Įspūdinga architektūra ir neeilinė istorija
Dvaro rūmai pastatyti 1842 metais, juos – naujuosius namus sau – pasistatė baronai Koideliai. Tik tuo metu jie nebuvo tokie išpuoselėti, kokie tapo atsidūrę vėlesnių šeimininkų – jaunųjų Komarų – rankose. Ši turtinga, Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinoma, giminė į dvarą atsikėlė XIX a. pabaigoje.
Po 1900-ųjų Komarai rūmus išpuošė secesiniu, tuomečio Europos moderno, stiliumi. „Šito grožio pas mus išlikę labai nemažai, tereikia pakelti akis į lubas – tai ir išsaugota lipdyba, ir lygiai taip pat nuo 1900-ųjų metų išlikusios krosnys“, – pasakojo gidė.
Komarams pasitraukus gyventi į Lenkiją, Gelgaudiškio dvare įsikūrė vaikų namai, Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė vokiečių štabas ir karo ligoninė, o nuo 1946-ųjų – vėl vaikų namai.
1979 m. pastatą suniokojo gaisras – nudegė dalis stogo. Tuometė valdžia nutarė, kad nugyvento statinio nė neverta tvarkyti – vaikams pastatė naują, o šiuos rūmus paliko likimo valiai. Apleisti, paskendę dilgėlėse ir vandenyje, kiauru stogu jie stovėjo kone 30 metų. Stogas buvo uždengtas tik 2009 m., o po dvejų metų, 2011-aisiais, prasidėjo vidaus tvarkybos darbai.
„Nemanykite, kad gėlytės ir lapeliai čia šiaip sau, – kalbėjo po menes vedžiojusi ir į lipdinius rodžiusi D.Šležienė. – Europos modernas, secesija ar Jugendstil (jaunimo stilius) – taip secesijos periodas architektūroje vadintas Vokietijoje, paprastai sakant, yra gipso lipdiniai augaliniais motyvais, kurie tapyti keliais sluoksniais dažų.
Lietuvoje secesijos pavyzdžių išlikę ne tiek daug. Bene ryškiausi du objektai – Ch.Frenkelio vila Šiauliuose ir Gelgaudiškyje.“
Secesijai būdingos ilgos grakščios elegantiškos linijos, daug žiedų ir jokio stataus kampo. Vienoje menių lubų kampas – ir tas suapvalintas, o jame įsodintas gėlės žiedas.
Po lipdyba išlikusios medinės juostos. Jos rūmuose ant sienų laikė medžiagą: šilką arba pliušą.
„Šioje menėje ant sienų buvo pilkas pliušas, kuris rankomis siuvinėtas tamsiai mėlynais ornamentais. Įsivaizduokite, kokio prakilnumo menė! – vienoje pirmųjų erdvių, esančių vadinamoje moteriškoje pusėje, kalbėjo D.Šležienė. – Stovime ant nuo 1900-ųjų išlikusio parketo. Juo vaikščiojo Komarienė, lakstė vaikai.
Kai rūmai buvo apleisti, čia prisikaupdavo vandens. Atrodo, koks medis galėtų atlaikyti tokius išbandymus. Pasirodo, tai yra brangus grūdintas ąžuolas, kurį metų metus mirkydavo tam tikros rūgšties pelkėse. Toks tinkamai apdorotas medis vėliau nesiplečia, nesitraukia, nebijo temperatūrų kaitos ir neprisigeria drėgmės.
Parketas sudėtas Versalio rūmų raštu – jis buvo populiarus, madingas didesniuose rūmuose visoje Europoje. Kaip sakau, netoli buvo Gelgaudiškis ir Paryžius: kas ten naujo, tas ir čia galėjo atsirasti“.
Visuose Gelgaudiško dvaro rūmuose nerasite nė vienos vienodos krosnies. Jų koklių piešiniai taip pat grakštūs ir elegantiški.
Po dažų sluoksniais paslėpė visą rūmų grožį
Dieniniame ponios salonėlyje, kuriame, anot D.Šležienės, ponia Komarienė valandą kitą prieš pietus paskaitydavo, pasiklausydavo muzikos, arbatos pagurkšnodavo, atidengta moteriškoji sececija. Gidė pasakojo, kad tuo metu, kai čia veikė vaikų namai, sovietmečiu kas metus darydavo remontus. Tuometis remontas – didelis kibiras dažų ir platus šepetys, tepant negailint kalkių, dažų.
„Čia tiek viskas buvo uždažyta, kad prieš restauraciją mažai kas matėsi. Tik didžiosios gėlių galvos. Dabar jau puikiai matyti didžiosios japoniškosios chrizantemos, kurios simbolizuoja amžiną meilę.
Šiuose rūmuose 1900 metais niekas nedaryta be reikalo: viskas su meile, iš meilės, su didžiule atida, kruopštumu ir svarbiausia, kad kurta tik šiems namams – niekur kitur nepamatysite tokių motyvų“, – pasakojo gidė.
