Statybos mūsų kraujyje. Mes gimstame su ryškiais statybininko šalmais. Apie būstą visi žino viską, ir dar geriau žino, kad kiti nieko neišmano. Kai portale lrytas.lt norime pritraukti skaitytojų dėmesį, mums nebūtina badyti akis ir kitas kūno vietas pusnuogių merginų atvaizdais. Tai žymiai geriau padaro gašli ir geidulinga interjero nuotrauka.
Skaitytojo delnai sudrėksta, ir jis pradeda tankiau kvėpuoti. Todėl aš, Andrius Užkalnis, trečiąjį kiekvieno mėnesio savaitgalį rašysiu apie būstą. Taip, aš specialistas, nors ir netobulas: diplomo neturiu, bet esu kelerius metus mokęsis architektūros. Žinau apie gelžbetonines perdengimo plokštes, esu girdėjęs apie cemento stingimą įvairiomis oro sąlygomis ir jau tikrai atskirsiu silikatinę plytą nuo keramzito blokelio. Šiandien – apie tai, ko žmonės tikisi iš restoranų ir kavinių (bei kitokių šašlykinių) interjerų Lietuvoje. Pirmasis straipsnis supins mano dėmesį maistui su prigimtine lietuviška meile plytai.
Svarbiau net už maistą
Lietuvis lankytojas visų pirma restorane ieško ko? Ne, ne maisto. Ir ne aptarnavimo. Restoranas jam turi paimti, atnešti ir paduoti visų pirma interjerą.
Pora metų, kuriuos praleidau rašydamas apie Lietuvos restoranus, barus, kavines ir kitokias šašlykines portalui „Laukinės žąsys“, „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ ir laikraščio portalui lrytas.lt, pamačiau, kad gyviausią skaitytojų reakciją sukelia anaiptol ne tai, kas lėkštėje – žymiai svarbiau tai, kas po kojomis ir virš galvos.
Dėl restorano interjero lietuviai kabinasi vienas kitam (ir autoriui) į plaukus ne mažiau, nei dėl patiekalų kainų (šios yra visada per aukštos, nes visi verslininkai yra vagys ir sukčiai, bet tai jau atskiro straipsnio tema).
Toj pačioj gelmėj užgimę
Su restoranais niekada nebuvo kitaip.
Okupuotosios sovietų Lietuvos didžiausias architektūrinis pasiekimas, žvelgiant iš šono, buvo ne rūmai ir ne įsimintini visuomeniniai pastatai, net ne Vytauto Čekanausko projektuoti Dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras), įpiešę šiuolaikinį pastatą su daug šviesos į tamsų Senamiesčio kampą, ne architektų grupės suprojektuoti Lazdynai, parodę, kaip stambiaplokščių dėžių statyba gali būti beveik žmogiška, ir net ne Justino Šeiboko „Lietkoopsąjungos“ pastatas Gedimino prospekto ir A.Stulginskio gatvių sankryžoje, kaip byrančio smėlio pilis su atitrauktu į tolį bokšteliu.
Tai buvo brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių sukurtas restorano „Neringa“ interjeras. Tiesa, jis oficialiai buvo vadinamas „kavine“, galbūt todėl, kad mažoji salė, ta, kuri arčiau prie gatvės, buvo pernelyg neformali tam, kad galėtų būti oficialiai laikoma restoranu – vis tie trikampiai staliukai ir lenkta sofa buvo pernelyg laisvamaniški (dėl per brangaus, nekuklaus, interjero tais laikais lietuviai gavo velnių iš Maskvos – juos vanojo spauda, bet paskui atsileido ir pradėjo šiuo kūriniu Vilniuje didžiuotis).
Panašius šiltus jausmus lietuviai turėjo ir Kauno vaikų kavinei „Pasaka“, ir „Nykštukui“ Vilniuje. Ypač pastaruoju, ten ten vaikai eidavo iš proto nuo voverytės rate, su suaugusieji geranoriškai linkčiodavo galvas ir įvertindavo didelius ir spalvingus nykštukus ir kitokius pasakų personažus ant sienos. Ką ten duodavo valgyti? Šiandien mažai kas prisimins, o interjerą prisimena visi.
