Pilietis R. K. nekreipia dėmesio į tai, kad kvafilikuotas statinio ekspertizės vadovas, įvertinęs tvoros būklę, remonto projekte leido demontuoti esamas, tolesniam naudojimui netinkamas mūrines tvoros konstrukcijas, įrengti gręžtinius tvoros pamatus, sumūryti tokio pat dydžio ir formos tvoros cokolį, o viršutinės dalies ažūrines metalo konstrukcijas, pašalinus rūdis ir perdažius antikorozoniais dažais, vėl sugrąžinti į savo vietą. Piliečiui R.K. tai vis tiek atrodo paveldo niokojimas.
Užvertė skundais
Šio namo (S. Daukanto a.2 / Universiteto g. 10) gyventojas kelias instancijas užvertė skundais. Atvirą laišką nusiuntė Lietuvos prezidentui ir Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kelis raštus – Kultūros paveldo departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bei Vilniaus merui. Svarbu pažymėti, kad tvora nėra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Saugomas tik pats tvoros vaizdas, artimas Vilniaus universiteto teritorijai.
Kai Reusų rūmai 1992 metais buvo traukiami į Kultūros vertybių registrą, specialistai tvoros neįtraukė pritrūkus įrodymų, kad ji yra autentiška. Išlikusios nuotraukos byloja, kad ji buvo perstatyta. Iš 1941 metų nuotraukų matosi, kad jos mūrinis cokolis buvo aukštesnis, sudarė 2/3 tvoros dalies (ažūrinė metalinė dalis sudarė 1/3 dalį).
Mūsų dienas pasiekusios tvoros ažūrinė konstrukcija sudarė 2/3 tvoros, o mūrinė – 1/3. Dėl šios priežasties ji ir nebuvo įtraukta į Kultūros paveldo registrą, nes, akivaizdu, kad yra perstatyta. Pilietis R. K. vis tiek įsitikinęs, kad mūsų dienų sulaukusi tvora yra statyta anksčiau, nei 1845 metais.
Jis remiasi 1845 metais tapytu Kanuto Rusecko paveikslu (ne nuotrauka), kuriame yra pavazduota ši tvora. Pilietis piktinasi, esą nugriauta renesansinė tvora. Specialistų nuomone, vien dailės kūrinais remtis nepakanka, ypač romantizmo dailėje mėgta vaizdą idealizuoti, pagražinti. Nors ekspertų vertinimu, į kiemo pusę pasvirusi, atšokinėjusiu tinku, pilna kiaurinių plyšių tvora yra nestabili, per mūro plyšius į mūro apačią veržiasi vanduo, o kadangi tvoros pamatas neįgilintas, galima konstrukcijų griūtis, pilietis, vis tiek įsitikinęs, kad tvora gera, kad jos griauti nereikėjo.
Ieškota būdų išsaugoti
Šiuo metu įrengiami įgilinti tvoros pamatai su hidroizoliacija, o cokolinė dalis bus sumūryta naujai, atkartojant buvusį aukštį ir profilį. Bus panaudotos ir rastos tinkamos buvusios tvoros plytos, tačiau jos tikrai ne renesansinės, kaip tvirtina pilietis R. K. Ekspertų teigimu, jos yra XX a. pradžios. Cokolinė mūrinė dalis bus nutinkuota mineraliniu sanuojančiu restauraciniu tinku, cokolio viršus – drėgmei atspariu tinku.
Namo bendrija, matydama avarinę tvoros būklę, dar 2018 metais ieškojo sprendimų. Tada buvo paruoštas kitoks, brangesnis projektas, pagal kurį skylantis cokolis būtų tvirtinamas tam tikromis medžiagomis, užtikrinančiomis hidroizoliaciją, tačiau dėl neįgilinto pamato toks būdas, nors iš laikinai išsaugotų esamą mūrą, bet ilgaamžiškumo negarantuotų. Todėl šio sprendimo buvo atsisakyta. Ko siekia pilietis R. K., parašęs keliolika skundų? Kad tvora nebūtų tokiu pasirinktu būdu remontuojama ir pati nugriūtų?
