Liaupsinant Kauno tarpukario mūrinės architektūros perlus įvairiose miesto vietose vis dar galima užtikti kitokių, dar senesnių, medinių perlų. Tai – dvareliai, pastatyti XIX amžiuje.
Vieni pastatai šiek tiek prižiūrimi, kitų fasadų dalys atnaujintos nebrangiomis medžiagomis ir buvęs grožis pranykęs. Dvareliuose įsikūrę gyventojai savo namus vertina taip pat įvairiai. Vieni dejuoja, kad tai paveldo saugomi pastatai ir jie negali tvarkytis kaip nori. Kiti tvirtina, kad kitur gyventi nenorėtų, nes tai – unikalūs statiniai.
Tačiau išlikusių dvarelių su juos supančiais gėlynais ar net sodais gyventojai nuoširdžiai pasakojo jų istorijas ir dabartines problemas.
Vietoj vieno sunykusio ir jau nugriauto tokio statinio naują namą suprojektavęs architektas įsitikinęs, kad medinę architektūrą ėmėme saugoti per vėlai ir, deja, neretai atnaujinti prastos būklės namų jau nebeįmanoma.
Išliko tik keli objektai
Dvarelius Kaune XIX amžiuje statėsi vietinės bajorijos atstovai. Šalia gyvenamojo namo – dvarelio – visada būdavo pagalbinių trobesių, oranžerijų, gėlynų, sodų.
Šių išskirtinių pastatų ir valdų likimai neretai sudėtingi, nes sovietmečiu jie nebuvo vertinami, juose įsikurdavo daug gyventojų.
Vėliau daugelyje dvarelių tokia tvarka ir liko, gyventojai pastatus lopė kaip išmanė, kiti visai sunyko.
Į kultūros paveldo sąrašus tokie Kaune išlikę tik keli objektai buvo įtraukti palyginti neseniai – praėjusiame arba šiame dešimtmetyje.
Išliko nemažai detalių
Vienas dvarelis tebestovi A.Mackevičiaus gatvėje. Atokiau nuo gatvės esantį namą supa seni medžiai. Priešais pastatą plyti gėlių darželis.
Ant medinio namo fasado matyti išdrožinėti jo pastatymo metai – 1885. Gyventojai iki šiol išlaikė nemažai autentiškų pastato fasado detalių.
Pagrindiniame fasade yra uždaras įstiklintas prieangis su dvišlaičiu stogeliu, namas dekoruotas rombų ir stačiakampių detalėmis. Prieangyje išlikę spalvoto stiklo langų su rombo formos rėmais.
Tik vienas namo galas apkaltas naujesnėmis lentelėmis, kai kurie langai – plastikiniai.
Dėl remonto sutarti sunku
Šiame dvarelyje gyvenanti Valerija Lietuvninkienė pasakojo dar atsimenanti, kad sovietmečiu čia buvo vaikų darželis. Į didžiulį sodą už pastato ji pati vaikystėje bėgdavo pažaisti.
Pastačius naują darželį name įsikūrė paprasti kauniečiai. Butą gavo ir moters motina. Dabar pastate yra 7 butai.
„Namas unikalus, bet jame daug gyventojų. Pastatą būtų gerai atnaujinti, bet visiems susitarti ir atrasti pinigų remontui greičiausiai neįmanoma“, – svarstė V.Lietuvninkienė.
Sodas už namo dabar jau gerokai apleistas, ten stūkso ūkiniai pastatai. Tačiau gyventoja puoselėja kitą senojo dvarelio tradiciją – priešais namą nuo seno įrengtame gėlyne augina gėles.
Kita šio namo gyventoja Irena nebuvo tokia patenkinta gyvenimu bajoriškose valdose. Moteris tvirtino, kad iš vieno avarinio namo jos šeimą atkraustė į šitą medinuką, sakė, kad laikinai.
„Tas laikinumas tęsiasi nuo 1962 metų. Taip čia ir gyvename. Nieko gero, kad namas įtrauktas į paveldo sąrašą. Tik viena kaimynė iki to laiko spėjo savo dalį pasiremontuoti. Dabar mes jau nieko keisti negalime, todėl gyventi čia tikras vargas“, – guodėsi moteris.