Buvusiame ponų valgomajame dabar sienos dažytos, tačiau anksčiau jos buvo dengtos medžiaga – baltos spalvos šilku, siuvinėtu aukso spalvos vynuogėmis ir obuoliukais. „Prabangi aplinka“, – sako D.Šležienė.
Čia yra ir vienintelė rūmuose atstatyta krosnis – visos kitos išliko nesugriuvusios. Kadangi patalpoje jos stovi dvi, buvo aišku, kad sugriuvusiąją reikia atkurti pagal išlikusios pavyzdį. Už valgomojo lango matyti nedidelis pastatas – tai buvusi dvaro virtuvė. „Gerame Europos dvare virtuvė turėjo būti atskirai, kad gaminamo maisto kvapas nesklistų rūmuose“, – pabrėžė D.Šležienė.
Virtuvė su cokoliniu aukštu sujungta stacionariu koridoriumi. Šiuo atnešdavo maistą, jį dėdavo į maisto keltuvą, kurį per valgomojo sienoje buvusį langelį su dvigubomis durelėmis pasiekdavo į stalą tiekusios tarnaitės.
„Tai – viena naujovių, kurios Gelgaudiškyje atsirado kartu su Komarais. Jų buvo ir daugiau: vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas. Šitą pasaulio pakraštį pasiekė didžiulės naujovės“, – su pasididžiavimu kalbėjo D. Šležienė.
Buvusiame ponios buduare – žydinčių kaštonų puošybos motyvas. Kadangi buduare ponia rengdavosi, netoliese įrengtas ir tarnaitės, kuri padėdavo pasipuošti, kambarys. Buvusioje ponios vonioje išlikusios plytelės, grindys ir krosnys.
Buvęs ponų miegamasis išpuoštas visterijomis. Šios gėlės populiarios Prancūzijoje, Pietų Italijoje. „Rūmų puošyboje naivu būtų tikėtis kokios lietuviškos gėlės, nes 1900-aisiais Komarai į Gelgaudiškį buvo pasikvietę meistrų iš Europos“, – pasakojo gidė.
Akustika stebina pasaulinio lygio menininkus
Pakeliui į vyriškąją rūmų pusę – centrinis židinys. Pati gražiausia, vertingiausia židinio dalis išlikusi, o patalpoje prie jo esančios grindys net nerestauruotos. Šachmatine tvarka išdėliotos plytelės išlikusios puikiai, nors tuo metu, kai rūmai buvo apleisti, čia pribėgdavo vandens, kuris žiemą užšaldavo, ir Gelgaudiškio vaikai čia susirinkdavo čiuožinėti.
Deja, lubos sovietmečiu buvo taip gausiai uždažytos, kad, restauruojant rūmus, vos jas pajudinus, šios ėmė birti miltais. Dabar dvare matyti senųjų lubų analogai.
Vyriškojoje rūmų pusėje – kortų salonas, arba raudonoji menė. Čia nebėra tiek grakščių linijų, tiek daug šviesių spalvų – viskas daug santūriau, įskaitant ir pačios menės spalvą. Lubose – ir harmonijos, saulės ženklas – svastika.
„Čia pliekdavo kortomis. Tai atsispindėjo ir puošyboje, nes atrodo, kad puokštės – tarsi rankose išskleistos kortos. Pažiūrėkite, kaip tiksliai apskaičiuotas puokščių žingsnis, kaip natūraliai jos sueina kampuose. Reikia suprasti, kad prieš šimtą metų eskizuoti ir kurti šiai puošybai vienintelės priemonės buvo popieriaus lapas, liniuotė, pieštukas ir galva“, – kalbėjo D.Šležienė.
Dar vienas išlikęs, D.Šležienės žodžiais tariant, stebuklas – vidinės langinės kiekviename lange. Įdomu tai, kad jos turi guolius, todėl susilanksto, susideda skirtingo pločio lentelės ir jų tarsi nebelieka – taip priglunda prie sienos. Tokias langines turi Klaipėdos centrinis paštas ir Trakų Vokės dvaras, kituose dvaruose vyravo paprastesnis variantas: langinės persilenkia ir priglunda prie šoninės sienelės, o čia, Gelgaudiškyje, jos įleidžiamos į rėmą.
Baltoji gulbė – tai dvaro šokių salė: anuomet jos visa puošyba buvo balta, sienos dengtos baltu šilku, stovėjusios dvi baltos krosnys, lubose – nuostabi lipdyba. Anot D.Šležienės, šilkų neliko jau prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau visą sovietmetį buvo išlikęs parketas, krosnys ir lipdyba. Tik rūmus apleidus puošnios detalės krito ir dužo.
„Šiandien čia išlikusi vienintelė vertybė – jos nei lietus išplaus, nei piktos rankos išneš. Tai – gera akustika. Ji stebina ir pasaulinio garso atlikėjus“, – kalbėjo gidė.