Viena drėgniausių Vilniaus vietų
Įdomi pastato, kuriam priklauso minėtoji tvora, istorija. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad šioje, vienoje drėgniausių Vilniaus vietų, XVIII a. viduryje Jonas Teofilis Krempušas su žmona Terese įsigijo tuščius sklypus ir pasistatė L raidės formos dviejų aukštų mūrinį namą.
Įrašai apie įsiskolinimus byloja, kad 1764 m. namas dar buvo nebaigtas. Krempušų palikuonys neturėjo lėšų skoloms padengti, todėl dvi dalis namo valdė kreditoriai. Drėgnoje vietoje stovintis namas pamažu ėmė nykti, skliautuoti rūsiai prisipildė vandens, sienos sutrūkinėjo, joms grėsė sugriūti. 1786 metais jį įsigijo Matas Žynieva.
Kadangi atskiras namo dalis pirkimo metu valdė skirtingi savininkai, inventorius nebuvo sudarytas ir duomenų apie pirminį pastatą nėra. Iš atskirų užuominų pardavimų aktuose galima spręsti, kad namas buvo dviejų aukštų, mūrinis, po visu pastatu buvo rūsiai, antrame aukšte – salė, kieme – vežiminė ir didelė arklidė.
Tais pačiais metais sunykęs pastatas rekonstruotas pagal architekto Martyno Knakfuso (1742–1821) projektą (projektas neišlikęs). XIX a. pr. sklypas priklausė grafienei Šuazel. Pastatas buvo L formos plano, kiemas atitvertas tvora su vartais, vakarinėje sklypo dalyje buvo arklidžių korpusas su skliautuotu pirmuoju aukštu ir vežiminė.
Name buvo 16 didelių ir 12 mažų kambarių, 9 koklinės krosnys. 1806 metais architektas Žozefas Pusje parengė rekonstrukcijos projektą, kuriame buvo numatyta rūmus pritaikyti paštui, tačiau projektas neįgyvendintas (saugomas Sankt Peterburgo centriniame archyve). Po 1808 metų iki 1849 metų posesijos priklausė Pomarnackiui. 1849 metais iš Eduardo ir Augusto Pomarnackių pastatą nusipirko Antonina de Reus. 1863-1875 metais namai priklausė grafienei Kazimierai Pliater.
1863 metų inventoriuje aprašyta, kad pastatas buvo mūrinis, dviejų aukštų, kieme stovėjo arklidė ir dvi vežiminės. 1877 metais architektas Vincentas Gorskis tuometiniam posesijų savininkui gydytojui, keliautojui, orientalistui Ignui Žagielai (Ignotui Žiogeliui (1826-1891 m.)) 449 posesijoje suprojektavo du vieno aukšto sandėlius. 1891–1901 metais visos trys šio sklypo posesijos priklausė pirkliui Otonui Bogdanovčiui, kuriam architektas Aleksėjus Polozovas suprojektavo metalinę tvorą su vartais prie Daukanto a. ir mūrinį sandėlį šiaurinio kiemo viduryje.
XIX a. pabaigoje rūmai patyrė įvairių rekonstrukcijų, buvo išgriauti skliautai, sudėtos medinės perdangos, padidinti langus, pakeistos grindys, durys, pertinkuotas fasadas. XIX a. pab. – XX a. pr. užpilti pastato rūsiai, apkapotas kapitalinių sienų tinklas, dėl to atsirado daug plyšių, buvo padidintos langų angos, pakeistos durų angos. XX a. vid. – XX a. antroje pusėje rūmų patalpos sudalintos į butus, netikusiai įvesti inžineriniai tinklai, išardytos krosnys, o įvedant vandentiekį-kanalizaciją – iškapotas kapitalinių sienų mūras (mazgai patalpinti sienų storyje). Remontuojant stogo dangą panaikinti stoglangiai.
