Lietuviškas modernizmas
Gali metų metais vaikščioti savo miesto ar miestelio gatvėmis ir tiesiog praeiti pro kone ranka pasiekiamas grožybes. Jei tik nepakelsi aukštyn akių ir neapsidairysi smalsiu žvilgsniu.
Tai „Panevėžio krašto“ korespondentei įrodė Biržų rajono savivaldybės paminklosaugininkas, istorikas Dalius Mikelionis. Jis surengė mažą ekskursiją po miestą ir papasakojo, kaip Biržai modernėjo, gražėjo ypatingu jiems laikotarpiu – tarpukariu.
„Iki nepriklausomybės Biržai buvo neišvaizdus medinių namukų miestas. O jai atėjus ėmė kvėpuoti, smarkiai keistis. Prasidėjo architektūros paieškos“, – kalbėjo specialistas.
Tarpukariu atsiradęs lietuviškas modernizmas buvo pripažintas visoje Europoje.
Šalis turėjo talentingų, mokslus užsienyje baigusių ir dirbusių architektų. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Karolis Reisonas, Mykolas Songaila, Feliksas Vizbaras paliko ryškius pėdsakus šalyje, taip pat – ir Biržuose.
Istorija – lyg sumuštinis
D.Mikelionis trumpam nuklydo į Radvilų miesto praeitį – žinant, kaip jis buvo niokotas ir degintas, tuo įspūdingiau atrodo modernistinė tarpukario architektūra.
„Kartais girdžiu sakant, kad reikia atstatyti Biržus. Tuomet aš klausiu: kuriuos? Nes miestas turėjo kelis veidus. Mūsų istorija – po kojomis, maždaug dviejų metrų gylyje: pastatų pamatai, anglių sluoksnis, vėl pamatai, vėl anglys... Lyg penkių šešių sluoksnių sumuštinis“, – pasakoja istorikas.
17-ame amžiuje Biržai buvo statyti gynybiniu principu, todėl gatvės – tiesios, besikertančios stačiais kampais. Taip buvo lengviau ginti tiltą, o kartu ir miestą, šaudant iš patrankos.
Miestas ypač smarkiai nukentėjo per karus su švedais. Nuniokojo jį ir didžiulis gaisras. Liko tik gražūs skliautiniai rūsiai. O dar badas, maro epidemija, ekonominis nuosmukis.
Praradimų išsekinti miestelėnai liovėsi statyti puošnius namus.
Šiek tiek Biržai atsigavo 19 amžiuje. Juos papuošė Tiškevičių rūmai Astrave, ligoninė, bažnyčios.
„Bet tai vis viena buvo eilinis nusmurgęs Rusijos provincijos miesteliūkštis. Šaligatviai – lentų. Gatvės purvinos, negrįstos. Medinių gryčiukių – šiaudiniai stogai arba geriausiu atveju gontai – medinės čerpės“, – aiškina biržietis.
Ir štai tuomet atėjo lauktoji nepriklausomybė. Daug ką laikas nutrina ir sunaikina, o tai, ką pastatei, lieka ateities kartoms. Todėl kiekviena valdžia bando save įprasminti per architektūros statinius.
Ant rankos – erelio tatuiruotė
D.Mikelionis siūlo palyginti sovietmečio statybas ir tarpukario modernizmo statinius. Pastarieji patraukia akį nesimetriškomis, lenktomis formomis, lyg atsitiktinėmis detalėmis, tautiniais simboliais, ornamentais, kampiniais įėjimais ir langais.
Gali valandų valandas grožėtis tokiais statiniais, išvysti vis ką nors naujo, netikėto. O sovietmečiu vienodai, nesukant galvos, keptuose pastatuose – ilgi siauri koridoriai, šaltos patalpos. Akiai nėra už ko užkliūti žvelgiant ir iš išorės.
Paminklosaugininkas siūlo apžiūrėti vieną pirmųjų moderno stiliaus Biržuose pavyzdžių. Tai – 1923 metais pradėtas statyti Biržų rotušės pastatas. Jis – dviejų aukštų, trikampio formos fasadu, prilaikomu dviejų masyvių kolonų, su balkonėliu. Kurį laiką čia veikė rajono savivaldybė. Dabar įsikūrusi Regioninio parko direkcija.
„Kuo paprasčiau, be įmantrių priemonių, norėta sukurti įspūdį. Tiek nedaug tereikia – rozetės, dailus balkonas, o kaip gražu“, – aiškina pašnekovas.
