Kaune per pastaruosius penkerius metus iškilo nemažai naujų pastatų, renovuojami seni statiniai, atgimsta modernistinė architektūra.
Tačiau dažnas kaunietis kelia klausimą, ar šiuolaikinė architektūra po šimto metų įgis tokią vertę, kokią tarpukariu sukūrė modernistinės architektūros meistrai, iki šiol garsinantys Kauną kaip modernios architektūros ir dizaino miestą.
– Imkime jautį už ragų ir pakalbėkime, kaip jums atrodo besikeičiančio Kauno veidas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė kauniečio architekto L.Tuleikio.
– Mano vertinimu, architektūra vis labiau paiso verslo interesų ir vis mažiau tarnauja žmogui ir visuomenei. Ir tai ne vien Kauno specifika. Tendencija orientuotis į plėtotojų naudą būdinga visos Lietuvos, o ir kitų posovietinių šalių statyboms. Visų pirma tai vyksta dėl mūsų pačių – visuomenės – nereiklumo. Kai žmonėms trūksta žinių, išprusimo, jie nekelia sąlygų, ir verslui tai labai patogu.
– Kodėl mūsų žmonės tokie nereiklūs – trūksta žinių ar išlavinto skonio?
– Vakarų šalių visuomenė kur kas reiklesnė savo aplinkai. Žmonės kelia tam tikrus reikalavimus, bet ko jiems neįsiūlysi. O mūsų žmonės perka bet ką. Yra plėtotojų, kurie ieško truputį geresnių sprendinių, bet dažniausiai nueinama lengviausiu keliu. Plėtojant viešuosius objektus taip pat žiūrima ne idėjų, kokybės, o kainos. Deja, žmonių poreikiai apsiriboja tokiais kriterijais – kad būtų kur pastatyti automobilį ir viduje būtų šiek tiek gražu, tvarkinga.
– Turite omenyje, jog vis dar gajus požiūris, kad tvarkinga, patogi, žmonių poreikius atliepianti viešoji aplinka yra ne norma, o svajonė?
– Tikrai taip. Pasižiūrėkime į daugiabučių laiptines. Visi metų metus vaikšto per prišniaukštą laiptinę, netvarkingą kiemą – svarbu, kad už jų namų durų būtų gražu ir tvarkinga. Tai susiję su žmonių požiūriu į nuosavybę, kad tai, kas bendra, kaip ir niekieno – galiu vogti, netausoti, neprižiūrėti. Sovietmetis labai iškreipė žmonių mąstymą – dauguma vertina tik tai, ką turi savo kišenėje. Iš to kyla ir daugiau kritinių problemų, viena jų – nesidomėjimas gyvenamąja aplinka.
– Tai kokie yra tie kriterijai, lemiantys aplinkos draugiškumą jo gyventojams – žmonėms?
– Pasak šiuolaikinių urbanistų, miestas nėra namų rinkinys. Miestas yra tai, kas yra tarp namų. Erdvė tarp pastatų yra svarbiausia. Ji turi būti labai patogi. Kaip namuose norime, kad miegamojo ar svetainės zonose erdvės būtų proporcingos, jaukios, taip ir miesto aplinka turėtų kurti patogumo jauseną – kad būtų pakankamai žalumos, kad dangos būtų patogios judėti.
Jei kalbėsime apie šių dienų Kauną, susidaro įspūdis, kad rūpinamasi tik rodikliais. Nutiesti tiek ir tiek dviračių takų, išasfaltuoti gatvių. Tačiau pavažiavus tais naujais takais matyti ir nemažai klaidų, nerastų sprendinių – pavyzdžiui, kai dviratininkui tenka išvažiuoti į važiuojamąją gatvės dalį, kad aplenktų šulinį ar ne vietoje paliktas groteles.
– Septynerius metus miestiečiai jaučiasi gyvenantys statybų aikštelėje. Ar normalu, kad žmonės pavargę nuo dulkių ir triukšmo?
– Darbo kultūra apgailėtina, todėl ir žmonių nuovargis didesnis. Daug pradėtų statybų, bet jose niekas nevyksta. Statybų rangovai užiminėja miesto gabalus, skuba pradėti projektus, bet nelabai galvoja, ar gebės greitai ir efektyviai darbus baigti. Svarbu pradėti, kad galėtų įsisavinti pinigus.
