Socialinių mokslų daktaras per porą metų aplankė ir įamžino daugiau negu 100 Vilniaus būstų. Jis yra išleidęs ne vieną knygą apie interjerą, o jo knygoje „Privatus Vilnius. Interjerai” galima rasti būstų, kuriuose gyvena įvairių socialinių sluoksnių, tautybių bei profesijų vilniečiai. Bet prabangių ir turtingų interjerų – daugiausia.
– Gal ši knyga – vykusios vadybos pavyzdys?
Juk akivaizdu, kad tikrai bus nupirkta mažiausiai šimtas jos egzempliorių: kiekvieno jūsų nufotografuoto interjero savininkas nepagailės beveik dviejų šimtų litų už tokią knygą. O kur dar jų draugai, giminės!
– Deja, ne visi, kurių būstai nufotografuoti mano knygoje, galės ją įpirkti. O ir šimtas egzempliorių – lašas jūroje.
Tikėjausi, kad knygą pirmiausia įsigis smalsūs vilniečiai, mėgstantys žvilgčioti pro rakto skylutę, ir visi tie, kuriems rūpi namų grožis.
Jei būčiau aplankęs 5 butus – iš jų nebūtų galima įžvelgti tendencijų, savitumų.
– Ką vilnietis bando pakeisti savo bute laukdamas fotografų?
– Daugelis mano knygoje pristatytų butų gyventojų iš anksto nežinojo, kad jų būstas bus fotografuojamas. Tai – mano pasirinktas metodas.
Esu įsitikinęs, kad netikėtas vizitas padeda užmegzti nuoširdžiausius santykius.
Tokiam metodui labai trukdo rakinamos laiptinės.
Kartą Teatro gatvėje bandžiau rėkti žodžius, kuriuos buvau išmokęs kaip maldą: „Esu Eugenijus Skerstonas, rašau knygą, įleiskite.” – „Ar jūs iš proto išsikraustėte?” – atsakė balsas, sklindantis iš prietaiso skylučių ir durys į tą butą man užsidarė.
Ne kartą susidūriau su butų savininkų ambicijomis, kurių Vakaruose nebūtų įmanoma net įsivaizduoti.
Bet kai užkalbinau moterį, kuri Jogailos gatvėje rakino laiptinės duris, jau po pusvalandžio žinojau visą namo istoriją.
Jei atvykdavau sutartu laiku, žmonės pirmiausia puldavo atsiprašinėti, kad jų namuose netvarka, o po to aiškindavo, kad norėtų ką nors pakeisti: gal taip jų butas nuotraukose atrodys gražiau.
Gal tai – žmogaus refleksas stengtis savo būstą kuo geriau parengti fotografuoti?
Beje, visi, kurių interjerus fotografuodavau, labai mylėjo savo namus. Tai – išskirtinis šių vilniečių bruožas.
– O ar paryžiečiai arba londoniečiai nemyli savo namų?
– Žinoma, kad myli, bet kiek kitaip. Mes nebuvome mokomi puošti namų.
Karai, politiniai sukrėtimai, ekonominės problemos neskatino pasitikėti ateitimi ir investuoti į interjerą.
Lietuvoje tiesiog neužtekdavo laiko susiformuoti tradicijoms, nes viena suirutė keisdavo kitą.
Vakariečiai nuo gimimo auga aplinkoje, turinčioje visai kitokias būsto puošimo tradicijas.
Kartais būsto interjeru rūpinasi net kelios šeimos kartos. Tokie namai vadinami šeimos namais. Šią prabangą iš vilniečių likimas atėmė.
Todėl ir sakau, kad vakariečiai savo namus myli kiek kitaip. Savo būste jie jaučia senelių, protėvių gyvensenos ženklus.
Senas rašomasis stalas, prie kurio dirbo tavo senelis ar galbūt net prosenelis, vakariečiui kelia kitokius jausmus nei vilniečiui, kuris nusipirko senieną antikvariate.
– Ar Vilniuje radote nors vienus šeimos namus?
– Ir ne vienus.
Tokiam būstui išlikti reikia trijų būtinų sąlygų: palankiai susiklosčiusių aplinkybių, gyventojų pagarbos praeičiai ir trupučio stebuklo.
Vieni daiktai išliko rūsyje, kiti buvo pas gimines kaime ir dabar grįžo į savo tikruosius namus.
