Architekto darbų sąraše – daugiau nei 200 įvairios paskirties objektų. Vienas įdomesnių – „Tamro“ vaistų paskirstymo centras. Tokia funkcija Lietuvoje iki tol nebuvo nežinoma, architektui teko dirbti su suomiais, mokytis iš jų.
Kiekvienas objektas, anot K. Pempės, reikalauja žinių pasitikrinimo. Didžiausiu džiaugsmu architektas vadina galimybę statyti sakralinius objektus. „Tai buvo kūryba savo dvasiai“, – reziumavo architektas.
Anot jo, architekto profesijoje svarbiausias – komandinis darbas. Savo darbą K. Pempė lygino su orkestru: arba pavyksta jį suburti, arba būna per mažai repeticijų.
Architektūra, K. Pempės žodžiais, nors ir sunki, bet vieną privalumą turinti specialybė – atsikėlus ryte neteks galvoti, ką uždrausti ar nugriauti, o priešingai – ką sukurti. „Architektūra – kaip gyvenimo būdas. Važiuoji į kitas šalis, vaikštinėji, matai pastatus, sprendimus, galvoji, lygini, spėlioji, ieškai informacijos literatūroje, internete, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas sprendimas. Iš architekto šiandien reikalaujama labai daug žinių. Architektūroje negali negalvoti apie savo darbą, išeiti ir tiesiog užtrenkti durų“, – komentavo architektas.
Geriausias momentas jo darbe, anot pašnekovo, kol dar neprasidėjo statybos – visas procesas prasideda galvoje. „Užbaigus pastatą, viskas būna išsunkta. Nelabai mėgstu gręžiotis atgal į įgyvendintus projektus. Man svarbiau žiūrėti į priekį. Galvoti apie naujus dalykus, ne apie tai, kas padaryta. Pastatai turi savo gyvenimą, o jų likimai įvairūs. Kai pritrūksta fantazijos atvažiuoja buldozeris“, – kalbėjo architektas.
K. Pempė sako nesuskaičiuojantis, kiek projektų sukūręs, kai kurie jų teliko eskizuose.
