– Ar pritartumėte, kad interjero erdvė suprantama ne tik kaip erdvė pastato viduje, bet ir kaip viešoji erdvė mieste?
– Interjerą kas nors turėtų apibrėžti – sienos, grindys, lubos, o gal fasadai, gatvės, stoginės. Šiame kontekste aš sutinku. Tačiau reikia daug laisvės, kad interjerą suvoktume kaip miesto viešąją erdvę.
– Ar savo darbe taikote tvarumo principus, juk šiandien tai kone privaloma ar bent taip deklaruojama?
– Mano būdas – šviesti klientus apie tai, ką jie gali įgyti būdami tvaresni. Jie nebūtinai turi pritarti visoms tvarių projektų idėjoms, tačiau net ir mąstymas apie gerovės ir sveikos aplinkos siekimą yra gera pradžia siekiant įgyvendinti kai kuriuos tvarumo principus.
– Kas svarbiau kūrėjui – gera idėja ar stora piniginė?
– Aukšta kokybė turi būti susijusi su puikia idėja. Taigi jei imiesi su entuziazmu ir net aistra, gali projektą įgyvendinti turėdamas nedidelį biudžetą. Tai yra kūrybą skatinantis veiksnys. Tačiau taip pat labai rekomenduoju tarp tokių darbų įgyvendinti ir porą „riebaus“ biudžeto projektų.
– Ko pandemija išmokė kūrėjus?
– Kad nepakankamai rūpinamės savimi. Ji visiškai pakeitė daugelio žmonių mąstymą. Tai jau dabar daro didžiulę įtaką dizainui. Mums tik reikia suprasti, kaip pandemija pakeitė mus pačius, ir tai, manau, yra sunkiausia dalis.
– Prabangus interjeras jums – tai...
– Detalės, puikūs amatininkų darbai ir meno kūriniai – viskas, kas paliečia mano širdį, man yra didelė prabanga.
– Kuris personažas architektūros spektaklyje svarbiausias – užsakovas, statybininkas ar architektas?
– Galiausiai, jei kas nors nepavyksta, visi kaltina architektą, lygybės nėra! Taigi jei architektai nori vadovauti, būti projekto lyderiai, privalo prisiimti visą atsakomybę. Bet jokia paslaptis, kad ne visi tai geba daryti, daugelis to nenori, nes tai nėra paprasta.