Įsikūrusi senelio bute
K.Būgos gatvėje, taip pat atokiau nuo gatvės, apsuptas žalumos ir senų medžių stovi kitas dvarelis. Namas senas, bet prižiūrimas, aplinka sutvarkyta.
Čia taip pat įsikūrusios kelios šeimos. Tarp jų – ir buvusio namo savininko palikuonė Ingrida Lapinskaitė.
Moteris pasakojo, kad dokumentuose užfiksuota, jog namas statytas 1850 metais. Jo savininkė buvo Barbora Matuševičienė. Iš jos valdas 1897 metais įsigijo bajoras Marijonas Legeckis, dirbęs buhalteriu Vilniaus komercinio banko Kauno skyriuje, ir jį valdė iki 1926 metų.
„Kai 1926 metais namą įsigijo mano senelis Antanas Lapinskas, buvęs Valstybinės draudimo įstaigos tarnautojas, pastatas buvo rekonstruotas. Pastogėje įrengtos patalpos, stogas uždengtas skarda, pertvarkytos verandos, kai kur įdėti platesni langai, vidus suskirstytas į 8 butus, iš kurių 7 buvo nuomojami“, – pasakojo I.Lapinskaitė.
Pastato sovietai neatėmė
Įdomu tai, kad sovietų valdžia dvarelį nacionalizavo ir vėl grąžino savininkui.
„Valdžia, matyt, nusprendė, kad remontuoti namą per brangu, todėl jį 1945 metais seneliui grąžino. Po kelerių metų kai kurie butai buvo parduoti. Aš gyvenu senelio bute“, – pasakojo moteris.
I.Lapinskaitė sakė, kad nors namas nešvyti atnaujinimais, bet jai patinka tai, jog matyti jo amžius.
„Patinka net mano buto lange iš kiemo pusės tarpukariu įtaisytos grotos. Tada gyventi šioje vietoje nebuvo saugu, siautėjo vagys. Grotos pravertė ir pokario metais. Tegul būna ir dabar“, – sakė moteris.
Seni rąstai – dar tvirti
Vilijampolėje yra Radvilų Dvaro gatvė. Pačioje jos pradžioje uždarame kieme stovi du nemaži namai. Tai taip pat buvęs dvarelis.
Dabartiniai pagrindinio dvarelio pastato gyventojai kiekvienas savo namo dalį bei kiemo lopinį tvarko kaip išmano.
Viename bute gyvena Sabina Stankienė. Ji pasakojo, kad prieš 20 metų pardavė nedidelį butą ir ieškojo kur įsikurti, nes daugiabutyje gyventi nenorėjo.
„Kai perskaičiau skelbimą, kad parduodamas butas dvarelyje, iš karto atvykau jo apžiūrėti. Jis jau 7 metus stovėjo tuščias, bet man taip patiko, kad netrukus čia įsikūriau. Gyventi tokiame būste yra ypatingas jausmas. Namas senas, iš rąstų, jie tvirti, visai nesupuvę. Čia man malonus net kvapas, ir miegu puikiai“, – pasakojo moteris.
Įsigijusi butą S.Stankienė savo valdą remontavo, fasadą taip pat pakeitė. Vėliau namas buvo įtrauktas į paveldo saugomų objektų sąrašus, todėl dabar gyventojai jo išorės keisti nebegali, tenka jį tik prižiūrėti.
Atvyksta daug turistų
Šis dvarelis taip pat turi įdomią istoriją. S.Stankienė ją yra išnagrinėjusi.
„Čia atvyksta daug turistų, ypač žydų tautybės žmonių. Jiems mielai pasakoju, kas ir kaip čia buvo“, – kalbėjo kaunietė.
Dvarelio namas, kuriame gyvena S.Stankienė, buvo pastatytas Isero Bero Volfo alaus daryklos komplekso teritorijoje XIX amžiaus antroje pusėje.
1919 metų turto aprašyme nurodyta, kad jame buvo fabriko kontora ir du butai. Antrasis, greta stovintis, namas su veranda, puoštas drožiniais, pastatytas apie 1920 metus. S.Stankienė teigė, kad čia pasimelsti rinkdavosi žydai.
