Kauno miesto muziejuje pristatoma ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Azijoje žinomos kaunietės menininkės Gerda Liudvinavičiūtės darbų paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“.
Joje galima išvysti dvi autorės juvelyrinių dirbinių kolekcijas. Viena skirta gimtajam menininkės miestui Kaunui, antra – tolimajai Japonijos sostinei, kurioje autorė neseniai viešėjo ir sulaukė pripažinimo.
Autorės sukurti auskarai, kaklo pakabučiai ar vyriškos sąsagos – ne vien dailūs papuošalai. Darbai skleidžia prasmingą žinią apie Kauno tarpukario modernizmo ir Tokijo japoniškojo metabolizmo architektūrą, laisvės pojūtį ir norą kurti geresnį pasaulį.
Prabyla laisvės troškimu
„Kyla klausimas, ką bendra turi lietuviško modernizmo ir japoniško metabolizmo architektūra? Pasigilinus į praeitį ir pasidomėjus jų istorija panašumų rasti nėra sudėtinga.
Dvi mano kolekcijos sujungia iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingus, tačiau geriau įsigilinus panašumų turinčius Kauną bei Tokiją ir prabyla ta pačia laisvės troškimo ir naujų idėjų kalba“, – kalbėjo G.Liudvinavičiūtė.
Autorės pastebėjimu, Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais.
Tuo metu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo kilo metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams.
Padeda pažinti miestus
Penktus metus papuošalus iš betono kurianti kaunietė tikino, kad jos darbai yra būdas pažinti miestus, pamilti pastatus, įprasminant architektūrą, parodant žmonėms, kokia ji nepaprasta ir galinga.
G.Liudvinavičiūtei iš pradžių tiesiog norėjosi įprasminti architektūrą mažose, rankose telpančiose detalėse, kurias, rodos, galima saugoti ir tausoti.
„Tokia mintis atėjo netikėtai ir kartu labai organiškai. Širdį suspaudžia matant, kaip kai kurie pastatai yra griaunami arba pamirštami. Žinoma, suprantu, kad kiekvienas miestas yra kintantis organizmas, kuriame neįmanoma išvengti pokyčių, bet norisi atkreipti dėmesį į tai, ką verta žinoti, didžiuotis, saugoti“, – tikino menininkė.
Jaučia ypatingą santykį
G.Liudvinavičiūtės santykis su gimtuoju miestu ypatingas – jautrus, glaudus, gilus, net nostalgiškas. Vaikščiodama po Kauną ji mėgsta lankytis ne tik nuo vaikystės pažįstamose vietose, bet ir klaidžioti, taip atrasdama vis naujų vietų, pastebėdama išskirtines detales.
Šioje parodoje ji pristato juvelyrikos darbus, kuriuose galima išvysti svarbių šio miesto tarpukario statinių fragmentus.
„Pasirinkti septyni ryškiausi modernizmo architektūros statiniai ir jiems sukurtos juvelyrinės cemento detalės, atspindinčios svarbiausius tų pastatų akcentus. Kiekvienas kurtas papuošalas – tarsi maža skulptūra, dalelė miesto, kurią žmogus gali nuolat turėti su savimi“, – įsitikinusi menininkė.
Žavi ir langai, ir vitražai
Autorės dėmesį patraukė Centrinio pašto rūmų langai, kurių dekorui panaudotas nežinomos audėjos išausto kaklaraiščio fragmentas. Ji taip pat susižavėjo Karininkų ramovės pirmo aukšto langų grotomis. Langai apkaustyti grotomis ne saugos sumetimais, o pagyvinant eksterjero dizainą.
Lietuvos teisingumo ir Seimo rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi Kauno valstybinė filharmonija, sudomino vitražu lubose.
Kristaus Prisikėlimo bazilikoje dėmesio verta detalė – langai, besidriekiantys vertikaliomis linijomis.
Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Aleksandros Iljinienės namas K.Donelaičio gatvėje menininkės akį patraukė išskirtiniu fasadu.
Pelėdų kalne G.Liudvinavičiūtė nusižiūrėjo skulptoriaus Vinco Grybo kurtas ant tvoros sėdinčias pelėdas.
„Man smagu žinoti, kad bent truputį padedu žmonėms pamilti pastatus ir miestus. Kalbu ne tik apie Kauną, bet ir Tokiją, kitus miestus“, – sakė menininkė, kuri parodoje pristato ir kelis Japonijos sostinėje jau demonstruotus Tokijo statinių detales atkartojančius papuošalus.
