Pastatas panašus į linksmą kaimą, tik kažkodėl vertikalų.
Nameliai-butai grūdasi, spraudžiasi, lyg vienas prieš kitą puikuodamiesi nedideliais kalto metalo balkonais, mozaika, monogramomis.
Atrodo, kad jaunasis statytojas, baigęs dėlionę, savo išmoningam kūriniui pažėrė dar ir dėžutę brangių dovanų: baltą liūtą ir auksinį kupolą, geltoną kėglį ir raudoną kūgį.
Išskirtinumo statiniui suteikia ir kolonos – apvalios, kvadratinės. Nėra nė vienos vienodos.
Grindinys – banguotas, juk lygi gatvė – taip nuobodu. Laiptai? Pravers senos plytos ir net sudužusio antkapio plokštė. Iš statinio iškrito kai kurios „kaladėlės“? Nieko baisaus! Į atsivėrusias nišas pasodinti medžiai tapo lygiateise pastato dalimi.
Neįprastą statinį Austrijos sostinėje savamokslis šalies menininkas Friedensreichas Hundertwasseris statė 1983–1985 m.
Šio kreivo šleivo namo kaina siekė 98 mln. Austrijos šilingų – skaičiuojant eurais tai būtų 7,122 mln. Už savo darbą F.Hundertwasseris nepaėmė nė šilingo.
„Tiesiog nenorėjau, kad šioje vietoje iškiltų koks nors statinys baisuoklis“, – sakė kūrėjas.
Biurokratai aistringai priešinosi nukrypimui nuo Vienos standartų. Bendrautoris, kurį architektui įpiršo miestas, smerkė projektą, vadindamas jį netalentingo žmogaus darbu.
Bet po trejų metų namas buvo baigtas. Ir išsinuomoti butą šiame keistame pastate panoro gausybė žmonių.
Namo stogas padengtas žemių sluoksniu ir žole, ant jo ir terasose auga apie 250 medžių, krūmų, kitokių augalų. Ilgi vijokliai tiesiog lipa iš kambarių į lauką pro langus.
Butų nuomos dokumente buvo nurodyta: „Kiekvienas gyventojas turi teisę nutapyti namo sienas per rankos ilgį taip, kaip jam norisi.“ Taip, anot autoriaus, žmogus esą parodytų, kad skiriasi nuo įkalinto, pavergto ir standartizuoto kaimyno.
Šia teise iki šiol nepasinaudojo nė vienas iš Šimto vandenų namo, vokiškai vadinamo „Hundertwasserhaus“, gyventojų.
Čia ir dabar itin sunku išsinuomoti būstą. Nors po langais nuo ryto iki vakaro šurmuliuoja turistai, fotografuojama ir filmuojama, o itin smalsūs miesto svečiai nevengia pasidairyti ir pro stiklines laiptinių duris. Įeiti į vidų pašaliniams negalima.
Turistų iš viso pasaulio traukos centru tapusio margaspalvio stebuklo autorius gimė 1928 m. gruodžio 15-ąją Vienoje, austro Ernsto ir žydės Elsos Stowasserių šeimoje.
Tėvas mirė, kai sūnui buvo vos vieni. 1937-aisiais, dar iki to, kai Austriją okupavo Vokietija, Elsa pakrikštijo savo sūnų. Tai jam veikiausiai išgelbėjo gyvybę, nes visus giminaičius – 69 žmones – vėliau sunaikino naciai.
Fritzas būdamas vaikas gamtoje įžvelgė mįslingą gyvenimo magiją. Jį traukė drėgna tamsi žemė, žalia žolė, ryškios spalvos. Ir dar jį labai žavėjo vanduo.
„Vanduo – man savotiškas prieglobstis, durys, pro kurias visada galima prasmukti“, – prisipažino garsusis architektas.
Jis ir savo pavardę Stowasser („sto“ kai kuriose slavų kalbose reiškia „šimtas“, „wasser“ – vokiškai „vanduo“) išvertė į vokiečių kalbą – „Hundertwasser“ – „Šimtas vandenų“.
Bet ir to jam nepakako. Iš Friedricho tapo Friedensreichu, išvertus tai reiškia „Taikos karalystė“. Kartais dar pridėdavo „Regentag“ („Lietinga diena“), „Dunkelbunt“ („Tamsiai margas“).