Nuotraukose matyti, kad viršuje buvo skautų lelija ir Biržų herbas.
Su herbu per klaidą išėjęs nesusipratimas. Netyčia Biržams buvo patvirtintas Kėdainių herbas – Radvilų erelis, laikantis Kiškų pasagą. Tik tarpukariu, po 200 metų, biržiečiai atgavo savo herbą – Radvilų karinę šlovę pabrėžiantį erelį.
D.Mikelionis – šio krašto patriotas. Ant savo rankos jis rodo tatuiruotę su ereliu ir Biržų užrašu.
Durimis – į gatvių sankirtą
Du ypatingi ir visiškai skirtingi tarpukario moderno stiliaus šedevrai – abipus Agluonos upės Kęstučio gatvėje. Vienas jų – ant nedidelio kalnelio į Kęstučio ir Rotušės gatvių sankirtą stiklinėmis durimis atgręžtas Smulkaus kredito bankas. Jį sukūrė architektas K.Reisonas. Dideli langai, nors stiklas tarpukariu buvo nežmoniškai brangus, kolonos, erdvės...
„Biržiečiai eina ir praeina, nes akis įpranta, ir dėmesio nebekreipi. O juk galėjo daryti pastatą kaip ir kitus – duris iš šono, ir viskas“, – šypsosi istorikas. Manoma, kad K.Reisono darbas – ir šalia banko esantis pastatas su elegantišku bokšteliu.
D.Mikelionis pabrėžia, kad vienas iš lietuviškojo moderno ypatumų – nepaprastai geros kokybės tinkas. Jis vis dar kuo puikiausiai laikosi jau beveik šimtmetį.
Net kiek ekstravagantiškas
O kitapus upės – monumentalumu išskiriantis Žemės ūkio banko pastatas Kęstučio g. 10. M.Songailos projektuoti banko rūmai buvo pastatyti per 7 mėnesius, o jų sąmata sudarė 280 tūkst. litų.
Pastatas dėl architektūrinio sprendimo vadintas net kiek ekstravagantišku. „Įsivaizduokite, tarpukaris. Iš mažos pakiužusios gryčiukės arkliniu vežimu atrieda kaimietukas. Į miestą įvažiavus priešais – pastatas, kuriame daugybę metų veikė paštas, vadinamieji oligarchų Jansonų rūmai. Ant kalniuko – Reisono šedevras, o čia – didingas statinys su langais per du aukštus, erdvia sale, skaisčiai raudonu čerpių stogu“, – šypsosi istorikas.
Lauke banko rūmus juosia metalinė tvora su tautiniais ornamentais. Taip dailiai močiutės margindavo lovatieses ir staltieses. Autentiškas žibintas primena Gediminaičių stulpų simbolį ir keista, bet sovietų valdžia to nepastebėjo. Iš lauko funkcionalus, patikimas, storomis sienomis, pilkas statinys nustebina grakštumu ir lengvumu jo viduje.
Rausvas marmuras darė įspūdį
Banko rūmų pastate dabar šeimininkauja kariai savanoriai ir šauliai, todėl ne kiekvienas norintis gali išvysti, kaip pastatas atrodo viduje. Korespondentus ir D.Mikelionį pasisvečiuoti pakviečia šaulių vadas Vidutis Šeškas.
Ypač magėjo pamatyti kambariuko dydžio šveicarišką seifą. Mat D.Mikelionis jau anksčiau pasakojo, kad pirmiausia buvo atvežtas ir įbetonuotas seifas, o tik tuomet virš jo imtasi pastato statybų.
Paprašytas atrakinti seifą, V.Šeškas juokiasi ir rodo spynos šerdį. Pagal ją galima įsivaizduoti, koks didžiulis raktas – turėtų būti kaip iš senųjų Holivudo filmų.
D.Mikelionis kalba, kad kaimo gyventojams darė įspūdį erdvi klientų aptarnavimo salė, dideli langai, kolonos, per pusę delno storumo durys, praktiški, paprasti, bet dailūs baldai. Palei sienas ir baldus – žalvario grindjuostės, kad laukiantieji kojomis jų nenuspardytų. Sienos ir kolonos dengtos rausvu dirbtiniu marmuru, grindys klotos ilgaamžėmis patvariomis mozaikinio betono plytelėmis.
„Stebuklų lyg ir nėra, bet viskas išbaigta, skoninga ir modernu. Tarsi bažnyčioje“, – į aukštas lubas dairosi D.Mikelionis. Laiptinėje į akis krenta langeliai per abu aukštus. Per juos į vidų skverbiasi šviesos srautas.
