Naujieji paveldo savininkai siekia atkurti pastatų autentiškumą

Paveldo stebėsenos ir prevencinės priežiūros projekto „FIXUS Mobilis“ komanda pastebi, jog žmonės vis dažniau renkasi gyventi kultūros paveldo pastatuose. Tokie pirkėjai dažniausiai domisi istorija bei supranta vertę, kurią pastatui suteikia buvimas Kultūros vertybių registre. Tačiau atsikraustę gyventi ar vykdyti veiklą šimtamečiame pastate, jo valdytojai nenusikelia į XIX amžių: istoriniame pastate jie nori gyventi ir dirbti patogiai bei šiuolaikiškai. Koks turėtų būti paveldo pastato interjeras, „FIXUS Mobilis“ klausia architektūros istoriko dr. Mariaus Daraškevičiaus.

Architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius.
Architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius.
Žagarės dvaras.
Žagarės dvaras.
Žagarės dvaras.
Žagarės dvaras.
Žagarės dvaras.
Žagarės dvaras.
Renavo dvaras.
Renavo dvaras.
Renavo dvaras.
Renavo dvaras.
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras.
Paežerių dvaras.
Reformatų bažnyčia Juodkrantėje.
Reformatų bažnyčia Juodkrantėje.
Raktuvės koplyčia Žagarėje.
Raktuvės koplyčia Žagarėje.
Antano Žukausko-Vienuolio namas Anykščiuose.
Antano Žukausko-Vienuolio namas Anykščiuose.
„FIXUS Mobilis“ darbai.
„FIXUS Mobilis“ darbai.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Feb 2, 2022, 2:49 PM, atnaujinta Feb 2, 2022, 4:58 PM

– Ar pastebite, kad vis daugiau žmonių renkasi gyventi istoriniuose pastatuose? Kokie tai žmonės?

– Tokios statistikos nesu matęs. Aš tyrinėju dvarus, apie miesto architektūrą žinau mažiau, tačiau galiu pasakyti, kad dvaras ne vienam yra svajonė!

Pastaraisiais metais dvarą įsigyjantis savininkas yra jau gerokai labiau išprusęs, nei būdavo anksčiau. Jis daug keliavęs, daug matęs ir paprastai yra intelektualus žmogus. Savininkas paveldo pastate siekia kokybiškai prikelti pastatą naujam gyvenimui, kliaunasi specialistų pagalba, siekia atlikti kuo daugiau tyrimų (istorinius, menotyrinius, architektūrinius, polichrominius), neretai pats labai įsitraukia į šį procesą. Tai yra labai didelis šuolis, lyginant su ankstesniais metais vyravusiu požiūriu.

Akivaizdu, savininkai nori suprasti buvusią interjero puošybą, siekia ją konservuoti, restauruoti ar esant pakankamam kiekiui šaltinių – atkurti. Tai, be abejo, priklauso ir nuo finansinių galimybių ir bendros koncepcijos. Kartais šeimininkai siekia išsaugoti ne tik, pavyzdžiui, sienų tapybą, bet ir kitas, mažiau įspūdingas interjero detales.

Architektams ir restauratoriams tokie žingeidūs užsakovai įdomūs, nes jie labai energingai stimuliuoja visą pastato prikėlimo procesą. Jie vis rečiau pageidauja interjere tik baltų sienų, bet atsižvelgia į specialistų polichromijos tyrimus, ir sako: „Na, gerai, darom tas sienas rožines, nes tokios jos buvo XIX amžiuje“.

Naujasis paveldo savininkas nori autentikos. Jo jau negąsdina ir „žaizdos“, pastato sienos, kuriose matomi istoriniai sluoksniai.

Turime tikrai nuostabių pavydžių – užsakovų, kurie yra labai sąmoningi ir patys inicijuoja istorinės tiesos paiešką. Jie yra tokie žingeidūs, kad per kelis metus, kol tvarko objektą, patys tampa nemenkais specialistais. Jie kokybine prasme spaudžia architektus, restauratorius, norėdami dar ir dar kažką atrasti. Naujieji savininkai, įsigiję dvarus pastaraisiais metais, yra tikrai konceptualūs, ieškantys idėjų, ir tai mane džiugina.

– Kaip dar keičiasi visuomenės požiūris į dvarus?

– Kita kelių pastarųjų metų tendencija, kurią pastebėjau – pagaliau atkreipiamas dėmesys į medinius dvarus. Tai nauja, nes iki šiol visi ieškodavo mūrinių, didingų klasikinių ar tapybiškų romantiškų pavyzdžių. O dabar jau atkreipiamas dėmesys į medinius dvarus, kurie anksčiau vertinti tiesiog kaip lūšnos ar supuvusios medinės trobos.