Kodėl menininkas vadino save tiek daug vardų? „Keletą vardų turintis žmogus yra įvairiapusis. Kai įprasmina vieną vardą, jam reikalingas kitas. Tai tarsi atgimimas. Su nauju vardu viską pradedu iš naujo“, – sakė spalvingojo statinio autorius.
Klasikinio išsilavinimo F.Hundertwasseris negavo. 1948-aisiais įstojęs į Vienos dailės akademiją pasimokė tik tris mėnesius. Priežastis paprasta: „Buvo nuobodu, ir išėjau.“
Antrasis bandymas studijuoti įvyko 1950-aisiais. Tačiau F.Hundertwasserio mokslai Paryžiaus dailės mokykloje truko tik vieną dieną.
Dėstytojas, pamatęs studento iš Vienos nutapytą nuogo pozuotojo piešinį, nusprendė, kad jo autorius – visiškai susiformavusi kūrybinė asmenybė, kuriai nereikalingos studijos.
F.Hundertwasseris buvo originali, maištaujanti įvairiapusė asmenybė.
Savo aplinkosaugos, filosofines idėjas, šokiruojančias vizijas įgyvendindavo ne tik paveiksluose, bet ir pašto ženkluose, monetose, plakatuose, drabužiuose ir net vėliavose. Įžymusis austras sukūrė antros Naujosios Zelandijos – Koru (maorių etnoso) – vėliavos eskizus.
Ryškiaspalviais tapybos darbais išgarsėjęs F.Hundertwasseris dabar labiau žinomas dėl savo maištingų architektūrinių darbų. Austras niekada nestokojo užsakymų, nors jo pažiūros nesiderino su miesto statybos principais.
Keistuolis nešiojo neįprastus galvos apdangalus, kaip ir drabužius. Kepures pats siuvo, dėvėjo skirtingas kojines. Į klausimą: „Kodėl jūsų kojinės skirtingų spalvų?“ atsakydavo: „O kodėl jūsų vienodos spalvos?“
R.Hundertwasseris tikino, kad tiesios miestų linijos naikina žmogų, skatina nusikalstamumo augimą ir visuomenės degradaciją.
Stengdamasis atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemas, du kartus – 1967-aisiais Miunchene ir 1968 m. Vienoje – paskaitas skaitė apsinuoginęs.
„Tiesi linija svetima Dievui!“ – aiškino architektas stovėdamas prieš apstulbusius susirinkusiuosius Adomo kostiumu.
Jo požiūriu, idealus namas – tai jaukus saugus urvas, kuris į supantį gamtovaizdį įsilieja taip harmoningai, kad jį sunku pastebėti iš oro.
Jis įsivaizdavo, kaip vanduo nuteka nuo apaugusių žole stogų spiralės formos šlaitais pamažu apsivalydamas, kad būtų galima panaudoti pakartotinai.
Fasadų nišose augantys medžiai gamina deguonį, gėlės ant langų džiugina akį.
„Užmerkiu akis ir matau: namai tampa spalvoti vietoj šlykščios baltos spalvos, o vietoj betono ant visų stogų – žalios sodrios pievos“, – sakė R.Hundertwasseris.
Idealaus namo koncepciją austras perteikdavo projektuose vadovaudamasis savo šūkiu: „Tiesi linija svetima Dievui!“ Nesvarbu, ar tai būtų vaikų centras Frankfurte (Vokietija), „Miško spiralė“ – spiralės formos gyvenamasis namas Darmštate (Vokietija). Ir visur – žaluma, tvenkiniai, filtruoto lietaus vandens fontanai.
F.Hundertwasserį itin domino antrinio medžiagų panaudojimo idėjos – dar iki tol, kol jos tapo pasauline tendencija. Pavyzdžiui, statydamas „Miško spiralę“ architektas naudojo perdirbtą nugriautų senų namų betoną.
Austras sukūrė Špitelau šiukšlių deginimo gamyklos Vienoje dizainą. Šis pastatas – idealus meno ir šiuolaikinių technologijų derinys. Nuodingos išmetamosios medžiagos nekenkia ekologijai, nes joms taikomas daugialaipsnis valymas. Krosnys aprūpina šiluma namus, – taip pat vietos ligoninę.
