Tikrai, per tiek daug šimtmečių japonai sugebėjo sugalvoti ir įgyvendinti daug nuostabių ir kasdien reikalingų dalykų. Ką galima „išspausti“ iš per milijoninį miestą tekančios upės? Intaką pavertė kanalu, kuriame pastatė užtvanką ir įrengė vandens lygį reguliuojančių šliuzų. Puikiausias kelio laivybai pavyzdys.
Kitame upės krante dalį srovės nukreipė kitu, dirbtiniu kanalu, virš kurio ant pastolių vienas šalia kito įssikūrę restoranai su terasomis ant medinių pastolių. Pagrindinę vagą japonai paįvairino akmenų kaskadomis ir netgi brasta, ant kurios visados yra, ką veikti, saugiai, aišku. O kur dar vandens čiurlenimas, raminantis ir gaivinantis sielą?..
Tikrai keista, kad žvalgantis po sutvarkytą krantinę, nė pėdsako betono – jokių lygutėlių asfaltuotų takų ar plytelėmis išklotų takelių. Vietoje to – didmiesčio gyvetojų reikmėms pritaikytas ir sutvarkytas gamtos kampelis. Medžiagos – tai, kas buvo po ranka: uolos, rieduliai, akmenys, skalda, žvyras. Štai jums ir žaliava krantų sutvirtinimui, kad neišgriaužtų vanduo. O žvyras -nereikliems priežiūros prasme pėsčiųjų takams – kas gi eis prie upės su aukštakulniais bateliais. Užtat, kaip gera čia pat nuo šaligatvio stotis ant grynos žemės.
Kamo upės pakrantėmis takeliai išvedžioti dviem lygiais: vienas prie pat vandens, pasivaikščiojimui, krosiukui ir dviratininkams, o kitas ant šlaito, platesnis, tinkamas kam tik nori. Rinkis pagal nuotaiką bei poreikius ir džiaukis gamtos atgaiva čia pat, ne kur nors toli už miesto.
Kad ir suoliukai, net ir jų dauguma – iš vientiso, tašyto akmens. Kieta ir šalta prisėsti per lietų arba šalčius? Taip, bet ar kas tokiu oru sėdinėja. O tokie suoliukai – akmeninės tumbos – amžini. Padėjai ir pamiršai, nebereikės sugrįžti ko nors pataisyti. Arba tiesiog palei krantą padėlioti dideli akmenys, irgi atliekantys tą pačią suoliukų funkciją.
Iš pažiūros rafinuoti japonai nesijaučia poniški, kuo paprasčiausiai prisėda pasišnekėti, tiesiog parymoti ir pasiklausyti čiurlenancios upės tėkmės. Iš kur čiurlenimas? Ogi upėje tarpais iš akmenų sudėliotos nedidelės kaskados. To užtenka, kad krisdama iš nedidelio aukščio vandens srovė sukurtų švelniai šniokščiantį, begalinį, kaip amžinybė, garsinį foną. Tokie garsai vos už poros žingsnių nuo Kijoto centro ir istorinio Gijono, kuriame minios turistų, gali suskambėti, kaip pati gražiausia pasaulio muzika. Atrodo paprasta, nieko nauja, bet sukurti civilizaciją išsaugant ryšį su gamta – gili išmintis ir tikras menas.
Kietą akmenų ir žvyro paviršių Kamo pakrantėse puikiai papildo augmenija. Ji susodinta bene keturiais lygiais. Meldai arba smilgos prie pat vandens: žmonėms gražu, o žuvims, pailsusioms ir ieškančioms kranto, gera. Aukštėliau vejos juosta, beje, šienaujama, ne taip, kaip Vilniaus susigalvotuose plotuose.
Tada – neaukšti krūmeliai, kad ir vandens paukščiams kaip prieglobstis. O kam juos išstumti? Pakrantės augmenijos plotą vainikuoja neaukštų medžių eilė, sukurianti pauksmę žmonėms per vasaros karščius. Jokių klombų, reprezentacinių gėlynų nei prie centrinių vietų, nei kur nors kitur. Jokio tuščio vergavimo aplinkai ir švaistymosi energija, suteikiant pirmenybę natūralumui ir gamtai. Sukultūrintas tikros gamtos kampelis milijoninio miesto centre-toks Kijoto mieste tekančios Kamo upės krantinių bendras vaizdas.