Dabar šis požiūris jau keičiasi, nupirkti labai svarbūs Lietuvos objektai, pavyzdžiui, Staškūniškio, Drobiškio dvarai, kurie yra unikalūs XVII a., XVIII a. pab.-XIX a. pr. statiniai. Tai labai svarbu, nes Lietuvoje etninė, vietinė architektūra yra medinė, daug nesuklysiu sakydamas, kad 99 proc. dvarų iki XIX a. buvo mediniai, kiek jų sumažėjo XIX a., tačiau vistiek išliko dominuojantys.

Taigi, ir didžioji dalis interjerų buvo kuriami būtent mediniuose dvaruose. Kol nesuvoksime medinės architektūros svarbos, nepažinsime savęs. Jei tendencija domėtis mediniu paveldu tęsis ir toliau, vis daugiau valdytojų ieškos Lietuvos etninės, tradicinės architektūros pastatų.

Miestuose sunkiau, nes mediniuose pastatuose neretai yra daugiabučiai, ir juos gana sudėtinga sutvarkyti. Vis dėl to galime matyti, kad paskutiniais metais buvo sutvarkyta keletas tokių namų – nupirkti išskaidyti namai, sujungti vėl į vieną. Tokia tendencija yra labai džiuginanti.

– Kas sieja šiuos paveldo entuziastus-intelektualus?

– Tiesą sakant, jie iš labai įvairių sričių. Tenka matyti ir meniškų specialybių žmonių, ir architektų, ir visiškai techninių sričių atstovų, ir politikų… Labai skirtingi žmonės. Sakyčiau, juos sieja vidinė branda. Jie nusprendžia skirti laiko ilgalaikiam projektui. Nes restauracija, istorinio interjero kūrimas yra ilgas projektas.

Naują namą gali per porą metų pastatyti, o restauruoti pastatą, dvaro interjerą užtrunka ilgai, ir reikia labai daug energijos, ir tai yra išskirtinis šių žmonių bruožas. Žodžiu, sprinteriai paveldo nesirenka, renkasi tik maratonininkai.

Žmonės pasakoja – nusipirkau dvarą, ir nebelieka laiko darbui, nes visos mintys yra čia. Tai taip įtraukia! Kuo pastatas senesnis, kuo komplikuotesnis, kompleksiškesnis, tuo įdomiau prie jo dirbti ir jį restauruoti.

Kiti netgi sako – štai, baigiau tvarkyti vieną dvarą, dabar noriu kito, nes buvo taip įdomu! Paveldas tikrai įtraukia. 2021-ųjų Europos paveldo dienų tema buvo „Įtraukiantis paveldas“ – pats geriausias pavadinimas, koks galėtų būti kalbant apie paveldą.

– Kokiu keliu galima eiti, nusprendus atgaivinti istorinį interjerą?

– Istorinį interjerą galima atkurti visaip. Yra kompanijų, kurios gamina tapetus, čiaupus, unitazus tokius, kokie buvo prieš šimtą metų. Jeigu kalbame ne apie labai seną interjerą, yra daug gamintojų, iš kurių galima įsigyti visokių audinių ir kurti autentiškai, kiek tai įmanoma.

Kartais savininkai kuria modernų interjerą, kas taip pat yra įdomu. Jeigu pažvelgsite į šiuolaikinių dizainerių katalogus, tai pamatysite, kiek daug savo produktų jie demonstruoja istorinėse erdvėse.

Paima nuostabias itališkas sofas, visiškai šiuolaikiško dizaino, ir pritaiko kokios prašmatnios XVI a. vilos interjerui, kur ji atrodo puikiai. Yra ir tokių interjerų, tai puiku – nebūtinai paveldo erdvėse turi būti tik istoriniai baldai. Šiuolaikiški baldai suskamba labai gražiai – tada visas dėmesys krypsta į restauruotas sienas, į sienų polichromiją, išryškinama autentika.

Kita paveldo ir interjerų tendencija – išryškinti autentiką ir atskirti ją nuo to, kas nauja. Žodžiu, pabrėžiama, pirštu parodoma, – čia yra tikrai autentiška, prašau atkreipti į tai dėmesį, o visa kita yra nauja. Autentika paliekama kaip meno kūrinys, svarbus paveldo ženklas. Žinoma, jeigu yra ką akcentuoti, nes kartais išlikę labai mažai autentikos.

– Taigi interjero estetiką galima kurti arba derinantis prie pastato istorijos, arba jai kontrastuojant?

– Tiesa. Lietuvoje autentiškų baldų iš dvarų interjerų išlikę tikrai labai nedaug. Mes vieną sofutę ir vieną kėdę randame, ir labai ja džiaugiamės. Iš tiesų supirkti iš kažkokio dvaro visus baldus ir suformuoti naują interjerą – tai neįmanoma misija. Dažniausiai baldai atvežami iš Vakarų šalių. Taigi, formuojama iš to, kas yra pasiekiama, ir kuriamas istorinis interjeras.

