Pristatyme kalbėjęs Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pabrėžė, jog šio projekto kelias – labai ilgas. Kas domisi senamiesčiu ir viešosiomis erdvėmis, prisimins 2015 metų Vokiečių rekonstrukcijos projektą, kuris nebuvo įgyvendintas, ir kuris susilaukė visokių reakcijų: jis kritikuotas kaip, galbūt, per daug izoliuojantis pėsčiųjų bulvarą, ryškiai keičiantis pačios Vokiečių g. naudojimą, prie kurio miestiečiai pripratę.
„Man yra tekę apie Vokiečių gatvę kalbėtis su daugeliu žmonių, sulaukdavau įvairių samprotavimų apie Vokiečių gatvės istoriją, galimybę atkurti buvusį užstatymą, įrengti parką, tačiau ilgainiui susidėliojo, kad pakankamai brutualus elgesys pokario metais, kuomet buvo išgriauta viena Vokiečių gatvės pusė, galėtų būti laikomas savotišku kultūros paveldu. Šios teritorijos funkcija išsigrynino, kai buvo įrengtas pėsčiųjų bulvaras.
Kol jo nebuvo, ši vieta buvo ganėtinai nyki, nemėgstama. Dabar – mėgstama pasivaikčiojimų vieta. Norėjome sukurti naują kokybę, sykiu parodyti paveldą. Turėjome keletą diskusijų su projekto autoriais, išsakėme savo pastabas, jie reagavo ir ieškojo, kaip padaryti geriau“, – kalbėjo M. Pakalnis.
Vyriausiasis miesto architektas patvirtino, jog savivaldybė turi planų keisti ir daugiau erdvių, jas pritaikant ne tik automobilių, bet ir pėsčiųjų eismui, vystant ryšius su Tauro kalnu, Naujamiesčiu. O Vokiečių gatvė – labai svarbi viešųjų erdvių pertvarkos dalis.
Įvardijo šios erdvės problemas
Mažoji bendrija „IMM architektai“ (architektai Ignas Račkauskas, Mindaugas Glodenis, Mikas Kauzonas) laimėjo Vokiečių gatvės rekonstrukcijos konkursą, jų konkusinis darbas „Strassen-Platz“.
Vienas projekto architektų Mindaugas Glodenis pristatyme pabrėžė, jog Vokiečių gatvė – labai svarbi pėsčiųjų žiedo dalis, tačiau pati erdvė buvo pakankamai ilgą laiką netvarkyta. Nors turėtų būti pėsčiųjų erdvė, atrodo, kad šioje teritorijoje daug labiau akcentuojama automobilių infrastruktūra.
Žaliųjų erdvių sistema pakankamai atgyvenusi, nebeatitinka šiandienos poreikių. Gatvėje akivaizdžiai trūksta erdvės veiklos, kavinės šiltuoju metu įsirengia terasas tiesiai ant žalios vejos.
Vokiečių gatvė, anot architekto, vieta, kurioje projektuojant galioja itin daug apribojimų. Pirmiausia saugomas grindinys, jo lygis, visoje gatvės erdvėje, po žeme, saugomi pamatai, visoje teritorijoje išsiraizgiusios požeminės komunikacijos taip pat turėjo itin daug įtakos projekto sprendimams, o apsauginės zonos didžiulės. Esami želdiniai, kurių itin daug, čia buvo sodinami pakankamai chaotiškai, taip pat galioja gatvės reglamentai.
Pagrindinė projekto koncepcija: baltas granitas išryškina buvusį užstatymą, o tamsi akmens danga, būtų naudojama nauja danga, išskirtų buvusias viešąsias erdves, vidinius kiemus planuojama užsodinti vešliais augalais.
Dalis medžių apkrauti trinkelėmis, visus juos žadama atverti, atvertus plotus papildomai apželdinti, pagerinant medžių situaciją ir visos vietos įvaizdį.
Neefektyviai naudojami žaliosi vejos plotai, kurie dažnai tiesiog mindomi, todėl juos siūloma keisti tankesniais želdynais.
Pasitelkus želdynus, norima suformuoti dinamiškesnę aplinką, pėstiesiems leisti laisvai judėti tarp jų. Taip pat bus naudojami želdynai vazonuose.
Eismo schema keičiama nebus, tik supaprastinama, liks po vieną kilpinio eismo juostą abiejose pusėse. Skersai gatvės tranzitinio automobilių eismo nebeliks – taip bus galima užtikrinti nepertraukiamą pėsčiųjų judėjimą. Architektai pabrėžė, kad projektuodami pirmenybę teikė pėstiesiems. Numatyta 40 automobilių stovėjimo vietų.
Architekas Ignas Račkauskas kalbėjo, jog istorinė informacija galės būti įamžinta specialiomis trinkelėmis, frezuojama dangoje, kultūros vertybes įmanoma eksponuoti per dangoje esantį stiklą.
Planuojami tipinio profilio suoliukai, skirti sėdėti ir stebėti patį bulvarą, taip pat krėslai, kad žmonės jaustųsi tarsi sėdėdami svetainėje.
Pagrindinis pokytis – perteklinio automobilių eismo sumažinimas, daugiau vietų kavinėms, poilsio erdvėms, vietos spontaniškoms veikloms. Bus praplečiami šaligatviai, kur galės kurtis kavinių terasos, bet bus stengiamasi išlaikyti balansą tarp jų ir poilsio zonų.
Pristatyme dalyvavo daugiau kaip šimtas vilniečių. Daugumą domino kilpinio eismo pokyčiai.
Aurelija Stancikienė kalbėjo, jog vakaras liūdnas ne tik dėl situacijos Ukrainoje, bet ir dėl projekto, iš kurio tikėjosi daug, bet negavo nieko: augalai, dizainas gražu, bet, pašnekovės žodžiais, ne šioje stadijoje. „Mane domina, kam šitoje aikštėje skiriami prioritetai. Ji tvarkyta prieš 15 ar 20 metų, yra gyva, kodėl ją turime keisti. Išgirdau, kad reikėtų, nes pėstieji vaikšto ne per perėjas, išmindyta žolė, nepatogu kavinėms, kurios turi statytis terasas.
Noriu pasakyti, kad ir dabar ten esantys krūmai, kurių dalis nunykusi, galbūt, nudergti, o mes dar padidinsime jų skaičių. Mane nustebino, į ką buvo lygiuojamasi – į Briuselio aikštę. Mes turime senamiesčio centrą, kuri kraujuoja dar nuo pokario ir sovietmečio, bet jei norime erdvę sutvarkyti, tai gal reikėtų nebijoti urbanistiškai ją atkurti“, – kalbėjo A. Stancikienė.
Buvo pasiūlytas net seno tūrio dalinis atstatymas ant senų mūro pamatų, rūsiuose įrengiant požeminį miestą. Valdovų rūmai, anot A. Stancikienės, buvo atstatyti, nors medžiagos turėta daug mažiau.
Vitas Karčiauskas piktinosi, jog Senamiestis tvarkomas po gabaliuką, nesprendžiant gyventojų automobilių statymo, kitų problemų, o ne tik prisodinant pušaičių vazonuose. Piktino ir tai, kad viena seniausių sostinės gatvių apstatoma vazonais, kavinėmis. Jis nesiūlė atstatyti buvusių pastatų, bet svarbu išlaikyti transportą abiejose pusėse, nestatyti kavinių ir vazonų važiuojamojoje dalyje.
Ir daugiau dalyvavusiųjų priekaištavo dėl dėmesio augalams, vazonams, bet ne strateginiams sprendimams: kaip elgtis gyventojams su savo automobiliais ir pan.