– Galbūt ši praktika susidaro dėl to, kad dauguma projektų vykdomi ES lėšomis?
– Kažkodėl kitose Europos šalyse taip nebūna. Atvirkščiai, ten statoma labai greitai ir per kuo trumpesnį laiką. Tarkim, Skandinavijos šalyse planuojamus projektus pirmiausia pradedama gerokai iš anksto derinti su gyventojais, visi gali susipažinti su sumanymu, pasidalyti baimėmis.
Tik vėliau pradedamas ruošti projektas, jis toliau derinamas su visuomene, kartais net iki 7 kartų procesas kartojamas. Tokį derinimą iš tiesų galime vadinti realiu, o ne taip, kaip vyksta Kaune, – dėl akių.
– Bet dažnas argumentas – jei ilgai svarstysime, tai nieko ir nepastatysime?
– Tai statyti ir reikia greitai. Ir tam turi būti labai gerai pasiruošta, kad pradėjus projektą neiškiltų jokių trukdžių. Kaune dažniausiai yra atvirkščiai.
Statybų įkaitais tapę gyventojai rizikuoja ir savo saugumu, sveikata. Vargina ne tik triukšmas, dulkės, bet ir dangos, kuriomis tenka vaikščioti žmonėms. Dauguma jų pavojingos, padidėja traumų tikimybė. Į tai visiškai nekreipiama dėmesio, o ir patys žmonės linkę „pakentėti“.
– Renovuotoje Kauno halėje susidarė įspūdis, kad, jei man užrištų akis ir atvestų į bet kurią naujai įrengtą Kauno erdvę, negebėčiau atskirti, ar tai „Žalgirio“ arena, Ledo rūmai, halė, naujasis baseinas.
– Padėtį lemia tas pats skurdus mąstymas. Viena vertus, dauguma viešųjų objektų vystoma iš mažiausios kainos pozicijos.
Antra vertus, Kaune daugumą projektų laimi tie patys architektai ir projektuotojai, kurie tinka dabartinei miesto valdžiai, yra jai lojalūs. Tie patys žmonės siūlo tuos pačius sprendinius „copy“ – „paste“ principu. Architektai neieško naujų, įdomių sprendinių, daro tai, kas pasiteisino ankstesniuose projektuose.
– Prieš kelerius metus dar nustebindavo vienas kitas „Kauno akcentų“ projektas?
– Dabar tai gali įvykti tik atsitiktinai, nes visi žinome, kad nebeliko meno žinovų šio projekto vertinimo komisijoje, todėl ir vėl projektus laimi ne menas, o draugystės – kažkam tai tiesiog vieta uždirbti.
– Kokias dar matytumėte Kauno vystymo spragas?
– Jautriausia vieta, mano galva, – upių pakrančių užstatymas griozdiškais didelio mastelio pastatais. Nemunaičiai, Piliamiestis – nors ir vyko konkursai, rezultatą matome prastą. Minėtieji objektai yra masyvūs, sunkiai įsikomponuoja į bendrą vaizdą. Net nekalbu apie Šančių pakrantėje iškilusių pastatų kompleksą, kuris tą vietą visiškai sudarkė.
– Pokalbį norėčiau užbaigti apie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą. Ar esate įsitraukęs, matote, kokį poveikį šis projektas daro miestui?
– Nežinau, kokie iš tiesų buvo projekto tikslai, panašu, kad labiau orientuotasi ne į miesto, o miestiečių sąmoningumo pokyčius. Man lyg ir norėtųsi, kad toks didelis festivalis būtų palikęs nors vieną materialų objektą mieste. Dabar labiau pavyko supurtyti dvasinį miestiečių pasaulį, taip pat ir kilstelėti visuomenės meno suvokimo lygį.
Tikriausiai toks ir buvo sumanymas – investuoti į nematerialųjį turtą. XXI a. menas darosi vis labiau nematerialus, tad, vertinant šiuo požiūriu, projektas atrodo pavykęs.
