Dėl neatidėliotinų ir didėjančių klimato kaitos iššūkių miestuose, karščio salų, potvynių, nykstančios biologinės įvairovės, didėjančios oro ir vandens taršos tenka keisti savo principus ir prioritetus. Gyvename ant transformacinio proveržio slenksčio, ir tos savivaldybės, kurios dabar imsis lyderystės, užtikrins savo sėkmę ir gerovę ateityje.
Šioms temoms buvo skirta konferencija „Gamta. Žmogus. Miestas“, kurios tikslas – supažindinti Kauno miesto bendruomenę, verslą bei įvairių sričių ekspertus su žaliosios infrastruktūros tema, pasidalyti inovatyviais žalinimo įrankiais ir praktikomis bei sukurti terpę diskusijai apie Kauno galimybes pritaikyti ir išnaudoti žaliosios infrastruktūros potencialą tvariai miesto ateičiai kurti.
Vienu konferencijos pranešėjų tapo Džiugas Lukoševičius, dirbantis Malmės (Švedija) savivaldybės Miesto planavimo skyriuje. Kaip tarpininkas jis dirba su įvairiomis Malmės miesto bendruomenėmis ir suinteresuotomis grupėmis ieškant pusiausvyros tarp viešųjų ir privačių interesų urbanistiniame kontekste.
Dž.Lukoševičius yra baigęs tvaraus miestų planavimo ir architektūros magistro studijas Lundo universitete (Švedija). Kaunietis turi patirties įvairiose planavimo stadijose – nuo ankstyvųjų vizijų iki detaliojo planavimo ir techninių projektų. Specialistas yra dirbęs Lietuvoje, Ispanijoje ir Švedijoje, taip pat su tarptautiniais projektais – Europos, Lotynų Amerikos šalyse, Kinijoje.
– Kokias užduotis tenka atlikti dirbant Malmės savivaldybėje? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Dž.Lukoševičiaus.
– Dirbu miesto planavimo skyriuje, kuris atsakingas už visą miesto planavimą, pradedant bendruoju planu ir baigiant detaliaisiais planais.
Užduotys – pačios įvairiausios. Švedijoje yra ne tik tos dvi kategorijos, bet ir daug tarpinių grandžių, kurios suteikia daugiau tęstinumo, kokybės planuojant miesto plėtrą.
Mes dažnai turime daug gerų idėjų strateginiu lygiu, tačiau pasigendame įrankių ir gebėjimų, kai tenka jas įgyvendinti. Gauname visai ne tokį rezultatą, kokio tikėjomės strateginiuose dokumentuose.
Tarpiniai žingsniai padeda nepamesti strateginių tikslų ir užtikrintai eiti link jų įgyvendinimo.
– Ar galima sakyti, kad Švedijoje visi šie procesai vyksta sudėtingiau negu Lietuvoje?
– Nežinau, ar galima sakyti, kad sudėtingiau, tačiau yra gerokai daugiau tęstinumo. Visos strateginės idėjos, kurios užfiksuotos bendrajame plane, palaipsniui perteikiamos iki detaliųjų planų. Ryšys tarp bendrojo ir detaliojo plano yra labiau išplėtotas.
– Kokius norus ir pageidavimus šiuo metu dažniausiai išgirstate bendraudamas su vietos gyventojais? Ar jų rūpesčiai smarkiai skiriasi nuo Lietuvos gyventojų poreikių?
– Didelių skirtumų nėra, tačiau švedams labiau rūpi žalieji klausimai. Kalbama ne tik apie medžius ar krūmus, bet ir galimybes tvariai keliauti mieste – sumažinti kelionių transportu skaičių, kaip pasiekti kelionės tikslą pėsčiomis ar dviračiu.
Itin akcentuojami socialinės įtraukties klausimai. Jeigu projektuojamas naujas kvartalas, gyventojams rūpi viešosios erdvės, kurios būtų ne tik atviros, bet ir patrauklios žmonėms, jie galėtų leisti laisvalaikį, jaustis saugiai.