I.B.Volfui priklausė didžiulis žemės sklypas, kurio dalis po 1933 metų buvo išparduota. Už senojo namo stovėjo arklidė, netoli naujojo – skalbykla, rūsys, ledainė, svirnas. Šių statinių jau nebeliko.
S.Stankienė sakė, kad anksčiau, matyt, visas kiemas buvo grįstas akmenimis, nes jų sodindama augalus vis dar randa.
Dvarelį saugo ūkvedė
Labai įspūdingą erdvę su dvareliu galima aptikti Aleksote, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje. Važiuodamas šia gatve nė neįtartum, kad pasukęs į vieną įvažiavimą gali atsiremti į senus vartus, už kurių plyti didžiulis sodas.
Viename sodo šone stovi seni mediniai sandėliai. Toliau, pačioje gilumoje, stiebiasi nedidelis dvarelio pastatas. Jis pastatytas ant Aleksoto kalno šlaito.
Iš dvarelio išėjusi moteris nelauktus svečius priėmė svetingai. Aleksotiškė Edita pasakojo, kad dvaras statytas 1932 metais. Dabar jau keletą metų jis priklauso vienai ne Kaune gyvenančiai šeimai.
„Šeimininkė yra labai geros širdies. Prižiūrėti sodybą buvo priėmusi močiutę. Paskui ją atsikraustė jaunesni šeimos nariai, prasidėjo išgertuvės, net gaisras kilo. Šiuos žmones teko išprašyti“, – pasakojo moteris.
Tada Edita ir atsikraustė į dvarelį, kuriame gyvendama palaiko švarą ir tvarką. Moteris sakė, kad savininkai savo turtą prižiūri, nors patys ir negyvena. Dvarelis taip pat yra saugomas valstybės.
Mano, kad medinę architektūrą Lietuvoje saugoti pradėjo per vėlai
Architektas
„Medinis dvarelis stovėjo ir Baritonų bei K.Būgos gatvių sankryžoje. XIX amžiaus antroje pusėje jis priklausė Konstancijai ir Juozui Urbonavičiams. 1878 metais dvarelį įsigijo bajorai Pranas ir Kazimiera Petravičiai. Ši šeima ir jų palikuoniai čia gyveno 100 metų.
Sovietmečiu name įsikūrė dailininkas Stasys Ušinskas, vėliau – tapytojas Osvaldas Jablonskis. 1990–1994 metais jį valdė Dailininkų sąjungos Kauno skyrius, bet tvarkyti namui organizacija pinigų neturėjo. Daug metų namas stovėjo nenaudojamas. 2003 metais objektą savivaldybė perdavė Valstybės turto fondui, kuris šį turtą pardavinėjo. 2011 metais avarinės būklės namas buvo nugriautas.
Kai nauji sklypo savininkai užsakė kurti naujo namo projektą, čia jau nebebuvo jokios dvarelio dvasios. Aplinkui stovi tarpukariu pastatyti ar tada iškilę ir vėliau rekonstruoti namai. Todėl naujojo namo stilius primins tarpukario architektūros stilių. Prasmės toje vietoje statyti į dvarelį panašaus pastato nebebuvo.
Gaila, bet Kauno dvareliai ir kiti seni mediniai namai dažniausiai yra prastos būklės. Pavyzdžiui, Rygoje ar Taline tokių namų yra nemažai ir jie puikiai atnaujinti. Mūsų medinė architektūra blogesnės būklės, nes ji buvo pradėta saugoti per vėlai.
Daugelyje tokių namų gyveno ir dabar gyvena daug savininkų, pastatai labai apleisti ir dažnais atvejais atstatyti juos net nebūtų prasmės.
Taip pat tokiems pastatams atnaujinti reikia labai daug lėšų. Pavyzdžiui, Vilniuje vieną tokį namą teko prikelti. Dalis jo fasado medienos puvo puikiai išsilaikiusi, viena supuvusi. Pagal senus pavyzdžius buvo pagamintos naujos detalės. Tačiau tokių turtingų ir kartu paveldą vertinančių žmonių nėra tiek daug, kad visi šie pastatai atgimtų.“
