Kauno Vienybės aikštės atnaujinimo architektūrinė koncepcija pelnė aukščiausią įvertinimą tarptautiniuose Vokietijos dizaino apdovanojimuose. Kategorijoje „Miesto erdvė“ nugalėtoju projektą pripažino iš garsių architektų ir dizainerių sudaryta tarptautinė vertinimo komisija. Tai pirmas istorijoje Lietuvoje įgyvendinamo projekto laimėjimas Vokietijos dizaino tarybos organizuojamame konkurse.
Apie architektūros tradicijų ir naujovių įtaką Kauno plėtrai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su vienu šio projekto autorių, architektu Rimantu Giedraičiu.
– Jūsų ir jūsų komandos parengtas Vienybės aikštės atnaujinimo projektas pripažintas geriausiu labiau atsižvelgiant į jo dermę su Kauno tarpukario modernistine architektūra ar kaip tik tai lėmė projekto naujumas, postmodernistiniai, net futuristiniai elementai?
– Pirmiausia projektas parengtas su Vokietijos projektavimo įmone „3 deluxe“ ir būtent jos architektai laikytini aikštės paviršiaus dizaino autoriais. Mūsų įmonė „Giedraitis & architektai“ suprojektavo požeminę automobilių aikštelę, antžeminės aikštės dalies reljefo, funkcinius, infrastruktūrinius sprendimus, parengė techninius ir darbo projektus, šiuo metu prižiūri projekto vykdymą. Rekonstruodami pastatų kompleksą taip pat bendradarbiaujame su vokiečių architektais – esame architektūrinių ir interjero sprendinių bendraautoriai ir vėlgi ruošėme techninį ir darbo projektus, atliekame projekto vykdymo priežiūrą.
O dėl laimėjimo – jis skirtas už urbanistinės erdvės (aikštės) dizainą, ryšius ir infrastruktūrą – taigi bendrą mūsų ir kolegų iš „3 deluxe“ darbą. Kiek garbi tarptautinė žiuri įsigilino į aikštės ryšį su supančia Kauno architektūra, mums nėra žinoma, tačiau akivaizdūs du dalykai – kad naujieji aikštės sprendimai gana aiškiai kontrastuoja su esama architektūrine aplinka ir kad moderniajame pasaulyje tokie kontrastingi sprendimai vis labiau toleruojami ir vertinami.
– Ar galima sakyti, kad jūsų suprojektuotas pastatas (pastatų kompleksas?) išlaikė tarpukario Kauno art deco dvasią? Tie suapvalinti kampai, langų kompozicijos tarsi tai liudytų. Bet kontrastuoja spalvos – jūsų pastatas šviesios spalvos, o aplinkui – tamsios spalvos tarpukario modernizmas: Kauno technologijos universiteto rūmai, Karo muziejus. Gal specialiai numatėte šviesios spalvos pastatus, nes toji vieta su minėtais pastatais dvelkia niūrumu?
– Mūsų įmonė yra parengusi išties nemažai tarpukario pastatų fasadų tvarkybos projektų. Kiekviename šių projektų susiduriame su pastato polichrominiais (istorinių spalvų) tyrimais. Galiu pasakyti, kad daugelis tų pastatų buvo gana šviesūs, kai kurie net balti.
Pasitaikydavo ir tamsių, kartais gana ryškių spalvų. Tad nėra lengva spręsti apie tarpukario pastatų spalvas pagal jų dabartinę, dažnai dar apverktiną būklę.
Kalbant apie mūsų rekonstruojamą buvusio „Pramprojekto“ pastatų kompleksą – tai vėlyvojo modernizmo arba ankstyvojo sovietinio modernizmo kūrinys, kurio autoriai, galima spėti, įkvėpimo sėmėsi XX amžiaus vidurio modernizmo tradicijose.
O šioms tradicijoms būdinga ir balta fasadų spalva, kuri, beje, „Pramprojekto“ pastatų fasaduose vyravo nuo pat jų pastatymo. Tad mes tik tęsiame tradiciją. Stengiamės išsaugoti ne tik spalvinius, bet ir stilistinius sprendimus, o K.Donelaičio gatvės korpuse bandome atkurti jau seniai sunaikintą pradinę modernistinę estetiką. Ir tik naujasis korpusas V.Putvinskio gatvėje, kurio idėją pasiūlė vokiečių architektai, savo lenktu kampu ir plastiškomis langų linijomis ieško santykio su puikia šios gatvės tarpukario architektūra.
