Šįmet šio leidinio puslapiuose atsidūrė ir du Vilniaus restoranai – „Drama Burger“ bei „Stebuklai“.
250 „Knife and Fork“ puslapių surinkti geriausi restoranų, kavinių interjero ir maisto produktų patiekimo pavyzdžiai.
Jie apima ir valgiaraščio dizainą, sienų grafiką, interjero elementus, drabužių kabyklos numeriukus, etiketes, servetėles ir kitokias reikšmingas smulkmenas.
– Ar manote, kad visos šios detalės turi liudyti restorane gaminamus gerus patiekalus? – paklausėme Tomo Ramanausko, kurio vadovaujama kūrybinė idėjų agentūra „New!“ abiejų į katalogą patekusių sostinės restoranų grafinio dizaino sprendimus.
– Taip. Visa restorano aplinka yra maisto advokatė arba jo prokurorė. Tai taikoma ne tik prabangiomis vadinamoms vietoms.
Viskas svarbu: tonas, kuriuo bendrauja padavėjai, valgio patiekimas, indai, galiausiai – ir mūsų kuriamos grafinės detalės.
– Nors maitinimo įstaigoje svarbiausia turėtų būti pats maistas, vis dėlto pasaulis atsigręžė ir į restoranų interjerą? Kodėl?
– Mes nuolat ieškome naujų komunikacijos formų. Mums įdomu, ar žmonėms svarbu maisto patiekimas, estetika, dizainas.
Abu restoranai kreipėsi į mus pagalbos kurdami koncepciją. Jie žinojo, kokia bus virtuvė, ką ruoš, tačiau norėjo idėjų, kaip visa tai pateikti.
Mes galvojome pavadinimus, valgiaraščio išdėstymą, interjero elementus, kai kuriais atvejais – net ir kabyklos numeriukus. Tokiems darbams reikia daug dėmesio, nors jie niekada nėra finansiškai patrauklūs.
– Kokia „Dramos Burger“ ir „Stebuklų“ restoranų komunikacijos idėja ir kaip ji kilo?
– Pirmiausia aiškinamės, koks restoranas nori būti: ar jauki užeiga mamoms su vaikais, ar prabangaus maisto vieta, ar kasdienė valgykla.
Tuomet galvojame apie auditoriją – tai svarbiausias etapas.
Toliau prasideda pagrindinės idėjos paieškos. Antai darbuojantis „Stebukluose“ mus įkvėpė praėjusio amžiaus penktojo–šeštojo dešimtmečių atvirukai ir vieno žinomiausių XX amžiaus rašytojų bei dramaturgų Danijilo Charmso kūryba.
Tada kuriamas ženklas, logotipas, iškaba. Galiausiai su klientu randame bendrą, restoranui tinkamiausią kryptį. Juk maistas – toli gražu ne tik tai, kas įdėta į lėkštę, bet ir kvapas, vaizdas, garsas, aplinka.
Maistą gali sugadinti bet kuri smulkmena. Net jeigu restorano vieta paprasta, tiesmuka ir nuoširdi, vis tiek viskas ten turi būti vientisa.
– Ar tai, ką jūs sukuriate, restoranams padeda sulaukti daugiau lankytojų dėmesio?
– Pažvelkite į Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos restoranų žemėlapį – per dešimtmetį jų pristeigta daugybė, bet gyventojų šiuose miestuose juk nepadaugėjo. Gal net priešingai.
Tačiau vis daugiau žmonių pusryčius, pietus ar vakarienę renkasi valgyti ne namie.
Jų skonis kinta, jie daugiau keliauja, ragauja ir todėl vieną dieną jų nebetenkina prasta makaronų kokybė.
O Lietuvoje šiuo metu kaip tik prasideda dar vienas naujas etapas – nebeužtenka atidaryti restorano. Nebereikia dar vieno picerijų tinklo, reikia geresnių picų. Nebereikia dar vieno kinų restorano, reikia specifinio regiono ar specifinių kinų patiekalų.
Maisto vartojimo vieta tampa svarbesnė nei bet kada.
Tačiau jeigu ten bus gaminamas prastas maistas, jokie dizainai nepadės.
– Lietuvoje formuojasi restoranų lankymo tradicijos. Bet ar žmonės jau pasiruošę mokėti už pusryčius estetiškoje aplinkoje?
– Ji neturi būti vien estetiška, gal labiau su idėja. Pavyzdžiui, būna „maistas kaip pas mamą“, Italijos kaimo patiekalai ar mėsainiai be pagražinimų.
Visa tai irgi skatina apetitą, nors nėra estetiška, tačiau aišku ir suprantama.
Šiandien restoranuose žmonės praleidžia didelę dalį savo laisvalaikio. Pabandykite neužsisakę gauti staliuką Vilniuje penktadienio vakarą. Jei pavyks, bėkite iš ten kuo greičiau.
Valgymas – tai lyg bendravimo prieskonis. Todėl kartą per savaitę su draugais pavalgyti restorane tampa norma. Tai leidžia tikėti, kad norinčių mokėti už skanią patirtį daugėja.
- Kokių vertinimų sulaukėte iš „Drama Burger“ ir „Stebuklus“ pamėgusių lankytojų?
- Labai retai kas kramsnodamas sako: „O, koks gražus meniu!“. Tai daugiau pilnas visko patyrimas. Tu tiki ta vieta. Tiki, kad ten iškeps skanų kepsnį ir viskas aplink tai turi patvirtinti. Be abejo, buvo žmonių, kurie gyrė šių restoranų piešinius ar papuošimus. Bet mums svarbiau iš savininkų išgirsti: „Žinok, sekasi labai gerai”. Jaučiamės maža to dalimi.
- Kurio Lietuvos restorano aplinka jums paliko gerą įspūdį?
- Restoranai simpatiškėja. Jei vertinti tik aplinką, gerai atrodo “St.Hubertus”, “Druskos namai”, “Dine”, kiek pavargęs, bet konceptualiai savitas “Rene”.
– Kiek dėmesio reikia skirti restorano virtuvei, o kiek interjerui?
– Maistas yra svarbiausia. Interjeras, valgiaraštis, patiekalų patiekimas ar padavėjai yra tiktai jo skonio stiprikliai.
Dar daugiau interjerų - mūsų "Facebook" paskyroje!
