengiasi tvarkyti ir pačius maldos namus, ir jų aplinką.
Jis labai mėgta gamtą, todėl aplink pastatus auga gėlės, jų visada yra ir šventovėje, nes tėvas Nikolajus įsitikinęs, jog gyvos gėlės reiškia, kad katedroje laukiami visi norintys čia užsukti“, – pasakojo diakonas.
Miesto valdžios atstovai, pasak K.Pankrašovo, pastebi, kad tikintieji puikiai prižiūri savo valdas, todėl neseniai prie katedros pastatė du naujus gatvės šviestuvus.
Iki 2022 metų katedros fasadas turėtų būti paremontuotas, nes vietomis jau pradėjo irti.
„Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Mūsų katedra yra greta autobusų stoties.
Daugelis svečių, atvykę į miestą, pirmiausia pamatys ir mūsų katedrą, todėl norime, kad vaizdas būtų gražus“, – sakė K.Pankrašovas.
Džiaugėsi tolerancija
Katedros diakonas tikino, kad nedidelė, apie 300 žmonių vienijanti, stačiatikių bendruomenė nėra užsidariusi, neverda savo sultyse.
„Bendraujame ir su Kauno arkivyskupijos kurija, mūsų santykiai puikūs.
Tuo labai džiaugiamės, nes Kaunas ypatingas tuo, kad čia visais laikais buvo toleruojamos įvairios religijos“, – kalbėjo stačiatikių diakonas.
Geriausias to pavyzdys ir yra stačiatikių sklypo miesto centre istorija.
1847 metais planuojant Kauno Naujamiestį drauge buvo suplanuotos ir dabartinės Senosios neveikiančios kapinės.
Joms skirta tada miškinga neapgyvendinta vieta. Ši 6 hektarų ploto teritorija priklausė karmelitams.
Teritorija buvo padalinta į keturis sklypus, skirtus katalikams, evangelikams liuteronams, totoriams.
Arčiausiai dabartinės autobusų stoties sklypas buvo skirtas ir stačiatikiams.
Katalikai ir evangelikai liuteronai mieste turėjo savo maldos namus, todėl cerkvę ir mečetę buvo leista statyti stačiatikiams ir musulmonams.
1862 metais stačiatikių sklypo centre buvo pastatyta Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Sovietmečiu ji buvo paversta sandėliu, labai sunyko.
Dabar atnaujintas pastatas naudojamas kaip bendruomenės susibūrimo vieta, čia vyksta koncertai, kiti kultūros renginiai. Jos bokšte yra varpinė, iš kurios sekmadieniais ir švenčių dienomis sklinda galingi varpų dūžiai.
Persigabeno ikonostasą
Nuo XIX amžiaus pabaigos pagrindiniai stačiatikių maldos namai buvo Šv.Petro ir Povilo soboras, tebestovintis Nepriklausomybės aikštėje.
Tarpukariu Soboras buvo pritaikytas Lietuvos kariuomenės įgulos maldos namams.
Stačiatikiai gavo piniginę kompensaciją ir už ją 1935 metais greta pirmosios cerkvės pastatė dar vieną – Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedrą. Ją suprojektavo architektas E.Frykas.
Tikintieji iš Soboro persigabeno ikonostasą, prieš kurį meldžiasi ir dabar.
„Ikonostasas buvo pagamintas iš ąžuolų, kurie ilgai gulėjo pelkėse, labai sukietėjo, įgavo įspūdingą tamsią spalvą.
Iš pradžių jis buvo paauksuotas, bet bėgant metams auksas nusitrynė, žmonės tas vietas perdažė aukso spalvos dažais“, – pasakojo diakonas.
Tiki ikonos galiomis
Katedroje gausu ir įvairių ikonų. Viena jų – Surdegio ikona, skirta skaisčiausiajai Dievo gimdytojai, laikomai stebuklinga.
K.Pankrašovas pasakojo, kad Panevėžio rajone, Surdegio miestelyje, prie vienos vandens versmės dvarininkas Bogdanas Ščytas-Staveckis pastatė parapijos bažnyčią.