Nuėję į praeitį, šiandien jau beveik užmiršti sostinės restoranai, tokie, kaip „Bočiai“ ar „Senasis rūsys“ atvykėliams iš Rytų dažniausiai patikdavo būtent dėl viduramžiškų, labai nesovietinių interjerų. Net neypatingai išskirtinis, tačiau pagal anuos laikus pasiutusiai vakarietiškas viešbutis „Lietuva“ (dabar – „Radisson Blu Hotel Lietuva“, Konstitucijos prospekte Vilniuje) traukė lankytojus būtent viršutinio aukšto restoranu ir tuos, kurie buvo visiškai visuomenės grietinėlėje, valiutiniu baru pirmajame aukšte ir jo dekadentiška, užsienietiška prietema: taip sovietinis žmogus įsivaizdavo gyvenimą Vakaruose, su kuriais dažniausiai būdavo susipažinęs iš sovietinių filmų, kurių užsienio scenos būtent tokiuose baruose ir buvo filmuojamos. Maistu mažai kas domėjosi. Koks skirtumas, ką valgai. Svarbu, kur sėdi.
Net ir vėliau, einant iš sovietmečio į nepriklausomybės laikus, picerija „Vidudienis“ Gedimino prospekte buvo lygiai taip pat išskirtinė dėl interjero: ir dėl didelio baro, ir dėl profesionalių itališkų picos krosnių, pastatytų grynai puošmenai – kepimui jų ten niekas nenaudojo: visos picos būdavo nešiojamos iš virtuvės pro išklypusias maskatuojančias duris. Kokios buvo anų laikų picos, mažai kas atsimena: tai buvo gana purios duonos blynas su išsilydžiusiu fermentiniu sūriu ant viršaus ir daktariška dešra. Tačiau interjerą prisimena visi.
Interjeras dėmesio centre
Prieštaringas interjeras šiandien Lietuvoje – garantija, kad į restoraną atkreips dėmesį. Didele tamsia erdve ir galingu baru prieš pora metų sužavėjo „Studio 9“, Kudirkos aikštėje: ir šiandien daugelis tų, kas abejoja ten maisto išmoningumu, vis dėl to eina, nes pirmų pirmiausia interjeras suteikia „gero laiko“ pojūtį.
Panašiai, jauno šefo ir jauno someljė kūrinys, Vilniaus restoranas „Time“, įsikūręs moderniame, tačiau akivaizdžiai biudžetiniame viešbutyje ne pačioje gražiausioje sostinės dalyje, visų pirma susilaukia komentarų būtent dėl interjero ir dėl kitų lankytojų (o ten nemažai turistinių grupių iš netolimojo užsienio, šiltuoju metų laiku nesibodinčių pavakaroti ir su sportiniais kostiumais, ir su plastiko šlepetėmis).
Žmonės dar nežino, kuo juos maitins, tačiau pamato plastikines kėdes, pamato ventiliacijos vamzdžius, ir nuomonė suformuota. Net jei maistas ir vynas pasirodo puikūs, atsiliepimai visuomet prasideda ir baigiasi pasakojimais apie tai, kaip ten viskas restorane atrodo iš pažiūros.
Galima pastebėti ir tam tikro disonanso: apie pagarsėjusią, degusią ir vėl atstatytą, o dabar mėlyna šviesa pravažiuojančius automobilius kviečiančią „Karališkąją Senąją Kibininę“ Trakų rajone, prie kelio iš Vilniaus į Kauną dažniausiai mėgstama atsiliepti pašaipiai: „čigoniška prabanga“, „prasto skonio lietuviškasis Las Vegas“ – tačiau nepaaiškinamu būdu ten lankytojų niekada netrūksta. Matyt, lietuviai norėtų mėgti vienokius restoranus, o iš tikrųjų mėgsta kitokius, ir visokie drožiniai, nėriniai ir sunkios užuolaidos jiems slapčia yra artimi ir geidžiami. Kitaip ir negalėtų būti: kaimo turizmo stilius (labai daug medžio, drožinėtos basos raganaitės ir smagūs velniai, nėriniai ant langų) nebūtų taip plačiai paplitęs, jei jis niekam nepatiktų. Čia panašu į lietuvių santykį su pramoginėmis televizijos laidomis: paklausius atsiliepimų, kone kiekvienam koktu nuo visų šokių ir dainų projektų, bet, pažvelgus į reitingų lenteles, matyti, kad lietuvis tas pačias laidas noriai žiūri ir tyliai prašo dar.