Svarbiausia, kad šių butų gyventojai vertino ne daiktą, kaip objektą, o tai, kad jis priklausė jų šeimos nariams.
Juk per kelis dešimtmečius Vilniuje buvo mikliai sunaikinti kone visi senoviniai baldai. 1959 m. išleistoje knygelėje radau patarimą, kaip seną indaują perpjauti per pusę ir paversti dviem naujomis spintelėmis!
– Kaip išsirinkote, kurių vilniečių butus pristatyti knygoje?
– Architektūros istorijos knygose ieškojau užuominų, kuriuose pastatuose dirbo garsūs Vilniaus architektai ir vėliau pagal tuos adresus bandžiau ieškoti dabartinių savininkų.
Su naujuose pastatuose įrengtų būstų savininkais tariausi per dekoratorius, peržiūrėjęs jų darbų nuotraukas internete.
Į keletą itin garsių ir net istorinių interjerų nepavyko pakliūti.
Būstas yra privati ir intymi sfera. Ar jūs norėtumėte įsileisti fotografą į savo miegamąjį, net jei jame būtų išlikę senovinių freskų fragmentai?
Žmogus turi teisę elgtis savo privačioje erdvėje taip kaip nori.
Visada gerbiau žmogaus teisę į privatumą ir šio principo laikiausi rengdamas knygą.
Mano nuostata – laikytis diskretiškumo. Būstų savininkams iš karto pažadėjau, kad neatskleisiu jų pavardžių ir adresų.
– Ar Vilniuje radote interjerų, kurie jus nustebino ir pribloškė?
– Vilniuje yra butų, kur ant sienų išliko freskos.
Ne tik trafaretinės, bet ir tapytos ranka. Jos mane nustebino preciziška tapyba ir restauratoriaus darbu.
Freskoms tiesiog pasisekė. Dabartiniai jų savininkai kviesdavosi restauratorius, įtardami, kad ant jų sienų po tinko ir dažų sluoksniu gali būti išlikusių freskų. Jei po ilgų polichrominių tyrimų pasirodydavo kontūrai – samdydavo specialistus ir juos restauruodavo.
Tai trunka ne vienus metus. Bet jei užtenka kantrybės, ryžto – žinoma, ir lėšų – buto vertė pakyla keletą kartų.
– Ar Vilniaus interjeruose daug prabangos?
– Man prabanga reiškia meniškai vertingą daiktą ir būtinai originalą, pagamintą tik iš natūralių medžiagų: odos, šilko, retųjų medienos rūšių.
Bet kitam prabanga gali būti nepasiekiamas, geidžiamas daiktas, neturintis realios meninės vertės, bet jam labai gražus.
Todėl labai atsargiai kalbu apie prabangą, nes žmonės ją suvokia skirtingai.
Labai nustebau Vilniuje išvydęs prabangą, kuri grindžiama tikromis vertybėmis.
Tačiau, kita vertus, kuo čia stebėtis: sienos atviros, galimybės neribotos. Bet apstulbino savininkų supratimas pasirenkant tokią namų aplinką ir investuojant į tikrai vertingus daiktus.
Šalia nesuvokiamos prabangos, iš svetur atsivežtų baldų, originalių ir brangių meno kūrinių, pamačiau ir labai kuklių būstų, darančių įspūdį savo dvasingumu. Vienas butas Užupyje man net priminė Antono Čechovo pjesių aplinką.
Man buvo labai netikėta pamatyti keletą dešimtmečių nekeistą interjerą.
Neįtikėtina, bet Vilniuje nėra retenybė savo bute nieko nekeisti 30 ar 40 metų.
– Per porą dešimtmečių iš esmės pasikeitė galimybės įrengti būstą, požiūris į savo gyvenamąją aplinką. Kodėl tie vilniečiai nebandė keisti savo būstų?
– Tie žmonės arba neturėjo pinigų, arba nesidomėjo aplinka, nes užsitęsęs nepriteklius mus nuo to atpratino.
Nors pasikeitė santvarka, valstybė, valiuta, interjeru vis dar nesidomima taip kaip drabužiais.
Bet šiandien daugelis Vilniaus būstų jau primena vakarietiškus.
– Iš ko sprendžiate?
