Tačiau jis tikrai to netrokšta – tai tėra smagūs pasvaičiojimai po kelionės į Sardiniją, kur E.Žičkus neseniai ruošė reportažus savo laidai „Gyvenimas“.
Kaip įsikūręs žmogus, suteikiantis galimybę Lietuvos žiūrovui žvilgtelėti į pasaulinio garso žvaigždžių gyvenimus?
Žvaigždžių liga Edvardas neserga ir tikrai neverkia grįžęs iš prabangios viešnagės į savo 90-ies kvadratinių metrų butą Vilniuje, Bajorų kalvose. O atsigulęs į savo lovą ašaromis pagalvės nelaisto, kad futbolininko Davido Beckhamo ir jo žmonos Victorios lovos čiužinys fantastiškai patogus (neatsispyrė pagundai išbandyti). Pats, paklausęs jogos mokytojos, nusipirko tinkamą. Tad Edvardui brangi ir jo paties lova, juolab kad ji užtiesta pusbrolio žmonos numegztu užtiesalu. Moteris tam skyrė du mėnesius.
Prodiuserio namuose pilna paveikslų, knygų, nemažai jų – su autorių dedikacijomis, pavyzdžiui, prezidento Valdo Adamkaus.
Edvardas džiaugiasi ir puikia dokumentinių filmų kolekcija bei interjero detalėmis, kupinomis brangių prisiminimų. Pavyzdžiui, medinė skulptūrėlė gauta pelnius pagrindinį apdovanojimą šalies trumpametražių filmų konkurse. Edvardui buvo vos šešiolika metų, kai susuko filmą toli gražu ne apie gražų gyvenimą – apie vaikų globos namų auklėtinių likimus.
Namuose puikuojasi ir vadinamasis pinigų medis, atkeliavęs pačioje Edvardo įsikūrimo pradžioje, kai turėjo tik pripučiamąjį čiužinį. Gėlę dovanų atgabeno dainininkė Natalija Bunkė su tuomečiu vyru Deivydu Zvonkumi.
Edvardas neslepia – jo namuose šėlo ne viena lietuviška žvaigždutė, o sykį taip, kad net policija atvyko raminti įsisiautėlių.
Ne visada taip šėlstama, kur kas dažniau susirenkama tiesiog ramiai pabūti kartu, ką nors skanaus pasigaminti. Būna, Edvardas pakviečia pažįstamą virtuvės vadovą, dar keletą draugų ir visi mokosi gaminti raviolius.
Virtuvė – mėgstamiausia Edvardo vieta namuose. Jei štai šią sekundę būtų galima išsijungti telefoną, niekur neitų: būtų sau namuose, žiūrėtų filmus, skaitytų ar visai dienai prasmegtų virtuvėje. Kai kartais taip nutinka, priruošęs valgių susizgrimba, kad reikia daugiau valgytojų. Ne bėda, pora skambučių – ir svečių ar kaimynų visuomet priguža į namus. Labiausiai vyras mėgsta ruošti antieną, daržovių patiekalus ir sriubas.
Edvardas labai vertina namuose pagamintą maistą. Pats tam deda nemažai pastangų. Sako, ką tik į šaldiklį sudėjęs naminę vištą. Arba verda nemažą kiekį sultinio ir jo užsišaldo, kad, užsimanius sriubos, nereikėtų lukštenti pirktų sultinio kubelių.
Dar mėgsta susimetęs pinigų su draugais nusipirkti, pavyzdžiui, visą veršiuką ir pasidalinti. O kai kada pusę šešių ryto skuba į Užupį pirkti šviežios žuvies, mat jei tik pavėluos – viską iššluos produktų užsiperkantys restoranų virėjai.
Savo balkone Edvardas kasmet vazonėliuose pasodina prieskoninių žolelių ir vyšninių pomidorų.
Stebina toks vyro skrupulingumas, bet jei būtų kitoks, greičiausiai nešautų į galvą pasirūpinti ir tais, kuriems pagalbos labai reikia. E.Žičkus yra labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ valdybos narys. Tad prieš Kalėdas jis būna būtent tas draugas, kuris nesitiki iš saviškių dovanų – prašo geriau perskaityti vaikų laiškus su jų svajonėmis ir kurią nors išpildyti.
„Neįgyvendinamų nebūna, kai kurie vaikai prašo, pavyzdžiui, mėsos bent Kalėdų stalui, nes labai seniai jos nevalgė“, – pasakojo Edvardas.
Apie šią jo veiklą žino nedaug žmonių, bet E.Žičkus nesigraužia, tik šypsodamasis skėsteli rankomis, kad labiau už gerus darbus pastebimas ir įsimenamas, pavyzdžiui, jo interviu su „Playboy“ imperijos įkūrėju Hugh Hefneriu.
– Esate atidus savo namams, itin juos vertinate. Kaip tai susiklostė?
