– Ar tik draugai jums nesakė – gal iš proto išsikraustėte: vos atsigavote po išsekimo ir jau užsimojote tokiam dideliam projektui – remontui?
– Su vyru Dexteriu Fletcheriu jau seniai planavome, tik vis neturėjome finansinių galimybių. Ir prieš penkerius metus, kai užsimojome įsigyti šį būstą, kaina mums buvo kosminė: sudėjome viską, ką turėjome, ir dar skolų prisidarėme dviem gyvenimams į priekį. Tad apie jokį remontą negalvojome.
Vis dėlto vergauti tik taupymui ir kaupimui nenusiteikėme – kelionės mums visada buvo svarbiau.
Nelabai ir svarbu buvo, kaip gyvename, nes žinojome – taip, kaip iš tiesų norime susitvarkyti, neišgalėsime, tai geriau iš viso galvos nesukti.
Mūsų pirkinys – lofto tipo butas – buvo baisus: pagrindine erdvė – fosforo žalios spalvos, miegamasis – ryškiai rožinis. Tad tik baltai viską nudažėme, ir tiek, plytelės krito kaip rudeniniai lapai.
Tačiau mums buvo labai gera. Visai ne- bloga meniška aplinka, puiki atmosfera ir be prabangos bei mano dievinamo minimalizmo.
Po tiek metų darbo su scenografais esu užsislaptinusi interjero dizainerė! Prenumeruoju du mėgstamiausius žurnalus – „Wallpaper“ ir „Elle Decoration“. Vartydama juos išsikerpu patikusias dizaino ir architektūros idėjas, tad iškarpų dabar turiu tiek, kad dešimt namų galėčiau sukurti.
– Ne vienas, lankęsis jūsų namuose Londone, gyrė, kad gražiai gyvenate.
– Kažkodėl jau taip istoriškai susiklostė, kad jeigu menininkas, tai būtinai turi gyventi apgriuvusioje aplinkoje, tuomet aplinkiniams gražu.
Nežinau, ar labai gražu, kai bijai įjungti lempą, kad elektros srovė nenutrenktų ar kad sienų plytelė neužkristų ant galvos ar kojos. Remontą darome ne todėl, kad gražu ar ne, juk normalu anksčiau ar vėliau įsirengti namus taip, kaip nori.
Neseniai atsisveikinau su visais tėvų namais ir sodais Lietuvoje, pardavėme viską, ką turėjome, ir nutarėme visiškai perstatyti savo loftą – nugriauti viską iki pat cementinių pertvarų ir kurti svajonių namus.
Norime įgyvendinti savo namų viziją. Taip, ji nebus visiems priimtina, namai neatitiks visų grožio sampratos, bet jie – jau dabar žinau – atitinka mūsų vidų ir skonį. Į remontą žiūrime kaip į kūrybą ir tikimės, kad atsiras tai, kas turės unikalų ir originalų veidą.
– Greičiausiai žurnalų iškarpų nepakanka, ieškojote profesionalų?
– Svarstėme metus, iš pradžių manėme, kad viską galėsime suprojektuoti patys, bet greitai supratome, jog kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai, – Dexteris stato filmus ir vaidina, aš režisuoju operas, o ar- chitektai turi statyti namus.
Buvo baisu pasirinkti architektą, nes juk jį tarsi įsileidi į savo smegenis, tikiesi ir meldiesi, kad jis supras tave, trokštamą stilių ir viziją.
Mums pasisekė, kad lofto erdvė unikali, labai daug senų didelių industrinių langų, likusios senojo cecho metalinės durys.
Daugelis architektų mėgsta kurti unikalių loftų projektus, nes tokių erdvių pasitaiko retai.
Kai mūsų senas pažįstamas architektas Angus Pondas, APA architektų studijos įkūrėjas ir savininkas, atėjo į mūsų butą, taip ir nebeišėjo, – juokiasi Dalia. – Jis dažniausiai projektuoja viešąsias erdves – parduotuves, koncertų sales, bankus, jei privačius namus – tai labai didelius, tad mūsų mažytis 150 kvadratinių metrų jam tapo iššūkiu.