1530 metais netoli tos vietos ir atsirado stebuklingoji Dievo gimdytojos ikona.
Ją buvo bandoma ir pavogti, ir išvežti į Rusiją, bet 1936 metais atidarius katedrą Kaune, Vytauto prospekte, ji buvo atgabenta čia.
Diakonas pasakojo, kad visokių negandų ar ligų apnikti žmonės meldžiasi jai, ir įvyksta stebuklai.
„Pasimelsti prie jos ateina ne tik stačiatikiai“, – sakė K.Pankrašovas.
Katedroje yra ir šiuolaikinių ikonų. Jas tapo dailininkė Olga Beita. Menininkė religinės tematikos piešinius pamažu tapo ir ant katedros skliautų.
Pastatą niokojo ugnis
Žaliakalnyje, ramioje Širvintų gatvėje, stovi kita – Kauno Šv.Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvė.
Jos aukso spalvos kupolai švyti iš tolo. Čia šeimininkauja dvasinis tėvas Sergijus Krasnopiorovas.
Dvasininkas gyvena name greta cerkvės, jo pusrūsyje įsteigtas nedidelis muziejus. Čia rodomos fotografijos iš įvairių bendruomenės laikų.
Taip pat stovi ir apdegę kryžiai bei Biblijos, kurias pavyko išgelbėti iš 2013 metų gegužės 30 dieną cerkvėje kilusio gaisro.
„Tą dieną buvau kapinėse, sulaukiau skambučio, kad įsijungė signalizacija. Atvykę meistrai nieko neaptiko, tačiau netrukus kilo gaisras.
Stipriai apdegė stogas, kupolai, dalis cerkvės vidaus“, – nelemtą dieną prisiminė dvasininkas.
Paaukojo garsi moteris
Po metų cerkvė jau švytėjo naujais kupolais, buvo suremontuotas jos vidus. Nemažą auką cerkvei skyrė Lydija Lubienė. Ji cerkvei remontuoti ir vertybėms restauruoti paaukojo 1 milijoną litų – beveik 300 tūkstančių eurų.
„L.Lubienė kilusi iš Žaliakalnio, nuo vaikystės lankydavosi šioje cerkvėje, atvyksta ir dabar.
Jos auka buvo tikras Dievo stebuklas. Kitaip taip greitai bažnyčios nebūtume atstatę“, – pasakojo S.Krasnopiorovas.
Remonto metu buvo įrengti nauji cerkvės kupolai, pagaminti iš geltono blizgančio titano, kurio spalva neturėtų keistis bent 50 metų, o pats metalas laikysis 100 metų. Buvo pakeistos ir jau sutrešusios grindys, kitos pastato detalės.
Per gaisrą pavyko išsaugoti ikonostasą, dalį ikonų. Naujas ikonas kuria dailininkas Georgijus Jakovlevas.
Per metus sentikiai švenčia 50 įvairių religinių švenčių. Per kiekvieną cerkvės priekyje pastatoma tam skirta ikona.
Taip pat cerkvėje yra dvi pailgos ikonos, kuriose vaizduojamas Kristus, Dievo motina ir 100 įvairių šventųjų, kurie, tikima, padeda pagyti nuo įvairių ligų ar priklausomybių.
Vyrai nuo moterų atskirti
Į pamaldas cerkvėje atėjusios moterys būtinai turi būti apsidengusios galvą ir segėti sijonus.
Jei jų neturi, gali pasiskolinti skaras ir užsegamas sijonus imituojančias audinių atraižas pačioje cerkvėje.
Maldos namai simboliškai taku tarp suolų padalinti į dvi dalis. Vienoje pusėje meldžiasi moterys, kitoje – vyrai.
„Taip yra dėl to, kad vyrai ir moterys mažiau dairytųsi vieni į kitus, labiau susikauptų maldai. Kitose cerkvėse tam pastatomos net pertvaros“, – pasakojo dvasininkas.
