Pernai pavasarį atidaryti konvertuoti 4.000 kv. m ploto „Betono fabriko“ biurai čia jau atvedė keliolika įmonių ir kelis šimtus darbuotojų, dešimtis privačių renginių ir skatina tolesnę visos 18 ha teritorijos raidą.
Investuotojams 2021 m. įsigijus Vilkpėdėje kelis nepriklausomybės dešimtmečius veikusios dangtelių gamyklos patalpas, jos pernai atgimė kaip „Betono fabrikas“ – du rekonstruoti biurų ir studijų pastatai tarp geležinkelio bėgių, siloso bokštų ir daugybės kitų čia daugelį metų veikiančių statybų, remonto, gamybos ar prekybos verslų.
Nors visa buvusio kombinato teritorija tebeatrodo kaip gamybinė, į ją jau įsikėlė tokie paslaugų verslai kaip buhalterinės programinės įrangos kūrėjai „RoboLabs“, DO ARCHITECTS studija, apšvietimo sistemų projektuotojai „Energy Green“, kavos ir kavinių sektoriuje dirbančios „Backstage Roastery“, „King Coffee Service“ bei „Huracan Coffee“, viešųjų ryšių agentūra „Idea Prima“, baldų ir interjero dekoro salonai „Šiaurė Shop“ ir ,„Būsto Harmonija“ bei kelios kitos projektavimo ar prekybos bendrovės.
Greta „Betono fabriko“ sandėlius įkurdino stambi gėrimų rinkos dalyvė „Red Bull“, o kūrinių saugyklą šiuo metu plėtoja MO muziejus. Augančios „Betono fabriko“ bendruomenės ir kaimynų iniciatyva šiemet netgi buvo pakeistas Naujosios Riovonių gatvės dalies pavadinimas – ji dabar oficialiai vadinasi Betono akligatviu.
Viena stambiausių „Betono fabriko“ nuomininkių yra buhalterinių paslaugų ir programinės įrangos bendrovė „RoboLabs“, anksčiau dirbusi Senamiestyje. Dabar kelios dešimtys įmonės kolegų hibridiniu būdu dirba Vilkpėdėje. Pasak „RoboLabs“ vadovės Gintarės Katinaitės, įmonė ieškojo erdvaus biuro su daug konferencijų kambarių ir rezervu ateities plėtrai.
„Betono fabrike“ smagu būti bendruomenėje – bendri renginiai, paskaitos ir vakarėliai suteikia jaukumo jausmą ir užgimusias draugystes su kaimynais. Kitaip nei Senamiestyje, turime daug patogumų – daug erdvių darbui, susitikimams ir poilsiui, dviračių saugyklą, stovėjimo aikštelę, daug šviesos, augalų ir žalumos, įspūdingą interjerą. Centre visi buvo įpratę per pietus pėstute nueiti į kavines, pas dantistą, į banką ir pan., dabar esame įsikūrę toliau, tačiau tai atsveria nauji patogumai“, – komentuoja G. Katinaitė.
O baldų ir interjero dekoro studija „Šiaurė Shop“ į Vilkpėdę perkėlė ne tik darbo vietas, bet ir baldų ekspoziciją. Įmonė „Betono fabriko“ teritorijos patalpas pasirinko dėl įkvepiančių erdvių.
„Pastatai ir erdvės atrodė išskirtiniai, patiko, kad seni pastatai atgimsta naujam gyvenimui išlaikant industrinius elementus ir pritaikant erdves šiuolaikiniams poreikiams. Praėjus pusei metų po įsikraustymo mūsų lūkesčiai pasiteisino. Studijoje jaukumą kuria židinys bei aukštos lubos.
Savito žavesio tiek mums, tiek mūsų klientams teikia pro langus matomi bėgiai bei retkarčiais pravažiuojantys traukiniai. Mūsų klientai ir partneriai mėgsta būti šiame rajone, tarsi naujai jį atranda. Tikimės, kad kvartalas bus toliau plėtojamas, vystoma infrastruktūra, atsiras daugiau kavinių bei poilsio zonų“, – sako „Šiaurė Shop“ įkūrėja Gabrielė Misevičiūtė.
