Istorikas, Vilniaus muziejaus tyrėjas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja, kad istorijoje Kirdiejų rūmai minimi dar XVII amžiuje. Žinoma, kad pirmasis rūmų savininkas – Vladislovas Antanas Kirdiejus, kuriam mirus, savininkai nesyk keitėsi, kaip ir pats pastatas.
XVIII amžiuje rūmai buvo nuniokoti, kurį laiką apskritai neturėjo šeimininkų, kol XVIII amžiaus pabaigoje, buvo perduoti Vilniaus universitetui. Pastate buvo įrengti butai profesoriams, rūmams priklausiusioje teritorijoje įkurtas įspūdingas botanikos sodas.
1832-aisiais, uždarius universitetą, botanikos sodą, pastate gyveno kareiviai, generolai. Apie to meto rūmų gyvenimą žinoma nedaug. Tarpukariu čia veikė baras-valgykla „Viktorija“, tarpukariu ir sovietmečiu pastate buvo įrengti butai.
1981 metais atlikti išsamūs tyrimai, tuomet mokslininkai padarė išvadą, kad Kirdiejų rūmai būtų puiki vieta muziejui.
Paveldosaugininkė, dr. Viltė Janušauskaitė paaiškino, kad sovietmečio reaybė, trūkumai, deficitas lėmė tai, kad daug kas buvo suplanuojama, bet nerealizuojama, šiuo atveju, muziejus taip pat nebuvo įkurtas.
Žinoma, sovietmečiu įvyko nemažai rekonstrukcijos, regeneracijos, pastatų atnaujinimo projektų – tuomet viskas vyko daug greičiau ir paprasčiau nei vyktų dabar. Vien jau dėl to, kad sovietmečiu kartais svarstymai su visuomene buvo tiesiog imituojami. O tai, kad Kirdiejų rūmuose nieko neįvyko, stebėtis neverta: galbūt nebuvo didelio poreikio, gal įtakingo asmens, kuris būtų stūmęs tą projektą.
Kalbant apie Vilniaus senamiestį, tuomet galiojo sovietinės normos, Senamiestis buvo prilyginamas gyvenamajam rajonui. Buvo svarsatoma jį paversti muziejumi po atviru dangumi. Tačiau, kol jis buvo laikomas gyvenamuoju rajonu, siekiant priartėti prie sovietinių normų ir buvo griaunami pastatai.
Kirdiejų rūmuose veikė „Barboros“ skvotas, jų sostinėje buvo ir daugiau. „Barboros“ gyventojas Mindaugas Repšys pasakojo, jog kone prieš dvidešimt metų į skvotą atsikėlė ne pirmasis.
Kaip jam papasakojo senesni gyventojai, iš Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo studentai atvyko studijuoti į Dailės akademiją. Tas vyko prieš pat paskelbiamt Lietuvos nepriklausomybę. Studentams tuomet trūko bendrabučių.
Pavaikščioję po miestą kauniečiai rado šį pastatą. Nors jis buvo išdaužytais langais, bet jame veikė šildymas ir bėgo vanduo. Studentai čia gyveno kurį laiką. Žinoma, miesto valdžia juos nesyk norėjo iškraustyti, tačiau Stasio Urniežiaus, kuris vienu metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, dėka skvoteriai gavo neterminuotą leidimą gyventi – jį rodydavo kiekvienąsyk apsilankius valdžios atstovams.
Taip Kirdiejų rūmuose skvoteriams pavyko pragyventi kone 15 metų. Pats M. Repšys skvote atsirado po eilinio sujudimo, jog laikinuosius gyventojus būtina iškraustyti lauk. Kadangi tuo metu buvo pankas, palaikė idėją, jog nenaudojami pastatai neturėtų stovėti tušti. Kol savininkai nežino, ką su jais daryti, juose gali gyventi žmonės. Pankai prisijungė prie gyventojų, žadėjo sukelti triukšmą, surengė kelis koncertus, apie tai rašė spauda, tokiu būdu planas nusikratyti skvoterių žlugo.
