Viešbučio pastatas – ovalas, kuriame visus kambarius jungiantis koridorius ir nedidelės fojė išpuoštos originaliais menininkų Džemos Skulmės, Girto Muižnieko, Guntaro Zakio ir kitų paveikslais.
Taigi jeigu lietuviai sumanytų pasiekti Liepoją, jie nepasigailėtų užsukę į šį statinį pasižiūrėti vien unikalios ekspozicijos.
Paveikslų ieško toliau
Net 15 tūkstančių eurų už 2011 metais nutapytą paveikslą užsiprašė Rygoje gyvenantis dailininkas Karlas Dobrajis, kuriam pozavo visi jo mokiniai.
Pasak galerijos vedėjos Astros Dzėrvės, tai brangiausias iš menininkų darbų, eksponuotų antrus metus veikiančioje galerijoje.
Beje, ji atidaryta metais anksčiau nei viešbutis.
„Pirmosios ekspozicijos įrengtos pastato rūsyje, užimančiame kone tūkstantį kvadratinių metrų. Tai vieta, kur savo kolekciją lankytojams pristatė dabartinis viešbučio savininkas Ivaras Kesenfeldas.
Tai geriausių Latvijos dailininkų darbai. Vietos jau skirta maždaug 30 autorių, o Ivaras nuolat ieško senųjų dailininkų, kurie kada nors tapė Liepojoje, darbų. Taigi kolekcija nuolat pildoma“, – užsiminė A.Dzėrvė.
Mena miesto istoriją
Menas ir viešbutis po vienu stogu yra I.Kesenfeldo ir jo sūnaus Aigaro sumanymas.
Jie šiam pastatui atkurti skyrė apie 1,6 mln. eurų, pusė šios sumos atseikėta 28 viešbučio kambariams įrengti.
„Viešbučio istorija susijusi su Liepojos istorija. Esu patenkintas tuo, kad pavyko sugrąžinti šiam istoriniam pastatui tikrąją jo paskirtį.
Kurdami viešbutį mes stengėmės tai, kas šiuolaikiška, sujungti su senove.
Esminis jo bruožas yra menas ir viduje, ir išorėje“, – taip per viešbučio atidarymą sakė A.Kesenfeldas.
Tėvas ir sūnus yra ir Liepojoje, uosto krantinėje, esančio išskirtinio dizaino penkių žvaigždučių „Promenade Hotel“ viešbučio savininkai.
Šimtametis valgiaraštis
„Tai nepaprasta bičiulystė“, – pratarė Margarita Rjabko, „Art Hotel Roma“ vadybininkė.
Pradėjus čia dirbti jai teko bendrauti su išskirtiniu žmogumi. Tai 75-erių Thomas Drathas, prieš 140 metų statyto viešbučio savininko vaikaitis.
„Mes žavimės Thomu, – pasakojo M.Rjabko. – Jis dalijasi su mumis ir prisiminimais, ir sukauptu šeimos archyvu.“ Šiemet vasarą atvykęs į Liepoją jis atvežė ir padovanojo viešbučiui tuomečio „Hotel de Rome“ 1884–1888 metais surašytus restorano meniu puslapius.
„Hotel de Rome“ buvo pastatytas kaip viešbutis ir prekybos centras 1882 metais.
Jo konstrukcinį projektą sukūrė garsus to meto Liepojos architektas Paulius Maxas Bertschy. Iš pradžių viešbutį sudarė du puslankiu vienas priešais kitą esantys statiniai.
Pirmieji pastato savininkai keitėsi, o 1894 metais jį perpirkusi verslininko Hermano Dratho šeima uždarė gatvę, ėjusią skersai aikštę tarp statinių. Joje buvo pasodintas sodas, o pastatai sujungti taip, kad jais būtų galima judėti ratu.
Šio viešbučio istoriją puikiai išmananti vadybininkė Inesė Židelė pasakojo, kad rūsys, kuriame dabar veikia galerija, buvo įrengtas vynui laikyti. Šis gėrimas buvo gabenamas iš Vokietijos bei Bulgarijos ir atskirai kraunamas į specialiai sumūrytas arkas.