Artimiausiu metu „Betono fabrikas“ turės ir dar vieną žinomą kaimyną – patalpas kiek atokiau rekonstruotų biurų įsigijo ir saugyklą šiuo metu įrenginėja MO muziejus. Nors lankytojams atviro muziejaus filialo teritorijoje kol kas nebus, ateityje tokia galimybė neatmetama.
„Betono fabrikas“ jau jungia kūrybišką ir energingą bendruomenę, todėl ieškodami saugyklos patalpų besiplečiančiai MO kolekcijai svarstėme ir galiausiai pasirinkome būtent šią lokaciją. Kiti jos privalumai buvo artumas bei patogus privažiavimas. Be to, aplink puiki gamta ir Neries pašonė. Šiuo metu vyksta saugyklos įrengimo darbai, o ateityje, vystantis šiai kaimynystei, neatmetame galimybių ir MO veiklos plėtojimui“, – sako MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.
Nauja vieta renginiams
Per pirmuosius metus „Betono fabrikas“ tapo ir populiaria nauja vieta įmonių ar privatiems renginiams. Jų metu ant siloso bokštų buvo galima matyti ne vienos žinomos įmonės logotipų projekcijas, o į teritoriją dalyviams atvežti netgi įmanoma suorganizuoti privatų traukinio reisą. „Betono fabrike“ savo renginius jau yra organizavusios tokios įmonės kaip „Novaturas“, „BMI Executive Institute“, advokatų kontoros ir kiti verslai.
Savo naujos strategijos pristatymą didesnei nei 100 žmonių tarptautinei komandai „Betono fabrike“ šiemet pavasarį surengė lyderiaujanti Baltijos šalių kelionių organizatorė UAB „Novaturas“. Pasak bendrovės komunikacijos vadovės Miglės Bielinytės, renginiui buvo ieškoma netikėtų, nestandartinių, įkvepiančių, bet kartu ir patogių erdvių.
„Veikiame kaip įmonių grupė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, todėl mišri komanda įpareigojo apsvarstyti skirtingus variantus, įvertinti tam tikrus ribojimus. Lokacija yra vienas esminių renginio elementų, nes būtent ji sudaro tą pirmąjį įspūdį bei nuteikia tolimesnei patirčiai. Be to, aplinka gali neabejotinai pastiprinti renginio turinį bei formatą. Šiuo atveju mums buvo svarbu, kad žmonės nesijaustų sukaustyti, kad erdvė būtų tinkama lengvai judėti, bendrauti ir „neprilipti“ prie kėdžių.
Itin viliojo daug dienos šviesos, kas iš karto suteikia jaukumo, taip pat plačios, aukštų lubų erdvės, galimybė lengvai judėti tarp lauko „terasos“ bėgių fone ir vidaus patalpų. Norėjosi griauti mitą, kad strategija – tai labai rimtas ir oficialus formatas, gana aiški ir nuspėjama pristatymo struktūra. Manau, kontrastas, kai savaime rimtas turinys pristatomas mažiau oficialia forma ir yra aukso vidurys“, – pasakoja M. Bielinytė.
Pasak jos, „Betono fabriko“ aplinką po renginio „Novaturo“ kolegos vienbalsiai įvardino kaip sėkmingai parinktą, dėl kurios renginys savaime tampa įdomesniu.
„Betono fabriko“ lokacija savaime yra istorija, kurią aplankius pačiam norisi apie tai pasakoti ir dalintis. Svarbus aspektas, kad kaip turizmo rinkos atstovai tokio pobūdžio renginiui labai norėjome vietos, kuri bent simboline prasme keltų kelionių asociacijas – išlikę autentiški geležinkelio bėgiai tapo šiuo elementu“, – sako M. Bielinytė.
Keičia savininkų matymą
„Betono fabriko“ projekto iniciatoriais, aktyviausiais ambasadoriais ir didžiausiais nuomininkais galima laikyti DO ARCHITECTS studiją. Ji čia iš Senamiesčio persikėlė su daugiau kaip 50 kolegų, sukūrė jau modernizuotų poros pastatų projektą bei visos keliolikos hektarų teritorijos konversijos koncepciją.
