Prieškariu šis namas buvo vieno aukšto su mansarda, asimetriško tūrio, pastatytas iš gerų didelių rąstų. Jis regėjo dramatišką M.Jasinskaitės močiutės istoriją, jos tėvų skyrybas ir mirtį.
Kai medinė kone šimto metų senumo vila ištuštėjo, o slogūs prisiminimai ėmė ardyti ne tik jos sienas, bet ir Marijos širdį, ji nutarė nebelaukti nė dienos: nukirsti kelių kartų šeimos nelaimių grandinę ir grąžinti vilai meilę ir šviesą, kuria spinduliavo jos proseneliai.
„Niekas nesuprato, kam man reikia investuoti tiek pinigų į griūvantį namą. Juk turiu gražų gyvenimą Milane: puikius namus, mėgstamą darbą ir mylimą vyrą. Tačiau man tai buvo kone gyvybės ir mirties reikalas, negalėjau vilai likti abejinga. Ji – mano šeimos dramų liudininkė.
Kadaise taip nuostabiai čia prasidėjusios prosenelių meilės istorijos kitoms kartoms nepavyko pakartoti, o man pasisekė – esu laiminga, todėl savo jausmais norėjau dalytis architektūros kalba“, – pasakojo jau 19 metų Milane su draugu žinomu italų architektu Beppe Riboli kartu gyvenanti ir dirbanti Marija.
Norėjo išlaikyti stilių
Prieš kelerius metus paveldėjusi šeimos būstą 2017-aisiais architektė M.Jasinskaitė ėmėsi jį gaivinti. Įvertinus būklę nutarta palikti tik namo griaučius ir perdangas (didžiąją dalį sijų), visa kita pakeista.
Marija būtinai norėjo išlaikyti medinės Lietuvos architektūros stilių, o kadangi autentiška buvo išlikusi tiktai centrinė namo dalis, likusį pastatą ji nutarė dekoruoti tuo pačiu stiliumi.
Ant namo kampų buvo uždėti drožiniai, langai sudalyti, kaip buvę senajame name, iš likusių vilos nuotraukų buvo atkurta stogo karūna.
Namas restauruotas iš pagrindų: naujas karkasas su apšiltinimu, perdaryta ir naujai apšiltinta perdanga po stogu, kai kur pakeisti, kai kur suveržti senieji rąstai, pakeista daugiau negu pusė stogo struktūros, uždengtas naujas skardinis stogas, įstatyti nauji langai. Pirmajame aukšte įrengtas grindinis šildymas, vėdinimas su rekuperacine sistema.
Kad pastatas įgautų šių dienų charakterio, jo išorės apdailai (dailylentėms, langams, apvadams, dekoravimo elementams) moteris pasirinko vieną – pilkšvą spalvą, kuri skoningai kontrastuoja su tamsiu stogu ir kai kuriomis fasado detalėmis.
Apie 40 kv. m ploto mūrinis priestatas, atsiradęs čia sovietmečiu, buvo nugriautas, ateityje jo vietoje šeimininkė planuoja įveisti žiemos sodą.
Net indai liko nuo senelių
„Kadangi gyvenu Milane, ėmusis restauracijos sau iškart suformulavau užduotį: namas turi būti pritaikytas ir vienos šeimos gyvenimui, ir, jei prireiktų išnuomoti, kokios nors įmonės poreikiams.
Todėl planą šiek tiek pakeičiau: pirmajame aukšte dabar įrengtas valgomasis, salonas, holas, virtuvė, tualetas ir skalbykla, antrajame – trys miegamieji su atskirais vonios ir tualeto kambariais. Namas visiškai pritaikytas šiuolaikinio žmogaus gyvenimo reikmėms“, – pasakojo Marija.
Kuriant beveik 200 kv. m ploto vilos interjerą Marijai akyse stovėjo močiutės butas – jos vaikystėje jis buvo įrengtas antrajame aukšte, pirmajame gyveno Marija su tėvais, seserimi Veronika ir broliu Dominyku.
„Motutės (taip meiliai buvo vadinama močiutė) butas buvo nuostabus, išskirtinis, visai kitoks nei mūsų ar draugų tėvų namai,“ – sakė Marija.
Tą saldų močiutės, vienos iš dviejų D. ir B.Grabių dukterų, buto prisiminimą, dar labiau pagardindama jį art deco ir trupučiu eklektikos, Marija pirmiausia susiguldė mintyse, o jau tada – ir brėžiniuose.
Šiandien viloje esantys baldai, šviestuvai, pianinas, kiti daiktai, net „Villeroy & Boch“ indai ir stalo įrankiai beveik visi jos prosenelių ir močiutės palikti. Interjerui papildyti Marija pirko tiktai kelis naujus modernius foteliukus, nedidelę spintelę.
Kai kuriuos baldus teko visiškai restauruoti, kai kuriuos – tik iš dalies, minkštąją jų dalį, medinę paliekant su visais likusiais įbrėžimais, lyg parašais iš praeities.