– Kokia linkme, jūsų nuomone, turėtų plėtotis Naujamiestis, Kauno centras apskritai: griežtai prisilaikant tarpukario art deco standartų ar ieškoti naujų formų?
– Būtų įdomu šiandienių Romos architektų paklausti, kokia linkme turėtų plėtotis Italijos sostinės architektūra – klasikine romėniškąja ar šiuolaikine. Kad dar labiau pasilinksmintume, užklauskime to paties Egipto architektų. Juk spėju, kad tiek pirmieji, tiek antrieji turi tikrai ne mažiau pagrindo didžiuotis savo praeitimi.
Miestas gyvena čia ir dabar, o dar svarbiau – čia ir dabar gyvena miestiečiai. Šiandieniai miestiečiai turi gana didelį pasirinkimą, kur gyventi, tad jeigu miestas judės atgal, jis liks tuščias. Sakau tai su visa pagarba tarpukario architektūrai, kuri, be abejonių, yra nuostabi.
– Kodėl, jūsų nuomone, Kaune taip bijoma architektūrinių naujovių, bandymų pakeisti tarpukario stilių centre – dėl to kaltas kaimietiškas konservatizmas ar ši savybė kaip tik teigiama?
– Neabejoju, kad jeigu Kaunas stebuklingu būdu būtų išvengęs okupacijos ir nuosekliai plėtojęsis nuo mūsų mylimo tarpukario, šiandieniai kauniečiai tvarkytų savo miestą daug drąsiau. Bet tikėtina, kad turėtume ir stipresnius vidinius stabdžius, suveikiančius ten, kur tikrai reikia. Keli dešimtmečiai tendencingo mūsų praeities naikinimo, be abejo, šiandien lemia kartais perdėtą norą konservuoti ne tik išlikusį paveldą, bet ir netiesioginę jo aplinką, antra vertus, – nepamatuotą norą priešintis suvaržymams ir nesupratimą, kam jie apskritai reikalingi.
Vertinant psichologiniu požiūriu tai normalu. Reikia laiko, kad tos kraštutinumų bangos nusistovėtų. Ir kad kultūriškai subręstų visos šalys – ir architektūros plėtotojai, ir architektūros paveldo saugotojai bei vertintojai. Nes kultūros sąvoka apima ir sugebėjimą suprasti oponuojančią pusę, įžvelgti bendrus tikslus, susitarti.
– Kokie pastaruoju metu atsiradę nauji statiniai ar restauracijos Kauno centre jums labiausiai patiko? Kauno centru vadinu plačią zoną – ir Naujamiestį, ir Senamiestį, ir Žaliakalnį, Vilijampolę, Šančius.
– Iki šiol mane labiausiai džiugina Nemuno salos fenomenas. Dar prieš gerą dešimtmetį į tuo metu tuščią salą su draugais eidavome pažaisti petankės. Todėl puikiai žinau, ką sakau, – tuo metu sala buvo faktiškai nenaudojama. Net sportuojančių tebuvo vienas kitas. Na, ir artimiausių kvartalų gyventojai čia vedžiojo šunis. Puikiai atsimenu vėliau kilusius ginčus ir baimes dėl čia iškilsiančios sporto arenos – bijota, kad bus sunaikinta subtili gamtinė sistema, nebus kur statyti automobilių.
Šiuo metu man smagu dviračiu atvažiuoti į arenoje įsikūrusį sporto klubą, pakeliui pasižiūrėti, kaip smėlio aikštelėse žaidžiamas tinklinis, sportuojama lauko treniruokliuose, pasėdėti ant metalinio bangolaužio, vasarą taip mėgstamo žvejų, aplankyti saloje vykstančius renginius. Ir visa tai įvyko dėl architektūrinės invazijos. Beje, labai kokybiškos architektūrinės invazijos. Todėl esu ne prieš vieno kito naujo architektūrinio objekto atsiradimą, jeigu tik jis bus subtiliai įkomponuotas į aplinką.