Sekmadieniais ir per šventes bažnyčios bokšte skambinama varpais, kurie mena cerkvės pastatymo laikus.
Buvo svarbi sovietmečiu
Dvasininkas S.Krasnopiorovas pasakojo, kad cerkvė buvo pastatyta 1906 metais. Tuo metu tai buvo vieni iš nedaugelio mūrinių maldos namų Kaune.
Tarpukariu, kai Vilnius buvo atplėštas nuo Lietuvos, ši cerkvė buvo Lietuvos sentikių dvasinis centras, čia buvo sprendžiami ir visų Baltijos šalių bei Lenkijos sentikių religiniai klausimai.
„Sovietmečiu būtent ši cerkvė buvo visos Sovietų Sąjungos sentikių dvasinis centras. Bažnyčia niekada nebuvo uždaryta ar suniokota“, – pasakojo dvasininkas.
Dabar sentikių bendruomenę vienija apie 5 tūkstančius narių, bet išpažinties ateina apie 1,5 tūkstančio tikinčiųjų ne tik iš Kauno, bet ir apylinkių. Veikia ir sekmadieninė vaikų mokykla.
Įsigijo privatus asmuo
Kai kurių Kauno cerkvių likimas kur kas liūdnesnis.
Aleksote, Ž.E.Žilibero gatvėje, stovi Šv.Sergijaus Radonežiečio stačiatikių cerkvė.
Apgriuvusį pastatą 2013 metais iš Vilkaviškio vyskupijos nusipirko verslininkas Rytis Klimas. Sandorio vertė buvo 400 tūkst. litų – apie 114 tūkstančių eurų.
Tada Aleksoto bažnyčios klebonas Valius Zubavičius teigė, kad cerkvė buvo labai apleista, o pinigų jai sutvarkyti nepavyko rasti.
„Pastatas siaubingai apleistas. Jis maždaug du dešimtmečius buvo be stogo. Caro laikų statinys, esant tokioms ilgalaikėms nepalankioms sąlygoms, nebūtų išlikęs“, – tada sakė dvasininkas.
Naudota ir kaip sporto salė
Šv.Sergijaus Radonežiečio cerkvė greta Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo, Aukštojoje Fredoje, buvo pastatyta 1891 metais Kauno tvirtovės komendantūros iniciatyva artilerijos pulko įgulai.
Po Pirmojo pasaulinio karo ji buvo nenaudojama. 1919 metais į cerkvę pretendavo besikuriančios Aleksoto katalikų parapijos komitetas.
Vėliau pastatas iš stačiatikių bendruomenės išpirktas, paverstas sodininkystės-daržininkystės mokyklos ir karo aviacijos pulko bažnyčia.
1948 metais bažnyčia buvo nacionalizuota, uždaryta, apleista – nuvirto varpinės ir kupolo viršūnės. Apie 6-ąjį dešimtmetį pradėta naudoti Sodininkystės-daržininkystės technikumo ūkio reikmėms, vėliau – kaip sporto salė.
1982 metais cerkvė remontuota, perdengtas stogas. Rengtas projektas restauruoti ir pritaikyti Botanikos sodo muziejui.
2003 metais ją planuota perduoti armėnų religinei bendruomenei, bet pastatas taip ir liko katalikų žinioje.
Nori atskirti sklypus
Dabar cerkvės pastato langai aptraukti brezentu, stogas uždengtas. Sklypas prižiūrėtas – nupjauta žolė, išgenėti medžiai.
Aleksoto seniūnijos atstovai pastarąjį kartą apžiūrėjo ir jos būklę tikrino prieš mėnesį.
„Pastatas užkonservuotas, todėl pastaruoju metu negriūva. Nurodėme, kad reikia įrengti kelis lietvamzdžius. Pastato savininkas į pastabas atsižvelgia geranoriškai“, – pasakojo seniūnijos atstovas.
Pasak V.Vaitiekūno, cerkvės savininkas siekia, kad pastato sklypas būtų atskirtas nuo greta esančių senųjų Aukštosios Fredos kapinių. Tai užtrunka.