„Man labai pasisekė, kad susipažinau su talentingu restauratoriumi Bangučiu Prapuoleniu, negaliu nė įsivaizduoti, kad kas nors kitas būtų galėjęs taip preciziškai atnaujinti prosenelių palikimą“, – džiaugėsi Grabių provaikaitė.
Tą patį ji kalbėjo ir apie du meistrus, kurių vienas tvarkė fasadą, o kitas atliko visus vidaus apdailos darbus.
Tapo miesto paveldu
Marija prisipažino, kad atidavusi visą širdį savo šeimos namui neturėjo tikslo atkurti jį identišką, tokį, koks buvo prieš šimtą metų, atsigręždama į praeitį vilą antram gyvenimui ji prikėlė šiuolaikinėmis priemonėmis. Šiandien moteriai ji atrodo kaip skulptūra – moderni, bet išlaikiusi prigimtį.
Po beveik penkerių metų restauravimo ir vidaus įrengimo darbų, kuriuos gerokai pristabdė pandemija, namas, kurį Marija pavadino „Vila Grabyte“ jau parengtas įkurtuvėms.
Kol vyko atstatymo darbai, moteris iš Italijos į Lietuvą skraidydavo beveik kas mėnesį.
„Manau, kiekvienas turime savo kryžių ir užduotis gyvenime, todėl labai svarbu išgirsti, ką kiekvieną dieną tau pašnibžda pats gyvenimas ar Dievas. Aš savąją išgirdau dar vaikystėje.
Bet tai net ne užduotis buvo, o svajonė nuo tada, kiek save prisimenu, – šeimos namams suteikti antrą galimybę, suteikti vilties, kad čia vėl įsikurs laimingi žmonės“, – sakė Marija.
Tad žinia, kad vila įtraukta į „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programą, ją ypač pradžiugino – jos artimiausiųjų likimai, įprasminti tarp atgimusių sienų, nuo šiol nebebus apgaubti vien liūdesio.
Šalia kūrė namą sesei
20 arų sklypas, kuriame stovi vila, buvo padalytas į dvi dalis.
Kai vilos rekonstrukcija ėjo į pabaigą, M.Jasinskaitė suprojektavo 110 kv. metrų ploto namą savo sesers Veronikos šeimai, jis buvo pastatytas atidalytame sklype.
„Norėjau, kad sklypas išliktų tarsi vientisas, bet kartu abu namai turėtų ir privatumo.
Tad buvo nemenkas iššūkis čia darniai įtupdyti dar vieną namuką, kad jis ir su vila susidraugautų, ir turėtų savo charakterį“, – prisipažino Marija.
Idėją ji nusižiūrėjo iš senovės Anglijoje panašiai statytų namų kompozicijos, kai buvo statomas pagrindinis ir šalia jo mažesnis namas, skirtas šeimos šventėms ir svečiams.
Dramatiška šeimos ir namo istorija
Vila buvo pastatyta apie 1928 metus, po penkerių metų čia įsikūrė M.Jašinskaitės proseneliai, jos tėvo seneliai D.Grabys su žmona Bronislava.
Šeima su dviem dukterimis (viena jų – Marijos močiutė Bronislava) name ramiai gyveno iki 1940 metų, kai D.Grabys buvo suimtas sovietinių okupantų ir kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau išvežtas kitur. Jam tada buvo 42-eji, žmonai 36-eri, o mergaitėms po 12 ir 14 metų. Ištremti buvo ir daugelis giminaičių.
Vieną dieną B.Grabienė sulaukė atsisveikinimo skambučio iš savo sesers ir tuoj pat nuskubėjo pas ją į Žaliakalnį. B.Grabienei išvykus pas seserį okupantai atvyko ir į jos namus.
Kaimynų paprašyta B.Grabienė buvo priglaudusi lenkų karininkų šeimą. Kai atvažiavo jų ištremti, tas karininkas sėdėjo lauke ant suoliuko ir pasakė, kad šeimininkės nėra jau visą savaitę. Taip jie išvengė Sibiro.
Nieko nežinodama apie savo vyro lemtį B.Grabienė su dukromis čia pragyveno iki 1945 metų, kai antrą kartą grįžo sovietinė okupacija. Svarstyta pasitraukti į Vakarus, tačiau paskutiniu momentu ji susilaikė – neišvažiavo dėl savo vyro.
Prasidėjus trėmimams B.Grabienė susikrovė lagaminus ir išvyko į Vilnių, Panemunės name apgyvendinusi jauną merginą iš kaimo, kuri vėliau susidėjo su vienu rusu. Visą šį laiką B.Grabienė mokėjo mokesčius už namą.
Vilniuje pragyvenusi trejus metus Bronislava grįžo į Kauną, bet teko nuomotis būstą, nes namas Panemunėje jau buvo nacionalizuotas. Apie 1950 metus abi seserys, įrodžiusios savo nuosavybės teises, namą atsiėmė.