– Ar visada pavyksta pateisinti gyventojų lūkesčius?
– Visų lūkesčių neįmanoma patenkinti, nes miesto planavimas yra nuolatinis kompromisas. Bandome pateisinti daugumos lūkesčius. Nuolat bendraujant su gyventojais, įvairių sričių specialistais pavyksta patenkinti vis daugiau lūkesčių, aprėpti platesnį problemų spektrą ir rasti sprendimus.
– Ar Švedijoje gali nutikti taip, kaip nutiko Kaune, kai miesto savivaldybė užsigeidė Šančiuose nutiesti naują gatvę, nors gyventojams jos nereikia ir jie net priešinosi sumanymui?
– Sunkiai įsivaizduoju tokią situaciją Švedijoje. Gyventojus reikia įtraukti į projekto svarstymą ankstyviausioje stadijoje, o procesas neturi būti formalus. Negali pateikti parengto sprendimo ir bandyti įtikinti gyventojų, kad jiems jis turi patikti.
Jeigu kyla problema, būtina pateikti gyventojams kelis jos sprendimo būdus su visais privalumais bei trūkumais, tartis ir rinktis.
Aišku, gyventojai nėra specialistai, būtent specialistai turi tarti lemiamą žodį, tačiau gyventojų nuomonė taip pat yra labai svarbi.
Specialistai turi dirbti savo darbą, visuomenė aktyviai reikšti nuomonę ir tokiu būdu pasiekti balansą. Kito kelio nėra.
– Kokie įspūdžiai susidaro kaskart apsilankius Kaune – kas padaryta gerai, o ką galima padaryti geriau?
– Dialogas yra labai svarbus momentas ne tik tarp administracijos ir gyventojų, bet ir tarp skirtingų institucijų specialistų. Gerų vakarietiškų idėjų vis daugėja, ypač specialistų lygmeniu. Dabar reikėtų, kad tas idėjas pamatytume savo miestuose – visuomenė apie tai turi sužinoti ir jų reikalauti.
Gimiau ir užaugau Kaune, kuris man yra labai mielas miestas, o grįžęs matau daugybę pozityvių pokyčių. Vienas tokių gerų pavyzdžių – atnaujintas Santakos parkas. Miestas išpjovė šabakštynus, krūmynus ir atsisuko veidu į upes. Tai gamtinis karkasas, kurio patys lengvai nesukursime, tačiau jis jau yra ir jį galima išnaudoti.
Ne visada tas gamtinis karkasas išnaudojamas. Tiesiami greitkeliai, statomi garažai gražiausiose ir vertingiausiose vietose.
Štai Karaliaus Mindaugo prospekte braižomos naujos eismo juostos, o juk tai pačiame centre esanti miesto širdis, turinti priėjimą prie upės. Ji galėtų tapti parkų koridoriumi su kavinėmis, poilsio zonomis. Visiškai uždaryti eismo nereikia, pakaktų sumažinti eismo juostų skaičių.
Kaune žmonės vis dar džiaugiasi, kad kažkas išvis daroma. Trumpuoju laiku tai pozityvu, tačiau reikėtų įvertinti sprendimų kokybę ilguoju laiku – kodėl darome, ką darome. Tai neturi būti vienašališki politiniai sprendimai.
Miestas yra gyvas organizmas, jis niekada nebus užbaigtas, mat keičiasi gyventojai, jų poreikiai ir situacija.
– Ar gali Kaunas tapti Europos žaliuoju miestu ir kaip šio tikslo pasiekti?
– Neabejoju, kad gali. Kaunas turi labai daug žaliojo potencialo, kuris ne iki galo išnaudotas – tai upės, Fredos ir Žaliakalnio šlaitai. Kaunas tikrai yra labai žalias miestas, iš užsienio atvykę mano kolegos tai iškart pastebi.