A.Pondas yra sukūręs daugelį dizainerės Stellos McCartney, mados namų „Gucci“, „Yves Saint Laurent“ salonų, dirbęs Japonijoje su kūrėja Rei Kawakubo.
Paklausite, kaip mes sugebėjome jį įpirkti?! Nesugebėjome! Tiesiog jis pasirinko mūsų loftą kaip baltą popieriaus lapą savo kūrybai – jam patiko mūsų idėjos ir erdvė.
Interjere retai naudojama daug metalo, juk ne paslaptis – dažniausiai mieliau pasirenkamas medis. O mums labai norėjosi pritaikyti metalą interjere ir rasti tame poezijos.
Juk industrinė atmosfera tiesiog užkoduota lofto istorijoje. Jeigu nori tradicinio trijų kambarių buto, kurių velnių eini į industrines erdves?
– Sakoma, kad remontas – palankus laikas sutuoktiniams pyktis. Kaip judu su Dexteriu nusiteikę?
– Negaliu nieko pasakyti – mes su Dexteriu gal tik porą kartų per 17 metų esame apsipykę, ir tai tik kelioms valandoms. O ko čia pyktis? Nesuprantu. Mes visur einame ir viską renkamės kartu – išnagrinėjame net mažiausią detalę.
Priešingai, šis projektas mus labai suartina, nes turime padaryti daug dalykų ir kartu nuspręsti. Tai didelis projektas, nevienadienis reikalas – padažei sienas, ir gerai. Mūsų lofte nebus nė vieno daikto, parinkto kito žmogaus, tik mūsų pačių.
Be to, mūsų projektas toks specifinis, kad jei nesutarsi iš karto, paskui gali būti sunku gyventi tokioje erdvėje.
– Koks stilius, kokie daiktai jums atrodo tobuli, kokią, kad ir smulkmeną, namams norėtumėte įsigyti, bet vis neprisiruošiate?
– Man patinka gero dizaino aukštos kokybės daiktai, italų minimalizmas ir japonų fantazija bei asketizmas. Kol kas atnaujinamam loftui leidžiame sau įsigyti viską, ko norime, ne dėl to, kad turime pakankamai lėšų, o dėl to, jog esame įsitikinę, kad svarbiausia namuose ne brangi, o originali, savita detalė.
Pavyzdžiui, Londone neradau tokių plytelių, kokias mačiau japoniškose knygose. Po poros savaičių paieškų internete radau. Bet dar reikėjo japono, galinčio susikalbėti su tų plytelių gamintojais, paskui įtikinti juos, kad atsiųstų 8, o ne 250 kvadratinių metrų. Nieko nėra neįmanomo, kai labai nori. Ir patikėkite – jos nėra brangios, didžiausia investicija buvo laikas, skirtas joms ieškoti!
– Kokią stadiją dabar pasiekęs remontas?
– Šiuo metu viską supakavome į 72 dėžes, baldai išrinkti ir išvežti į sandėlį. Tik labai nedidelė dalis drabužių ir kitų būtinų daiktų važiuoja su mumis į draugų paskolintą butelį Vakarų Londone, kur praleisime 3–4 mėnesius. Grįžtame prie klajoklių gyvenimo, – Dalia nusiteikusi smagiai. – Likusius daiktus, kurių nereikės naujuose namuose, reikės parduoti arba išmesti. Kadangi labai nemėgstu daiktų tiesiog išmesti – mama taip išauklėjo, sugalvojau viską pigiai parduoti – padoriai atsisveikinti su savo šaldytuvu ar virykle.
– Ar remontas nors kiek primena jūsiškį kūrybinį procesą, susijusį su scena? Remontas – tai opera, baletas, tragedija, tragikomedija, drama?
– Kol projektas kuriamas, manau, drama, nes turi papasakoti savo istoriją vizualiai. O pats įgyvendinimas, tikiuosi, bus kaip puikus „road movie“ – mums dar nežinoma kelionė, kupina nuotykių, – juokiasi Dalia. – Tai, ką mudu su Dexteriu užsimojome įgyvendinti, tikrai vadinčiau ne remontu, o kūryba.
Turi atsirasti visiškai nauja gyvenamoji erdvė iš netradicinių medžiagų. Grindys bus poliruotas cementas, sienų beveik neliks.
