Darbas per atstumą tapo įprastu
„Aš dažnai nežinau, kur mano užsakovai, jiems neįdomu, kur esu aš. Kalbamės nuotoliniu būdu, o statybininkai išmoko darbe naudoti planšetinius kompiuterius arba telefonus: nufilmuoja, nufotografuoja, atsiunčia visą reikalingą informaciją, o aš galiu jiems greitai atsakyti į klausimus ir išspręsti problemą.
Nereikia laukti kelių parų, kol atvažiuoji į objektą ir tuomet imi spręsti problemas. Nereikia gaišti laiko važinėjant pirmyn atgal po objektus, galima ilsėtis Tenerifėje, o darbai Lietuvoje sėkmingai vyksta“, – darbo pokyčius po pandemijos „Žinių radijo“ laidoje „Tarp keturių sienų“ atskleidė architektė.
R. Kijauskaitė paaiškino, kuo skiriasi architektas ir dizaineris – tą, pasirodo, žino toli gražu ne visi. Architektas projektuoja miestą, pastatus, tuomet gilinasi į detales. Dizaineris turėtų būti siejamas su daiktų – puodelių, kėdės ar kompiuterio – dizainu, kuriantieji interjerus, anot pašnekovės, turėtų būti vadinami interjero architektais, tačiau bent kol kas visuomenėje įprasta juos vadinti interjero dizaineriais.
„Jei Palangoje nuvažiuotume į Kunigiškes, pamatytume, koks architektūros stilius vyrauja Lietuvoje: nuo rąstinių iki modernių namų. Juokauju, kad tai architektūros muziejus po atviru dangumi. Jeigu nori statyti individualųjį namą, tačiau neapsisprendi, kokį, nuvažiuok ten – tikrai išsirinksi ir galėsi architektui pasakyti: „noriu tokio“, – paklausta, koks architektūros stilius vyrauja Lietuvoje, atsakė architektė.
Pasaulyje, anot pašnekovės, tendencijos panašios, tik gal stilių „mišrainė“ ne tokia kardinali kaip Lietuvoje. „Europos šalyse architektūros stiliai nusistovėję, ten visąlaik buvo galima laisvai statyti namus, egzistavo privatus būstas, europiečiai nėra išalkę pasibandyti kažkokios stilistikos.
Mes vis dar esame išalkę bandyti: ne kiek architektai, kiek užsakovai. Galbūt, vieno svajonė buvo turėti klasikinį namą, ir jis darys viską, kad tokį turėtų. Tu užsakovo neperkalbėsi, kad gal nereikia trijų bokštelių. Sakys: „noriu, ir viskas“. Užsakovai taip pat diktuoja stilių įvairovę“, – kalbėjo R. Kijauskaitė.
Architekto tikslas – ir edukuoti užsakovą
Anot architektės, jai yra tekę ne kartą atsisakyti projekto, nes vengia daryti tai, kas nepriimtina. „Žinoma, darbe yra ir kitas momentas: jei matai, kad užsakovas linkęs lanksčiai reaguoti į pasiūlymus, mano užduotis – jį edukuoti. Nereikia tikėtis, kad užsakovai bus išprusę labiau nei architektas.
Mes turime jam pasakyti, kaip galėtų būti geriau. Edukavimas – viena architektų funkcijų. Visiems užsakovams sakau, o su kai kuriais dirbu daugiau kaip dešimt metų, jog jie trečiame architektūros studijų kurse. Jie jau būna daug visko matę, išbandę, daug ką supranta. Yra buvę ir atvejų, kuomet užsakovai nusprendžia, jog jau gali viską daryti patys, be architektų, tačiau gana greitai grįžta atgal“, – komentavo architektė.
Pati užaugusi architektų šeimoje R. Kijauskaitė architektų pasaulį matė nuo pat mažens. „Šiais laikais ribos išsitrynusios, architektūrą, atsižvelgiant į tautybę, identifikuoti sunku. Lyginant architektūrą, kurią mačiau vaikystėje, ir dabar – mes esame labai pažengę. Lietuvoje ilgą laiką nebuvo individualios statybos.
Po nepriklausomybės buvo projektuojami 500 kv. m ploto namai. Gavau plytų, statau ir nežiūriu, kas išeis. Nežinojome, kas yra kvartalų, miestų, priemiesčių planavimas. Viskas vyko chaotiškai. Dabar egzistuoja reglamentai, vizijos – mes esame pažengę į priekį“, – mano architektė.
Lietuvoje, pašnekovės žodžiais, tikrai yra pasaulinio lygio architektų, tik lietuviai per daug kuklūs. Gintaro Balčyčio, Rolando Paleko, Kęstučio Pempės, Audriaus Ambraso darbai – tai žmonės-genijai, kuriantys unikalius pastatus. Pasaulio kontekste jie niekuo nenusileidžia, pavyzdžiui, Zahai Hadid, tik Lietuvoje, architektės žodžiais, mažesnis mastelis, užsakymai ir pastatai.
Kaip juokauja R. Kijauskaitė, lietuviai norėtų, kad bet kuriame sklype būtų galima statyti kokį panorėjus namą. Visgi Bendrasis planas reglamentuoja, kuriose teritorijose bei kokio ploto ar aukščio namai gali būti statomi.
Tai daroma dėl to, kad naujai kuriamos teritorijos atrodytų vientisai, o senose teritorijose, papildytose naujais pastatais, nebūtų architektūros stilių kakofonijos.
Pavyzdžiui, medinių namų Šnipiškėse pamažu nelieka, pokyčiai vyksta. „Džiaugiuosi, kad jos visai neišnyko, nes mes vis dar mokomės vystyti miestą, apgyvendinti naujas teritorijas. Tą darydami, pridarome klaidų, tačiau ateityje jų galima nebedaryti arba daryti mažiau. Miesto vystymosi kontekste dvidešimt metų, per kuriuos Šnipiškės nyksta, labai trumpas laikotarpis, nes miestai vystosi šimtmečiais“, – kalbėjo architektė.
NT brokeris Mantas Mikočiūnas replikavo, jog važiuojant pro šį rajoną, atrodo, jog esi pietų Amerikoje. Pro sukiužusius medinius pastatus matyti dangoraižiai.
„Man pikta, nes kiek žinau, dalis tų medinių namų – kultūros paveldo objektai, todėl verslui jie neįdomūs, miestas paveldo neprižiūri. Patys gyventojai to padaryti nepajėgūs finansiškai. Atrodo, pasmerktas taškas: sugriuvę, sukiužę namai su lauko tualetais, šalia – dangoraižiai, namai su butais po 5 tūkst. eurų už kv. m“, – dėstė M. Mikočiūnas.
R. Kijauskaitė kalbėjo, jog gerai tai, kad dar yra, kur statyti, nes jei šias teritorijas būtų užstatę prieš 20 metų, sakytume, kad architektūra paseno. „Galbūt ateities architektūra bus kokybiškesnė nei būtų buvusi tuomet“, – svarstė pašnekovė.
Individualūs namai ar daugiabučiai? Nors projektuoja abu, architektė R. Kijauskaitė pabrėžė, jog abiem atvejais labiausiai skiriasi užsakovai.
Kalbant apie individualųjį namą, svarbūs konkretaus žmogaus norai. Projektuojant daugiabutį, daug standartų, reglamentų, vyrauja greitesnė, paprastesnė statyba. Kone kiekvienas NT plėtotojas prieš statydamas daugiabutį pabrėžia, kad jo tikslas – prestižinis būstas, bet jo vis stinga.