Klojimas ir arklidė
Kalbant apie restoranų interjerų lūkesčius, Vilnius vis dėl to radikaliai skiriasi nuo provincijos. Būtent Vilniuje atsiranda pinigų (gal todėl, kad ir klientai labiau pinigingi) drąsesniems ir didesnio mastelio interjero sprendimams, tokiems, kaip „Stebuklai“ Gynėjų gatvėje, „Gan Bei“ Saltoniškių gatvėje arba „Vapiano“ Konstitucijos prospekte – tokios įstaigos jau rūpinasi ne vien tuo, kiek staliukų galima sugrūsti į nedidelį plotą. Ten jau galvojama ir apie erdvės pojūtį, ir apie vaizdą pro langus, pakėlus akis, ir apie natūralios ir dirbtinės šviesos santykį skirtingu paros metu, ir apie spalvinį interjero sprendimą.
Už Vilniaus ribų tai galima rasti labai retai: restoranai ten dažniausiai arba yra senose patalpose, jau nuo sovietmečio skirtose visuomeniniam maitinimui, arba yra tiesiog turi per mažai potencialių lankytojų, kad galėtų pateisinti dideles išlaidas erdviam ir išmaniam interjerui. Todėl viskas grįžta prie neišvengiamų ūkiškų sprendimų – stačiakampė patalpa su baru ir virtuve viename šone, galbūt koks nors židinys, neva kuriantis jaukumą, ir, neretai, turint noro pataikyti į vietos publikos skonį, negudrios etninės puošmenos: vežimo ratas, spragilas, pintinės, gal dar kokia skrynia.
Neturint apibrėžtų lūkesčių ir pakankamos tarptautinės patirties, net ir geriausi architekto norai galiausiai atsiremia ne vien į finansinius apribojimus, bet ir į savininko skonį ir pageidavimus. Čia, net ir plečiantis galimybėms, net ir esant lankytojų srautui, dažniausiai interjeras tik pučiasi į šonus tų pačių minčių ribose: iš esmės, ta pati kooperatinė kavinė, tik pripumpuota steroidų.
Geras pavyzdys, kalbant apie Kauną, yra restoranas „Sadutė“, Rotušės aikštėje. Daugelio laikomas antrojo Lietuvos miesto pažiba ir išmonės viršūne (su stipria virtuve ir įspūdingu vynų meniu), ten interjeras vis dėl to labiau atspindi tą pačią provincialią bajoriško gyvenimo svajonę, kad būtų daug kvarbatkų ir sietynų, balandžių ir gėlių, staltiesių ir užuolaidų, nes tai signalizuoja prabangą ir gerą laiką.
Mažesniuose miestuose šios tendencijos dar ryškesnės: ten dar mažesnis lankytojų srautas, ir todėl patalpos dar mažesnės, ir biudžetai atitinkamai kuklesni. Galiausiai ratas užsidaro ten, kur jau nebelieka restoranų, tik kavinės, ir visos jos gyvena iš gedulingų pietų, keturnedėlių, mirties metinių, krikštynų ir kartais vestuvių pokylių. Ten interjeras jau nueina į antrą planą, nes pokylio maisto kaina yra skausmingiausias dalykas tiems, kas turės už tai mokėti. Todėl tos vietos labai gerai žino, kad joks interjero sprendimas nepaskatins pirkimo sprendimo taip, kaip tai gali padaryti siūloma kaina vienam žmogui 29 Lt už pietus be gėrimų (vietoje 34 Lt).
Nieku gyvu nenorėčiau pasakyti, kad provincijos pasirinkimai yra neteisingi arba vengtini: jie yra mūsų praeities ir lūkesčių padarinys, ir jų nereikia gėdintis. Jei daugumai žmonių kaimiškas stilius sukuria jų komforto zoną, tai yra visiškai natūralu, kad restoranų savininkai būtent tą kaimišką stilių ir stengiasi įgyvendinti.