– Prieš kokius šešerius metus man tai dar per daug nerūpėjo – galėjau susimesti mantą į lagaminą ir bet kur keliauti. Pats stebiuosi, kad tapau toks naminis. Greičiausiai namai man reiškia vidinį saugumą ir užuovėją. Visą dieną laukiu akimirkos, kada peržengsiu savo namų slenkstį – tuomet užplūsta ramybė.
Jei tik galiu, visuomet skubu pas tėvus į Šiaulius. Pačiame mieste nevaikštinėjau jau keletą metų – visą laiką praleidžiu su šeima, einu pas močiutę, lankau krikšto mamą, savo krikšto dukrą.
Mūsų santykiai labai gražūs. Brolis su šeima gyvena Anglijoje, tačiau retai būna dienų, kad jis ar žmona nepabendrautų su mano mama.
Ir aš pats dažnai, jei tik nutveriu akimirką tarp filmavimų, skambinu močiutei. Klausiu, ar valgė, ką valgė, ką šiuo metu žiūri per televiziją, ar turi naują mėgstamą serialą – man įdomu ir smagu klausytis tokių paprastų dalykų.
Dažnai man skambina mama, jei netinkamu momentu – šiek tiek susierzinu, bet negaliu neatsiliepti, nes man paskui skaudės širdį. Klausimas dažniausiai toks pat – kas naujo? O kas galėjo nutikti naujo per dieną? – su šypsena pasakojo Edvardas. – Šeima negali būti tavo atsarginis variantas, kai užklups bėdos.
Ryšius reikia puoselėti. Štai neseniai savaitgalį visą dieną praleidau pas kolegę, verslo partnerę ir savo krikšto sūnaus mamą. Plepėjome, kepėme mėsą, klausėmės muzikos. Juk jei savo krikšto sūnų aplankyčiau tik kartą per metus, jis prie manęs greičiausiai prieitų tik dovanėlės atsiimti, o dabar mudu turime kalbos ir veiklos į valias.
– Puošnūs, smagūs vakarėliai – jūsų darbo dalis ar malonumas?
– Man kančia į juos eiti, kai tikrai reikia – turiu prisiversti. Aš nemėgstu tiesiog šiaip išeiti į miestą ir pasėdėti – man neįdomu. Geriau knygą paskaitysiu – kaip tik iš mamos parsivežiau labai senų knygų.
Mėgstu gilintis į mados asmenybes – man įdomi karjeros pradžia, išlepimo laikotarpis ir kaip tai daro įtaką žmonėms.
– Jūs išgyvenote išlepimo laikotarpį?
– Tokio nepatyriau, nes nieko nesu gavęs šiaip sau. Televizijoje dirbu penkiolika metų, bet ir dar po tiek pat greičiausiai milijonų neuždirbsiu – tai pavyko vos keliems žmonėms. Todėl užsiimu ir kitokia veikla, nes turiu būsto kreditą, aš taip pat bambu, kad šildymas žiemą brangiai kainuoja.
Pasirodymas ekrane nėra mano svajonės išsipildymas, man kur kas labiau patinka pats darbas, kai darai su kokiu nors įdomiu žmogumi interviu.
– Kaip tuomet jūs, kurio pirmas darbas buvo dokumentinis filmas apie vaikus iš globos namų, pradėjote kurti laidas apie prabangų gyvenimą?
– Dar būdamas moksleivis atėjau į Šiaulių televiziją ir paklausiau, ar negalėčiau nemokamai padirbėti – norėjau išmokti tam tikrų subtilybių. Bet reikėjo ne žurnalisto, o operatoriaus. Ką gi, ėmiausi to.
Po trijų mėnesių man pasiūlė prisijungti prie žinių tarnybos. Studijų metais dirbau Lietuvos televizijos sporto redakcijoje, vedžiau žinias, dirbau „Panoramoje“, šiek tiek spaudoje. Kai bankrutavo Vilniaus regioninė televizija, ieškojau darbo. Gavau du pasiūlymus – kurti gyvenimo būdo ir kriminalinę laidas. Už pastarąją žadėjo didesnį atlyginimą, bet pabijojau kapstytis po skausmą ir purvą.
Vis dėlto pirmasis reportažas kad ir gyvenimo būdo laidai buvo apie slaptą požeminę sovietinę bazę. Reportažas tiko – komandai kaip tik reikėjo kitokio matymo.
Grožis atsirado pamažu, nors iki šiol nieko neišmanau apie madą. Tikrai. Žinau, kaip surengti drabužių kolekcijos pristatymą, kokių reikia ekranų, garso, bet ne daugiau. Kai lankiausi Paryžiaus mados savaitėje, dariau tai iš pagarbos pakvietusiems draugams – tikrai mieliau būčiau sėdėjęs su alaus bokalu prie Senos.
– Ar apsilankius prabangiose pasaulio vietose, turtinguose namuose širdis nesuspurda iš apmaudo, kad ir jūs norėtumėte taip gyventi?
– Ne kartą pajutau, kad turtingų, garsių žmonių gyvenimo paradinė pusė graži, bet jie kažin ar laimingesni nei mes. Ko gero, ne.