Pasak DO ARCHITECTS vadovės Sabinos Grincevičiūtės, studijai buvo smalsu čia keltis, eksperimentuoti ir būti pokyčio generatoriumi. Ji tiki, kad į rajoną įsikėlus pirmiesiems „drąsuoliams“, teritoriją atrandant renginių organizatoriams bei stiprėjant bendruomenei, kitiems svarstyti apie teritoriją jau bus lengviau.
„Šios teritorijos specifika yra tai, kad kitaip nei verslo centrų rajonuose, čia didelė dalis turto priklauso ne NT bendrovėms, o verslų savininkams. Todėl jiems prioritetas yra jų kasdienis verslas, o ne NT ar juo labiau jo plėtra. Rajono plėtros koncepciją pirmiausia sukūrėme tam, kad keistųsi turto savininkų mąstymas, kad jie šią teritoriją pamatytų naujomis akimis.
Tam įvykus, pokyčiai atsiras savaime: galbūt vieni modernizuos patys, kiti parduos, treti ieškos partnerių ir bendraminčių. Kitų didesnių teritorijų konversijos pavyzdžiai rodo, kad pasiekus kritinę masę, pokyčiai tampa nesustabdomi. Tai iššūkis, bet mes prie to kasdien artėjame, o požiūrio į rajoną lūžis daugelio savininkų galvose, atrodo, jau įvyko. Juk pirmiausia pokytį lemia ne valstybė ar miestas, o bendruomenė ir kiekvienas jos narys“, – sako DO ARCHITECTS direktorė.
Ji atkreipia dėmesį, kad „Betono fabriko“ senbuviai – šaltkalviai, račiai, remontininkai, spaustuvių darbininkai ir kt. – kuria natūralią, istoriškai senamiesčiams būdingą įvairovę, kurios nėra šiuolaikiniuose verslo kvartaluose. Tad vienas iš „Betono fabriko“ bendruomenės tikslų yra prie dabartinės industrinio rajono įvairovės po truputį pridėti ir šiuolaikinio „miesto“ su visa jo dinamika bei paslaugomis.
„Prie senbuvių prisijungus žmonėms „su kompiuteriais“, Betono kvartale susikūrė labai sveikas miksas. Jis mums labai patinka ir mes norime jį puoselėti. Taip, mes skatiname pokytį, tačiau norime jį atnešti su pagarba tam, kas jau čia veikia. Ir ne tik architektūriškai vertingiems siloso bokšto siluetams ar industriniam paveldui, bet, svarbiausia, daugelį metų čia dirbantiems žmonėms“, – sako S. Grincevičiūtė.
Beje, patys teritorijos senbuviai itin džiaugiasi pokyčiais ir patys stengiasi prie jų prisidėti. Pavyzdžiui, „Šeimos kavinę“ Vilkpėdėje dešimtmetį valdanti Ramutė Račinskaja prieš metus atnaujino patalpas ir pakoregavo meniu.
„Mums labai patinka tvarkoma aplinka, žaluma, atsiradęs jaunimas su gera nuotaika. Norėčiau, kad teritorija ir toliau modernėtų“, – sako R. Račinckaja.
O remonto dirbtuvių MB „Račius“ vadovas Aleksandr Jevensaper pasakoja į Vilkpėdę atsikraustęs vos prieš 3 metus, bet dar prieš „Betono fabriko“ konversiją. Ji meistrą jau įkvėpė ne tik atnaujinti savo dirbtuvių fasadą, bet ir svarstyti įsigyti nuosavo turto.
„Teritorija tikrai pagražėjusi, jaučiasi jaunimo dvasia ir bendruomenė, visi pabendraujame. Vykstantys pokyčiai „užkabina“ – nors esu nuomininkas, jau sutariau su patalpų savininku dėl tam tikro pastato išorės atnaujinimo. Linkiu, kad permainos čia tęstųsi, netgi pats svarstau ką nors čia įsigyti“, – sako A. Jevensaper.