R.Hundertwasseris manė, kad žmonės tėra svečiai gamtoje, neturintys teisės teršti ir niokoti žemiško rojaus. Jie turi išeiti iš šio pasaulio nepalikdami pėdsakų, todėl siūlė ant kiekvieno kapo sodinti medį.
„Ateisite į kapines pas artimą žmogų ir pasakysite: „Čia guli mano senelis, o medis ant jo kapo taip puikiai auga. Tai juk taip šaunu!“ – sakė menininkas.
F.Hundertwasseris tiksliai žinojo, kaip pastatyti idealų namą. Bet sukurti idealios santuokos jam nepavyko.
Būdamas 29 metų jis susipažino su šešiolikmete Herta Leitner. Mergina svajojo kuo greičiau ištekėti, bet jos troškimai nesiderino su jo planais.
„Herta man patiko, bet vesti visiškai nesinorėjo“, – vėliau prisipažino R.Hundertwasseris.
Norėdamas laimėti laiko jis pasiūlė susituokti Gibraltare: „Pakeliui tikėjausi kokiu nors būdu jos atsikratyti. Turėjau automobilį. Rinkausi sudėtingiausius kelius. Maniau, jei mašina subyrės, tuoj pat pareikšiu: „Labai gaila, bet iki Gibraltaro negalėsime nusigauti.“
Bet H.Leitner sugebėjo jį nuvesti prie altoriaus.
„Kai atvykome į Gibraltarą, mergina pareiškė: jeigu jos nevesiu, nušoks nuo uolos. Aš išsigandau, kad liksiu su žuvusia mergina ant rankų, ir dėl to sutikau“, – pasakojo architektas.
Po poros metų jie pasuko skirtingais gyvenimo keliais.
Antrąja F.Hundertwasserio išrinktąja 1962 m. tapo japonų dailininkė Yuko Ikewada. Tekančios Saulės šalyje austras praleido metus, pasuko į graviūros meną. Bet dingus susižavėjimu Japonija užgeso ir meilė Y.Ikewadai. Santuoka išsilaikė ketverius metus – 1966-aisiais pora išsiskyrė.
Austrų genijus turėjo dar nemažai meilės romanų, bet daugiau nevedė.
Savo asmeninį rojų F.Hundertwasseris rado Polinezijoje. 1974-aisiais Naujojoje Zelandijoje nusipirko didelį pieno ūkį. Ten pasodino 60 tūkst. medžių, atvežtų iš skirtingų pasaulio vietų, ir pastatė idealų namą.
Ant žole apaugusio stogo, tolygiai pereinančio į kalvą, ramiai ganėsi avys. Panaudotas vanduo buvo išvalomas, namą apšvietė ir šildė saulės baterijos, o jį saugojo sodo nykštukų armija.
Įveikęs rūpesčius dėl savo idealaus namo įrengimo F.Hundertwasseris kreipėsi į tuometį Naujosios Zelandijos sveikatos apsaugos ministrą su prašymu: po mirties leisti jį palaidoti nuosavame sode.
„Retai kada tenka išduoti leidimą laidoti kur nors kitur, išskyrus kapines. Dar rečiau – išduoti leidimą gyvam žmogui. Tai kodėl man to nepadarius šiandien, net jei jūs nesirengiate mirti dar kokius 25 metus?“ – nusišypsojo sveikatos apsaugos ministras.
Bet jis suklydo. F.Hundertwasseris mirė 2000 m. vasario 19-ąją patyręs širdies priepuolį, kuris ištiko jį kruiziniame laive „Queen Elizabeth II“.
Po austrų architekto prašymo buvo praėję penkiolika metų.
R.Hundertwasseras buvo palaidotas savo sodyboje. Be karsto, nuogas kūnas susuktas į koru vėliavą. Ant jo kapo buvo pasodintas gelsvažiedis tulpmedis. To dar gyvas būdamas pageidavo maištingasis austras.
Kadangi R.Hundertwasseris teisėtų įpėdinių nepaliko, dabar namas priklauso jo vardu pavadintam fondui.