„Mes jautėmės kaip rūmuose. Antrame aukšte lubos po keturis metrus, sanitariniai mazgai, vonios, veikė dušai. Šalia buvo priestatas su didžiule įstiklinta terasa, kur mes linksminomės. Pirmajame aukšte veikė galerija. Savininkas buvo toks pat skvoteris, bet piktas, stengėsi iškraustyti mus, skundėsi, kad esame bemamiai, lėbaujame, tačiau, kai iškraustė, tai visus – ir mus, ir jį“, – kalbėjo Mindaugas.
Skvoteris Kristijonas Žungaila pasakojo, kad paskutinę žiemą, prieš išsikraustant, jiems atjungė šildymą ir vandenį, skvoteriai bandė kiek įmanoma ilgiau pasilikti, bet buvo išties sudėtinga. Vandenį nešdavosi iš vandens kolonėlės Užupyje, šildėsi krosnele. „Prieš išsikraustant rūmuose buvo išlikusių įvairių puošybos elementų, interjero dekoro elementų, tačiau statybininkai juos sumetė į krūvą, sulaužė, pakeitė perdangas. Išsikraustėme apie 2003 metus, buvau penktoje ar šeštoje klasėje. Gyvendamas ten jaučiausi nuostabiai, mano žaidimų aikštelė buvo Katedros aikštė“, – prisiminė Kristijonas.
Antrame pastato aukšte buvo du butai, į kuriuos vedė plati laiptinė, kuri neišliko. Vienoje Kirdiejų rūmų dalyje gyveno šeima. Kitoje pusėje – jauni žmonės, buvo įrengtos menininkų studijos.
Vilniuje buvo ir daugiau skvotų. Lietuvoje atgavus nepriklausomybę buvo daug neprižiūrėtų pastatų, studentams trūko bendrabučių, taigi, kūrėsi skvotai. Vienas žinomesnių – Užupyje, žinomas skvotas Skapo gatvėje, prie Mindaugo tilto. Viena paskutiniųjų skvoterių Užupyje buvo moteris, kurią ilgai bandė iškraustyti, tiesa, ji nebuvo nei menininkė, nei studentė.
Skvotų yra kone visoje Europoje. Vienas pavyzdžių – Olandija, kur, jei namas nenaudojamas porą metų, bet kas gali ateiti ir jame apsigyventi, o savininkas norėdamas iškraustyti skvoterius turi įrodyti, kad jis turi planą, projektą ir pinigų projektui įgyvendinti. Kol savininkas tiesiog laiko pastatą tuščią, jį gali savavališkai užimti.
Populiarūs skvotai ir Anglijoje. Dažnai juose vyksta galerijos, klubai. Kultūros baras „Kablys“, kurį nori uždaryti ir paversti biurais, ilgą laiką taip pat buvo skvotas po to, kai nelikus Vilniaus geležinkelininkų rūmų pastatas buvo perduotas „Meno lygai“. Tuomet bandyta kurti platformą, atvirą alternatyviojo meno projektams, nepavykus, pastate ilgą laiką veikė muzikos klubas, kuris su pertraukomis išliko iki pat dabar.
Paveldosaugininkė V. Janušauskaitė mano, kad jei paveldo objektas nenaudojamas, jis niekam nereikalingas, pradeda nykti. Iš esmės ji palaikytų mintį, kad kol nieko nevyksta, geriau, kad vyktų bent kažkas.
Manoma, kad skvoteriai gali sunaikinti vertingus pastatus, bet Kirdiejų rūmų atveju vertingus elementus sunaikino vėliau vykdyta restauracija.
Tuomet atrodė nieko tokio pakeisti perdangas, manyta, kad XIX amžius nevertingas, šluojam ir tiek. Taigi, Kirdiejų rūmų autentiškumui labiau pakenkė vykdyti oficialūs darbai, o ne skvoteriai
Kirdiejų rūmuose vykęs susitikimas – festivalio „Heritas“ dalis.