Viešbutis ir prekybos namai veikė kone pusę amžiaus – iki 1939 metų.
Prasidėjus karui H.Drathas pasitraukė į Vokietiją.
Veikė KGB padalinys
Sovietmečiu pastatas kelis kartus perstatytas.
Tačiau vienas jo istorijos tarpsnis turi kartų prieskonį. Tai buvo vieta, kurioje veikė paštas, o jame – KGB cenzūros centras, atsakingas už susirašinėjimą. Čia buvo tikrinami laiškai, iš užsienio siunčiami latviams.
Kad taptų tuo, kas yra, pastatui prireikė ir naujo šeimininko, ir Rygos architektų grupės ADD pastangų. Būtent iš H.Dratho palikuonių, susigrąžinusių nuosavybę, 2015-aisiais viešbutį nupirko I.Kesenfeldas.
Jo sumanymu pirmiausia rūsyje buvo įrengta paveikslų galerija, po metų pirmajame aukšte – restoranas ir parduotuvės, šiemet – viešbutis, užimantis visą antrąjį aukštą ir mansardas.
Nenumanė, ką atras
Projekto konsultantas Alvis Zemzaris su architektų ADD komanda prie projekto prisišliejo tuo metu, kai pastato inžinerinė dalis buvo atnaujinta.
„Sulaukę kvietimo neturėjome didelio ūpo kurti interjero pastate, kuriame veikė KGB. Manėme, kad pirmiausia apžiūrėsime, koks tas statinys, o jei nepatiks – atsisakysime.
Bet namas mus pribloškė. Jis, kaip ir charizmatiškasis jo savininkas I.Kesenfeldas, mus tiesiog užvaldė.
Patrauklu pasirodė tai, kad pastatas XIX amžiuje buvo statomas kaip viešbutis, jis labai įdomiai suprojektuotas.
Nepaisant to, kas šiame pastate šeimininkavo sovietmečiu, jame išliko architekto sukurtas jaukumas“, – pasakojo A.Zemzaris.
Jis užsiminė, kad kalbų apie šį statinį buvo visokių: galbūt jame veikė gestapas, galbūt – ir KGB.
„Istorija paini, bet, laimei, namas išsaugojo pirminę savo paskirtį. Be to, mums buvo labai patrauklus savininko sumanymas viešbučio rūsyje įrengti paveikslų galeriją.
Tai nestandartinis sprendimas, juo labiau kad kolekcija, kurią jis buvo sukaupęs, mus apstulbino.
Dabar tai yra tapę nepaprastu meno, architektūros ir verslo deriniu“, – kalbėjo A.Zemzaris.
Teko nuausti užuolaidas
Kuriant interjerą buvo sumanyta kiekvienam kambariui nuausti užuolaidas, kilimus, šviestuvai irgi visiems užsakyti skirtingi.
Viešbučio sienos buvo nudažytos baltai, durys ir grindys kambariuose – pilkai. Ar tai reiškia, kad į XIX a. pastatą įsiskverbė skandinaviškas stilius?
„Anaiptol, – patikino A.Zemzaris. – Tiesiog klausėmės to, ką sufleravo pats pastatas, – mums atrodė, kad sienas reikia nudažyti būtent taip. Daug dėmesio skyrėme grindims. Koridoriuose jos yra iš geometrinių figūrų. Tačiau kambariuose norėjome medinių, blizgančių.
Tai siejasi su mano vaizdiniais iš vaikystės. Kaime šeimininkės turėdavo svečiams skirtą svetainę, kurioje saugojo tai, kas jas lydėjo nuo jaunystės, – skrynias, etažeres, staliukus, o medinės grindys visada blizgėdavo.
Taigi man atrodė, kad viešbutis pats prašėsi būtent tokio požiūrio – šiek tiek glamūrinio.“