„Tuo pat metu rengiamas ir cerkvės pastato kapitalinio remonto ir tvarkybos darbų techninis projektas.
Yra vilčių, kad šalies kultūros paveldo vertybė pagaliau bus pradėta tvarkyti“, – sakė V.Vaitiekūnas.
Likimas kol kas neaiškus
Žaliakalnyje, Radvilėnų plente, taip pat stovi senos raudonų plytų cerkvės likučiai. Pastatas ir aplink esantis sklypas ilgokai buvo apleisti. Neseniai šios teritorijos šeimininku tapo Kauno policijos pareigūnai.
Po trejų metų čia iškilsiančiame naujame pastate įsikurs Kauno apskrities policijos komisariatas.
Apleistos cerkvės, kuri dokumentuose yra prilyginta garažui, nuspręsta negriauti, bet jos likimas dar nežinomas.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos duomenimis, šis statinys įvardytas kaip Viešpaties Atsimainymo stačiatikių cerkvės fragmentai, jo statyba baigta 1928 metais.
Žaliakalnio seniūnas Bronius Girdauskas sakė, jog pastato būklė labai bloga, o vykdant statinio techninę priežiūrą jo naudotojas Turto bankas yra įpareigotas užtikrinti, kad tolesnis statinio naudojimas nekeltų pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ir aplinkai.
Statinys aptvertas vis sutraukoma „Stop“ juosta.
„Statinio likimą sprendžia savininkas, galbūt jis bus parduotas aukcione, o policijos statinių techninis projektas seniūnijoje dar nebuvo svarstytas“, – pasakojo B.Girdauskas.
Soboras turėjo daug šeimininkų
Kauno Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, kauniečių vis dar vadinama Soboru, pradėta statyti 1891-aisiais.
1895 metais pabaigus jos statybą buvo konsekruota kaip stačiatikių Šv.Petro ir Povilo katedra.
Nors iš pradžių Nepriklausomybės aikštėje buvo numatyta įkurti katalikų bažnyčią, pradėjus statyti Kauno karinę tvirtovę nuspręsta statyti stačiatikių soborą. Šventovės projekto autorius – karo inžinierius papulkininkis Konstantinas Limarenka.
Šiam reprezentaciniam statiniui buvo naudojamos brangios kokybiškos medžiagos, atlikta kruopšti apdaila. Vidinę erdvę dekoravo dailininkai iš Peterburgo. Šventovė turi 5 kupolus: centrinį didįjį ir 4 kampinius mažus.
Nuo 1915 metų, vokiečių kariuomenei užėmus Kauną, bažnyčioje vyko pamaldos šiai kariuomenei.
1919 metų rugpjūtį bažnyčia buvo pripažinta Lietuvos valstybės nuosavybe ir perduota Kauno karinei įgulai. Tada ji buvo pervadinta Šv.Arkangelo Mykolo vardu.
Buvęs ikonostasas perkeltas į cerkvę Vytauto prospekte. Įgulos bažnyčia buvo pradėta remontuoti.
Apsidės centre dailininkas Vytautas Didžiokas su mokiniais nutapė Gerojo Ganytojo siužetinį paveikslą. 1939 metais buvo įrengti geriausi tarpukario Lietuvoje vokiečių firmos „E.F.Walcker“ vargonai.
Sovietmečiu, 1962 metais, bažnyčia buvo uždaryta ir nusiaubta. 1965 metais joje įkurta Dailės muziejaus vitražo ir skulptūrų galerija, kryžiai ant kupolų pakeisti vėjarodžiais.
1991 metais šventovė grąžinta, jos kupoluose vėl iškelti kryžiai. Po metų čia vėl sugaudė varpai. 1993–1997 metais bažnyčia buvo atnaujinta.
1996 metais paskirta Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms ir tapo Kauno Įgulos bažnyčia.
2009 metais baigta bažnyčios vargonų restauracija, pastatas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
