Tai nėra sentimentalu ir romantiška, bet nėra taip šalta ir grubu, kaip galima pamanyti įsivaizdavus seną gamyklą. Nors sena gamykla, galima sakyti, ir sukūrė šį stilių.
Industrinis vintažas atsirado drauge su loftais. Senose gamybinėse patalpose įrengtuose erdvėse apsigyvenę pirmieji naujakuriai nė iš tolo nepriminė tų piniguočių, kurie šiandien dairosi loftų madingiausiuose Niujorko rajonuose.
Pirmųjų loftų gyventojai neišgalėjo ne tik įsigyti būsto padoresniame rajone, bet ir savo nebrangiai įrengto lofto apstatyti naujai baldais iš interjero salonų. Jie neturėjo daug pinigų, bet fantazijos trūkumu nesiskundė.
Nebrangiam interjerui tiko viskas, kas buvo rasta senoje gamykloje: vien apsauginėmis grotomis dengtos lempos, kabančios tiesiog ant laidų, iš senų dėžių sukaltos knygų lentynos, iš vamzdžių pagamintos drabužių kabyklos, iš seno karučio ir sulūžusių durų padarytas kavos staliukas. Senos iškabos, instrukcijos ir plakatai, raginantys darbuotojus paisyti saugumo reikalavimų, buvo panaudoti sienoms dekoruoti. Tai buvo labai progresyvu ir netradiciška, bet tikrai neįtiko masiniam skoniui.
Neįtiko tol, kol loftai buvo laikomi mažas pajamas turinčių menininkų prieglobsčiu. Loftui tapus prestižine gyvenamąja vieta, industrinis vintažas savaime tapo vienu geidžiamiausių interjero stilių. Ir jau seniai peržengė lofto ribas. Šiandien interjero bloguose masiškai dalijami patarimai, kaip šio stiliaus baldais apstatyti mažas erdves, o JAV turbūt neliko nė vienos apleistos 1930–1970 uždarytos gamyklos, kurios neištuštino miklios prekeivių industrinio vintažo baldais rankos.
Į naujus baldų gamybos cechus iškeliavo ne tik tai, ką galima pavadinti šiokiu tokiu senu baldu ar jo liekana, bet ir vamzdžiai, laidai, sijos, rėmai, staktos ir kitos detalės, kurios sujungtos su naujais paviršiais tapo industriniu modernu. O industrinio vintažo pasiūla seniai nepatenkina milijonų šio stiliaus gerbėjų poreikių. Todėl imitacijos jau seniai yra daug dažnesnis reiškinys nei originalai. Ir negali pykti: kai kurios imitacijos – aukščiausios kokybės. Tiesa, ir už atitinkamą kainą.
Tik naivuolis šiandien galėtų industrinio vintažo baldą pavadinti ekonominiu variantu. Net prastos imitacijos kainuoja šimtus, o kokybiškos imitacijos ir originalai – tūkstančius dolerių. Nors nėra viskas be proto brangu. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio bendrovės „Eagle“ stalo lempą (kiekvienam JAV biure buvo bent po vieną tokią) interneto aukcionuose galima įsigyti už 20 dolerių (apie 50 litų). Tiesa, dar reikėtų pridėti siuntimo į Europą ir pritaikymo ją prie europietiškos elektros tiekimo sistemos kainas.
Niujorke Bruklino blusų turguje už 60 dolerių (apie 150 litų) įmanoma įsigyti aprūdijusią raidę, kurią pasikabinus ant sienos interjerui pavyktų įpūsti nors šiek tiek industrinio vintažo dvasios. Aikštės kampe raidžių – nemaža krūva, nors visos abėcėlės joje tikrai nerasi. Jei pasiseks, susirinksi savo vardą ir galėsi padėkoti mamai, jei tave pavadino Ina arba Ada. Jei esi Kristijonas arba Gabrielius, tuomet teks pasitenkinti inicialais. Prekeiviai paprastai giriasi, kad raidės – originalūs senų gamyklų pavadinimų likučiai. Niekas jais netiki.
Nors ir gražiai surūdijusios, raidės tikrai ne nuo senos gamyklos. Pagal kainą ir tai, kad krūva kiekvieną savaitgalį magiškai pasipildo, galima spėti, kad jas kur nors netoliese pusrūsyje kepa darbštūs kinai. Ir tai, ko gero, pigiausias ir tikrai neblogai atrodantis variantas tiems, kurie nori tik mažo akcento.
Norisi šio bei to solidesnio?
Tuomet geriausia išeitis – klasikinis industrinio vintažo kavos staliukas, perdirbtas iš seno gamyklos karučio: metalinis karkasas su ratukais ir medinis paviršius. Toks kainuos apie 300–700 JAV dolerių (750–1700 litų). Originalas arba aukštos kokybės imitacija gali būti įvertinti ir 5000 dolerių (per 12 500 litų). Tai normali rinkos kaina. Bet, matyt, dažnas emigrantas iš Rytų Europos įsitikinęs, kad be didelio vargo tokį pasidarytų pats.
Karutis kavai – vienas paklausiausių industrinio vintažinio stiliaus baldų. Jo populiarumą greičiausiai lėmė tai, kad dėl įspūdingos, bet universalios ir organiškos išvaizdos jis gali tapti vieninteliu industrinio vintažo baldu jūsų visai kitkio stiliaus interjere. Ir neatrodys iškritęs iš konteksto.
Dar vienas populiarus sprendimas namuose – darbo stalas. Savo amžiumi ypač gražiai konkuruojantis su naujausio modelio kompiuteriu. Nors industrinio vintažinio stiliaus baldų karkasas dažniausiai metalinis, o paviršius medinis, biuro stalai neretai gaminami iš medžio, metalo ir stiklo. Tiksliau būtų juos vadinti industriniu modernu, nes vintažinis stiklas stalviršiui (ir šiaip beveik niekam) nenaudojamas.
Kilo mintis įsigyti tokio stiliaus valgomąjį stalą? Kol dar nepradėjote ieškoti, įdėmiai pažiūrėkite į savo svetainę. Tiksliau į vietą, kur statytumėte stalą. Vietos turi būti daug. Masyvūs mediniai paviršiai tradiciškai užkelti ant staklių ar konvejerių dalių. Jei nesate tikri dėl savo namo perdangų tvarumo arba bijote net pagalvoti, kiek atsieitų tokios sunkenybės siuntimas į Europą, geriau rinkitės paprastesnį variantą – medinį stalviršį ir stalo kojas iš vamzdžių.
Jei nutarėte neapsiriboti vienu baldu ir kurti nuoseklų interjerą, neišsisuksite be spintelių ir knygų lentynų. Tradicinė spintelė – metalinė, su daugybe nedidelių stalčių. Perdirbta iš senų įrankių spintų arba kartotekų (JAV gamyklose kažkada privalomų spintelių su daugybe stalčių, kuriuose informacija apie fabriko darbuotojus buvo rūšiuojama abėcėlės tvarka). Kitas dažnai pasitaikantis elementas – stalčiams naudojami dėžių mediniai paviršiai, knygų lentynoms – visos dėžės. Kuo daugiau ant jų išlikę senų užrašų, tuo paviršiai vertingesni.
Tiesa, jei ant baldo užrašų, skaičių ir simbolių itin daug, galite būti tikri, kad arba jie ant seno medžio atsirado ne taip seniai, arba tas medis ne toks ir senas.
Daugiau interjerų - mūsų "Facebook"paskyroje.