Namie lieka vienintelis daiktas – didelės metalinės durys, kurios saugojo nuo gaisro du buvusio batų fabriko cechus. Beje, neseniai sužinojome, kad prieš batų fabriką čia buvo viskio gamykla.
Be metalinių durų, liks ir milžiniški langai – jie iki šiol atidaromi specialia rankenėle kaip laivuose. Restauratoriai juos jau atgaivino ir sakė, kad kokybė išlikusi puiki. Taigi durys ir langai – mūsų idėjos pagrindas.
Lofto centre turėtų atsirasti kubas iš dviejų metalo rūšių – vieno graviruoto, kito – ornamentuoto lyg nėriniai. Kubo viduje bus vonia, iš išorės – spintos, knygų lentynos ir skalbykla. Įrenginys lyg koks Rubiko kubas atsidarinės ir važinės durys.
Mums svarbu konceptualią meninę idėją paversti ir funkcionalia. Kubas – plieninė tema, o kita yra šilta ir sena kaip šimtmečiai – japoniška tema.
Kažkada su Dexteriu nusprendėme, kad mūsų langai primena japoniškus žibintus, tad ir nutarėme išplėtoti šią viziją.
Taip atsiskleis mūsų abiejų meilė Japonijai. Įsirengsime tikras šiodži (shoji) slankiąsias duris, kur vietoj stiklo bus popierius, – jas gamins tikrų tikriausi japonai. Reikia tikėtis, joks svečias nebes pirštu į tą popierių.
Kaip kontrastą turėsime labai modernią virtuvę, tik prisibijau, kad su tiek technologijų mes negalėsime ir kiaušinio išsivirti, – pasišaipo Dalia. – Tokią virtuvę netrukus ketina išbandyti mūsų draugas Jamie Oliveris. Jis labai prisidėjo savo patarimais. Mane labai nustebino šių laikų technologijos – tikras stebuklas verdančio vandens čiaupas, nereikia jokio virdulio.
– Bendrauti su statybininkais vienas vargas, kaip tokie reikalai vyksta Londone?
– Likimo dovana – atsitiktinai sutikau puikią komandą, tikiuosi, tai bus priešingybė nusistovėjusiai normai.
– Kaip viską suspėsite, juk ant nosies premjeros?
– Reikalai sutelkia ir įkvepia būti dar stipresnę ir bebaimę. Be to, dabar jau puikiai jaučiuosi, per 6 mėnesius ramesnio gyvenimo energijos prisikaupė tiek, kad, regis, dariau tai penkerius metus! Bus tikras man gydytojos skirto režimo išbandymas – dvi premjeros ir remontas, – juokiasi Dalia. – Šį rudenį, matyt, daugiausia laiko praleisiu skraidydama tarp Vilniaus ir Londono – rugsėjo 25-ąją laukia „Jono ir Gretos“ premjera, gruodžio 2-ąją – „Trubadūro“.
– Ką jums, Dalia, iš viso reiškia namai?
– Pirmiausia tai vieta, kur yra visi mano lagaminai, daiktai ir pati geriausia lova pasaulyje! Ai, dar ir vonia pati geriausia pasaulyje dabar yra, – juokiasi režisierė, – o aš esu vonios žmogus, nemėgstu dušo.
O jei rimtai, tai vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi saugi ir nepasiekiama, – vonioje galiu ramiai ilsėtis, tylėti, net darbuotis, čia neturiu nieko linksminti, užimti, įtikinti, įkvėpti.
– Ar pamenate momentą, kai gyvenote skurdžiausiai, negražioje aplinkoje?
– Taip, esu miegojusi laiptinėje Maskvoje ir lietuvių svečių namų viešbučio fojė ant sofutės, gyvenusi komunaliniame bute su aštuoniais gyventojais ir bendru tualetu.
Gyvenau ir Indijoje skurde, Indonezijoje, Af- rikoje ir daugelyje kitų pasaulio vietų. Neteikiu dėmesio prabangai, man nesvarbu dizainas ar stilius – rūpi žmonės ir atmosfera.
Daugiau interjerų - mūsų "Facebook" paskyroje!