Bendruomenės su lyderiais gali daugiau
Pokyčiai „Betono fabrike“ atliepia prieš 2 metus pristatytą naują Vilniaus bendrąjį planą, numatantį, kad visas Vilkpėdės rajonas tampa miesto prioritetine plėtros teritorija, kurioje pramonės funkciją turėtų pamažu keisti gyvenamieji ir komerciniai pastatai. Savivaldybė tikisi, kad per artimiausius kelis dešimtmečius Vilkpėdės gyventojų skaičius išaugs nuo 20 iki 60 tūkst., o tankiai gyvenama bus ne tik ties Vingio parku, Gerosios Vilties ir Vaduvos gatvėmis, bet palei visą Savanorių prospektą ir Titnago gatvę.
Be „Betono fabriko“, privačių investuotojų kuriami pokyčiai jau vyksta buvusioje „Velgos“ gamykloje bei „Vilniaus baldų“ teritorijoje, o savivaldybė turi mikrorajonų atnaujinimo ir naujos infrastruktūros planų ar priemonių Pietario ir Riovonių gatvėse bei Žemuosiuose Paneriuose. Taip pat, savivaldybė jau yra inicijavusi pokyčius ar bent diskusijas jai nuosavybės ar patikėjimo teise Vilkpėdėje priklausančiose „Grindos“, „Vilniaus šilumos tinklų“, „Vilniaus apšvietimo“ ar „Vilniaus vandenų“ teritorijose.
Tarp daugiau ar mažiau pažengusių savivaldybės idėjų Vilkpėdėje yra ir du pėsčiųjų tiltai per Nerį, baidarių prieplauka, Elektrinės gatvės rekonstrukcija, meno erdvė bei sporto zona, dviračių takas palei visą Savanorių prospektą, neįgaliųjų dienos centras ir kt., svarstomos net dvi naujos mokyklos ir vaikų darželis.
Pasak Vilniaus vyr. architekto patarėjos Lauros Kairienės, savivaldybė turi įvairių įrankių skatinti teritorijų plėtrą: nuo bendrojo plano iki infrastruktūros ar komunikacijos. Visgi pagrindinis vaidmuo tiek Vilkpėdėje, tiek kitose teritorijose teks verslui, turto savininkams ir, svarbiausia, bendruomenėms.
„Be abejo, džiugina tai, ką matome „Betono fabrike“. Čia ne tik vyksta pokyčiai, bet yra aktyvi bendruomenė, kuri žino teritorijos dvasią ir kuriai rūpi. Apskritai visame mieste kalbėdami apie teritorijų atnaujinimą dažnai matome, kad gyventojai ar turto savininkai neturi vieningos vizijos, lūkesčių ar tikslų, nėra lyderystės ir bendrystės, yra nemažai abejingumo, dėl ko pokyčiai tampa sudėtingi, o kartais – ir nereikalingi.
Bet visai kita kalba yra tuomet, kai yra aktyvi, entuziastinga ir vieninga bendruomenė – tokiu atveju be natūralių pokyčių atsiranda ir potencialas gauti finansavimo jai aktualiems projektams per įveiklinimo biudžetus ar kitas priemones“, – sako L. Kairienė.
Todėl ji neabejoja, kad Betono kvartalo bendruomenė dėl reikalingiausių pokyčių susitars ir juos inicijuos pati. O kalbant apie kitų miesto erdvių kaitą, L. Kairienė pirmiausia linki lyderystės.
„Kažkas turi visus interesantus apjungti, suaktyvuoti ir vesti pokyčių link. Nors savivaldybė turi ribotą komandą, sieksime, kur to reikia ir kur įmanoma, būti lyderiais, moderatoriais, aktyvatoriais. Juk miestą kuriame visi kartu, bet Vakarų patirtis rodo, kad geriausiai ir greičiausiai pokyčiai vyksta ten, kur to nori neabejingos bendruomenės ir kur yra lyderystė“, – tvirtina L. Kairienė.