– Pavyzdžiui, sovietų laikais gyvenome virtuvėje, o dabar Vilniuje atgimsta svetainė, grįžta jos tikrasis vaidmuo.
Iš svetainių dingsta sekcijos su indais, ant sienų kabinami originalūs tapybos ir grafikos darbai.
Atsiranda anksčiau neįprastos paskirties baldų: stalai-barai, uždaros indaujos, maži staliukai šalia patogių minkštųjų salono baldų.
– Jei paryžietis ir vilnietis turi lovą, spintą ir kėdę – ar jie tuos baldus sustatys skirtingai?
– Prancūzai pirmiausia kambario centre tarsi sukuria apžvalgos aikštelę. Jiems svarbiausia atstumas, kad galėtų grožėtis dailės kūriniais ant sienų.
Lietuviui būdinga ieškoti jaukumo, kurį kelia slėpimasis kampe. Tik prisiminkite, kokie Lietuvoje populiarūs kampiniai minkštasuoliai, kampu sustatytos sekcijos, net kompiuterių stalai.
Gal tai sąlygoja ankšti butai, tačiau prancūzai ir mažuose butuose baldus stato centre. Kėdes – atvirkščiai, prie sienos. Spėju, kad lietuvis tą lovą ir spintą sustatytų statmenai, o prancūzas – įkypai.
Prancūzas pirmiausia pasirūpintų intymiu apšvietimu, lietuviui svarbiausias apšvietimo šaltinis – sietynas nuo lubų.
Dieną prancūzai vertina saulės šviesą, o lietuviai ją slepia po užuolaidomis.
– Ar yra išskirtinių bruožų, kurie būdingi visiems arba daugumai Vilniaus interjerų?
– Svarbus veiksnys – tautiškumas ir religija. Lietuvių, rusų, žydų ar karaimų namai skiriasi iš pirmo žvilgsnio.
Lietuviui patinka ramios, kreminės rudų, pilkšvų atspalvių spalvos, slavų kilmės vilniečių namuose nemažai ryškių audinių.
Karaimų būstams būdingos natūralios medžiagos, žydų interjerai – santūrūs, baldai iš taurios medienos.
Visų tautų vilniečių namuose yra religinių atributų: rožinių, ikonų, Rūpintojėlių, audinių su biblinėmis scenomis.
– Iš Europos blusų turgų į Vilnių nenutrūkstamai rieda senienos...
– Vilniečių noras domėtis ankstesniais laikotarpiais pagirtinas, o noras pirkti senienas suprantamas: juos įkvepia senamiestis, kuriuo kasdien vaikšto.
Tai rodo, kad seni daiktai dvelkia romantika, individualumu, estetiniu patrauklumu.
Net jei tas daiktas imituoja ar pakartoja istorinį stilių, gamybos būdą, aš tai vertinu kaip pirmą žingsnį kuriant išskirtinę namų aplinką. Kičas irgi yra stilius.
Pats Belgijoje, Liuksemburge ar Prancūzijoje važiuodavau į blusų turgus tikėdamasis ten rasti malonių smulkmenų.
Beje, jei daiktas atvežtas iš blusų turgaus, tai nereiškia, kad jis nesusijęs su Vilniaus gyvenimu.
Daiktai migruodavo nuo seniausių laikų. Vilnius – pirklių miestas, esantis prekybos kelių kryžkelėje.
Tikėtina, kad Lietuvos amatininkų darbai būdavo siunčiami į Vakarus. Gal kažkada Vilniuje pagaminti daiktai dabar tokiu būdu grįžta.
Mano knygoje yra Vilniaus gubernijos atstovo ženklas, kuris rastas Maskvos turguje.
– Ar jūs patenkintas savo namais? Gal vilniečių būstuose ieškojote, kokiame interjere norėtumėte pats gyventi?
– Nuolat kuriu savo namus, žinau, ko noriu. Mano kriterijai aiškūs: mėgstu tikras vertybes, natūralius audinius, ryškias spalvas. Prabangos man nereikia.
Savo namuose kūriausi trejetą beveik metų, kai leido finansinės galimybės. Kuriant interjerą svarbu turėti svajonę ir pinigų.
Lietuvoje labiausiai norėčiau gyventi Užutrakio dvare, nes man patinka neoklasika. O šiaip man labiau patinka interjerai Prancūzijoje.