Beckhamai aplink savo vilą turėjo išsipirkti labai daug papildomos žemės, būstą supa trys apsaugos juostos, jie laisvai negali prieiti prie jūros į paplūdimį. Ar tai gyvenimas, kai sėdi savo gražiame bokšte ir bijai būti nufotografuotas?
Jei būčiau norėjęs, karjerą būčiau galėjęs daryti Amerikoje ar Maskvoje – trūko tik žingsnio. Bet nenorėjau po keliasdešimties arimo metų vieną dieną susimąstyti, ar tikrai visa tai vertėjo įgyvendinti svetimoje šalyje.
– Kaip patenkate pas pasaulinio garso žmones?
– Nėra recepto. Išsiunčiame šimtus laiškų, skambiname daugybei žmonių, su kai kuo pavyksta susitikti, kai kur neįmanoma prisibelsti.
Pavyzdžiui, teko ant stalo vakarėlyje šokti kartu su garsiuoju modeliu Kate Moss. Tačiau kai paprašiau interviu, ji pasakė, kad sąlygos visiems vienodos: dešimt minučių – dešimt tūkstančių svarų.
Derybas su H.Hefneriu vedžiau penkerius metus, kol jis neiškentęs juokdamasis tarė: „Gerai, atvažiuok, kol aš nenumiriau.“
Kai kada draugai padeda. Štai britų televizijoje dirbusio bičiulio paprašiau, kad dviem minutėms nuneštų savo telefoną ir aš galėčiau pakalbėti su asmeniniu princesės Dianos astrologu Russellu Johnu Dammerllu Grantu, kurio klientai – dainininkai Celine Dion, Eltonas Johnas.
Kai sulaukiu panašaus skambučio, kalbu tiesiog nuoširdžiai, nes būsimam herojui negaliu pasiūlyti didelės žiūrovų auditorijos. Kai pasakau, kad Lietuvoje – trys milijonai gyventojų, manęs dažnai perklausia: mieste?
Taigi suintriguotas, kad atskrisčiau į Velsą tik dėl interviu su juo, astrologas skiria dieną ir laiką – šeštą valandą ryto. Atskrendame, griebiu automobilį, pirmą kartą vairuoju kairiąja kelio puse – streso per akis. Ramybės nesuteikia ir kalbos, kad Russellas nesukalbamo būdo. Tačiau jis mus pasitinka su šypsena. Pasako tik vieną draudimą – užeiti į keturis miegamuosius, o visus kitus dvidešimt kambarių galima filmuoti. Operatorius pradeda darbą, o mudu nueiname į virtuvę, jis man tepa sumuštinius ir šnekučiuojamės. Ir dažnai interviu trunka kur kas ilgiau, nei sutarta.
Žodžiu, viskas paprasta – reikia tiesiog bandyti.
– Kolegų rate plačiai paplitusi žinia, kad su jumis kartu pas įžymybes keliauja ir balta maža avytė. Kokia jos istorija? Mačiau ją jūsų miegamajame krepšelyje.
– Zosytę padovanojo mano komandos merginos. Pliušinio žaisliuko pilvelyje yra paslėptas pinigėlis, kad neapleistų sėkmė ir laimė. Tai ketvirtis dolerio, nes man labai patinka Amerika, kad ir kaip draugai dėl to iš manęs juoktųsi.
Taip, Zosytė mačiusi daug pasaulio, o kartą net atkreipė dainininkės Fergie dėmesį ant raudonojo kilimo. Kol jos laukiau, fotografavau Zosytę vakarėlio fone, netikėtai išdygo Fergie ir turėjau merginas supažindinti, – juokėsi Edvardas.
– Dažnai keliaujantys kai kada pasiskundžia, kad iš tiesų tai vargina. O jus? Galbūt tenka praleisti svarbias šventes ar įvykius čia, namuose?
– Keliaudamas leidžiu sau prabangą užsisakyti pūkinę pagalvę. Kainuoja apie penkis eurus. Bet visi žino, kokios pagalvės nepatogios net ir geruose viešbučiuose, o pailsėti juk būtina.
Visada Kūčias švenčiu su savo šeima. Per savo gyvenimą esu praleidęs tik vienas. Siautė pūga, iki skrydžio komandiruotėn po darbų turėjau tik keletą valandų – nusprendžiau nerizikuoti ir nevažiuoti pas tėvus.
Atsidariau „Algojimo“ vaikų svajonių sąrašą, peržiūrėjau, kuri dar neįgyvendinta. Vienas berniukas norėjo batuto, reikalingo jam dėl sąnarių ligos, ir kvepalų mamytei. Greitai nupirkau dovanas ir nuvažiavau pas tą šeimą šiek tiek už Vilniaus, kažkur miškuose. Nesvarbu, kad užklimpau – išsikapstyti padėjo ta pati aplankyta šeima, bet tai buvo tikras Kūčių stebuklas.