Kitas būdas – užsakinėti tikslias istorines kopijas. Taip irgi daroma, nes tada galima sukurti tvirtus baldus, tarnausiančius ilgus metus, ir sukurti pageidaujamo vientiso stiliaus interjerą. Bet paprastai tai yra labai brangus projektas, nes naudojamos brangios medžiagos, rankų darbas.

Kitas variantas, kaip ir minėjau, rinktis visiškai šiuolaikinius baldus. Visi keliai egzistuoja, visus kelius mes galime matyti praktikoje, o kuris yra geresnis, tai priklauso nuo koncepcijos ir tikslo. Reikia žiūrėti į visumą – ar baldais formuojama istorinė nuotaika, ar baldais yra tik subtiliai nutylima ir nusilenkiama prieš paveldą.

– Įėjus į istorinį pastatą, jis kalba: patalpų išdėstymas, paskirtis ir tūriai pasakoja apie konkretaus pastato šeimininkus bei laikmetį.

– Taip. Įsigydamas paveldo statinį, tu iš tikrųjų perki istoriją. Ypač, jeigu objektą, pastatą ar butą valdė žinomos, senos ar kilmingos giminės. Tokios pavardės kuria pastato vertę. Kaip ir baldas antikvariate: jei tai tiesiog sofa, ji kainuoja vieną sumą, bet jei čia sėdėjo grafienė, tai ta sofa yra dešimtkart brangesnė.

Istoriniai pastatai yra svarbūs ir dėlto, kad juose galbūt gyveno istorinės asmenybės. Jei įsigyji buvusius Radvilų ar kitos iškilios bajorų šeimos dvaro rūmus, tu kartu nusiperki ir raktą į šalies istoriją ir joje dalyvauji. Vaikai, augdami tokiuose namuose, ankstesnių šeimininkų istoriją jau vertina kaip savo namų praeities istoriją, taigi Lietuvos praeitis tampa gerokai labiau apčiuopiama.

Paprastai, kai nueini į tokius namus, šeimininkai pradeda pasakoti namo, jame gyvenusių žmonių istoriją. Lengva susitapatinti ir tarsi tapti istorinių asmenybių draugu, nes toliau esi priverstas rūpinitis jų buvusiais namais.

– Kiekvieno registrinio pastato vertingosios savybės tiksliai nusakytos, tačiau ką labiausiai sename interjere reikėtų vertinti, net jei tai nebūtų nurodyta jokiose taisyklėse?

– Galėčiau pasakyti, kad labai dažnai įsigijus turtą ir pradėjus jį restauruoti, atliekami papildomi tyrimai ir paaiškėja, kad nemaža dalis vertybių gali būti ir neįtraukta į registrą. Pavyzdžiui, šeimininkai atranda parketo dalį arba krosnies fragmentą ir patys inicijuoja naujai atrastų vertingų savybių įtraukimą. Dabar žmonės gal jau kiek mažiau bijo paveldo objektų. Priešingai, jie džiaugiasi, atradę vertingų savybių, nes pastatas dar praturtėja, tampa dar vertingesniu.

Turbūt Lietuva turtingėja visomis prasmėmis – ir materialiai, ir intelektualiai. Mes tikrai pradedame vis geriau gyventi, tai matyti ir kalbant apie paveldą.

Paveldo vertybes padeda išsaugoti prevencinė priežiūra

Kultūros paveldo centro ir Kultūros infrastruktūros centro įgyvendinamas projektas „FIXUS Mobilis“ teikia prevencinės priežiūros paslaugas paveldo statinių valdytojams.

Nuo projekto pradžios 2020-aisiais FIXUS objektų atrankose buvo patvirtinta 13 paraiškų iš dvarų sodybų valdytojų. „FIXUS Mobilis“ komanda apžiūrėjo, atliko tyrimus ir priežiūros darbus ne tik rūmuose, bet ir kituose dvarų sodyboms priklausančiuose pastatuose: pirtyje, svirnuose, muzikantų bendrabutyje, kumetyne, cerkvėje ir vandens malūne.

Įvairiuose Lietuvos regionuose mobiliosios komandos dirba tiek mūriniuose, tiek mediniuose Kultūros vertybių registro pastatuose. Taip pat FIXUS žmonės rengia visuomenei atviras konsultacijas bei praktinius mokymus, padedančius valdytojams išmokti tinkamai rūpintis savo turtu.

Projekto komanda skatina paveldo pastatų savininkus ir valdytojus pažinti savo pastatą, suprasti pažeidimų priežastis ir domėtis prevencine statinių priežiūra. Reguliarus šeimininko rūpestis – tai patikrinta formulė, padedanti išsaugoti istorinę architektūrą geros būklės, kad ji išliktų ateities kartoms.

FIXUS finansuojamas iš 2014-2021 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ lėšų. Daugiau informacijos: www.fixusmobilis.lt.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.