Tame pat pastate, antrame aukšte, bute su balkonu, gyvendavo banko valdytojas. Pastoviniuojame gatvėje įsivaizduodami, kaip rytą jis išėjęs į balkoną gėrėdavosi gamta.
Akcentas – ovalus langelis
O kurį pastatą labiausiai mėgsta pašnekovas? D.Mikelionis sako, kad labai mielas ir gražus mūsų jau matytas banko pastatas Kęstučio g. 6. Bet yra privatus gyvenamasis namas, pro kurį neįmanoma praeiti nepaglosčius jo žvilgsniu.
Traukdami jo link, pasukame Rotušės gatve. D.Mikelionis vis atkreipia dėmesį į privačius namus. Gyventojai juos statė irgi pagal samdytų architektų patarimus. Langai namukuose kaip įprasta, bet štai – papildomas langelis. Tarsi ne vietoje, tarsi atsitiktinis. Bet greičiausiai jis įrengtas laiptinėje. Gražu, šviesu ir patogu. Balkonai – kone kiekvienas savitas, skirtingas. Tai su kiaurymėmis, tai išlenktas, tai griežtais kampais. O Rotušės g. 17 namo balkone – tvorelė su arfos ar pasagos motyvais.
Ir štai mes stovime priešais Vytauto g. 45 dviaukštį namą. Pastatas – mįslė. Skirtingai atrodo iš visų pusių. Fasadą kerta horizontalios linijos. Lenktos formos, derinamos su stačiais kampais. Vertikalios briaunos. Pastato akcentas, džiuginantis žinovo akį, – ovalus langelis virš antro aukšto laiptinės.
„Moderno vienoje vietoje pavyzdys. Tikras perlas. Kiekvienąsyk žvilgsnis užkliūva už kokios nors įdomios detalės“, – aiškina biržietis.
Gyventojai šį pastatą vadina burmistro namu, nes miesto galva lyg ir yra jame gyvenęs.
Architektas aiškinosi dėl lėšų
Užeiname ir į toje pat gatvėje veikiančią „Saulės“ gimnaziją – Vytauto g. 10. „Biržai buvo apskrities centru ir norėta pastatyti gražiausią ir moderniausią šalyje gimnaziją. Projektas išrinktas iš 15 pasiūlymų. Laimėjo Landsbergis-Žemkalnis“, – pasakoja D.Mikelionis.
Tarpukario metams tai buvo ypač erdvus pastatas, skirtas 500 gimnazistų, su dideliais langais ir dideliu holu, plačiais laiptais ir plačiu koridoriumi. „O erdvės dar buvo prabanga. Statyba atsiėjo apie 400 tūkst. litų, bet buvo šildymas, elektra, kanalizacija“, – aiškina istorikas.
V.Landsbergiui-Žemkalniui tekę aiškintis, ar tik nešvaisto vėjais didžiulių pinigų sumų. Jis pats rūpinosi technine priežiūra. Ir vėl – įsižiūrėjęs išvysi netikėtų puošnių detalių.
Ar gimnazistai jas pastebi?
„Per „Protmūšį“ pateikiu dekoro nuotraukų, klausiu, kuris tai pastatas. Dažniausiai neatspėja, nežino, nes tiesiog nepakelia galvos, neįsižiūri“, – šypsosi pašnekovas.
Tik vaikams negailėjo pinigų
Toliau gatve – rajono savivaldybės administracijos pastatas Vytauto g. 38. D.Mikelionis sako, kad bankai užsakinėjo brangius pastatus, valdžia vaikams pinigų irgi negailėjo, o sau pasistatė netaškydami didelių sumų. Bet vis viena vengė monotonijos, papuošė balkonu ir plačia horizontalia juosta tarp aukštų.
Jame buvo įsikūręs Biržų apskrities viršininkas.
O važiuojantieji per Papilį galėtų užsukti ir pažiūrėti, kaip atrodo pagal F.Vizbaro projektą statyta modernizmo stiliaus Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Papiliečiai ją statė savo lėšomis, vežė lauko akmenis, aukojo plytas. Akcentas yra baltu tinku aprėminti langai ir vitražai. Jie teikia bažnyčiai lengvumo ir grakštumo įspūdį.
„Biržuose daugybė moderno stiliaus statinių. Atradimo džiaugsmas su niekuo nepalyginamas“, – atsisveikindamas taria D.Mikelionis.
