Apie tai savo socialinėje paskyroje nuomonę pareikšė ir sostinės meras Remigijus Šimašius.
„Kodėl to tilto reikia? Girdėjau argumentų, kad atstumas tarp senojo Žvėryno tilto ir Geležinio vilko tilto yra pakankamai nedidelis, galime naudotis jais. Tačiau ar taip kalbantys kada nors bandėte praktiškai išbandyti maršrutą, pavyzdžiui, tarp „Panoramos“ ir Lukiškių aikštės?
Eiti per Žvėryno tiltą – mažiausiai kelių šimtų metrų lankas. Eiti per Geležinio vilko tiltą – na pripažinkim, tas tiltas labai netinka pėstiesiems, pasivaikščiojimas juo kelia tiek pat malonumo, kiek pasivaikščiojimas greta autostrados“, – savo feisbuko paskyroje rašo R.Šimašius.
Jei prieš 5 ar 10 metų tokiam pėsčiųjų tiltui poreikio gal dar ir nebuvo matyti, tai dabar meras džiaugiasi, kad Vilnius auga taip sparčiai, kad kai kurios mirusios arba numarintos miesto teritorijos jau tampa gyvenimo, darbo arba laisvalaikio traukos centrais.
Kas pasikeitė ir kas dar pasikeis per keletą metų, kada tokio pėsčiųjų tilto poreikis dar labiau aktualus?
„Dalis pramoninės Žvėryno ir Saltoniškių dalies jau virto spindinčiais naujais biurais. Tūkstančiai darbuotojų po darbo gali sėsti į automobilius, užkišti gatves ir vykti namo, arba galės pėstute per naują tiltą vos per kelias minutes pasiekti miesto centrą ir senamiestį, – nuomonę dėsto meras. – Ne taip svarbu, ar jis po darbo eis į teatrą, restoraną ar sporto klubą, o gal tiesiog gulės ant Lukiškių aikštės žolės – bet sutikite, geriau kai miesto gyvenimas verda mieste nei marinuojamas ant sofos prie televizoriaus.
Turime didžiulę ir įspūdingą Lukiškių kalėjimo teritoriją – ir tik laiko klausimas, kada ji atgims ir sužydės patrauklumu visiems – Vilniuje gyvenantiems, Vilniuje dirbantiems ar Vilniuje turistaujantiems. Papildoma pėsčiųjų jungtis vedanti į šią teritoriją padės ir jai, ir vilniečiams.
Tas pats su būsimu ministerijų miesteliu prie Seimo – tiltas padės ministerijų darbuotojams migruoti per upę. – žada meras. – Buvusio Pedagoginio universiteto teritorija dabar apmirusi, tačiau vėlgi tik laiko klausimas, kada ji atgims – o joje dirbantys ir gyvenantys, norėdami patekti į centrą, galės nesinaudoti automobiliais kertant upę Geležinio vilko tiltu, o pereiti pėsčiomis per naująjį tiltą.
Taip, argumentas „visada galima nueiti iki artimiausio tilto ir pereiti per jį“ yra neatremiamas ir tinka bet kurio tilto statybų oponavimui. Tačiau įsivaizduokite, jei dabar neturėtume Baltojo tilto – gal nereikėtų ir jo? Juk iki Žaliojo tilto visai netoli. Kaip dabar atrodytų teritorija prie Baltojo tilto? Ar vasaromis būtų tokia pat gyva? Kiek papildomų automobilių apkrautų Žaliąjį tiltą?“
Dar keistesnis R.Šimašiui argumentas, kad niekam šioje vietoje tilto nereikia, nes čia nėra pėsčiųjų srautų, kurie norėtų kirsti upę: „Būtent – nėra, nes nėra kaip kirsti upę.
Kaip ir dabartiniame Birutės take Žvėryne anksčiau nebuvo pėsčiųjų ir dviračių srautus, nes niekas nenorėjo brautis per krūmus ir nelegalias tvoras. Kaip ir pėstiesiems labai nepatogią Narbuto gatvę kirsdavo gerokai mažiau žmonių nei dabar, pastačius naująjį Saltoniškių pėsčiųjų viaduką“.
Architektūrinio tilto projekto nugalėtojas bus paskelbtas spalio mėnėsį, pačio tilto reikės palaukti kelerius metus.
Ekspozicija Lietuvos architektų sąjungoje atvira darbo dienomis, darbo valandomis.
