Kiek Burbiškio dvaro vidus atitinka1853 metų projektą, pagal kurį, pasak dabartinio dvaro valdytojo Karolio Malinausko, jis buvo restauruojamas – ne man spręsti. Dvaras atnaujintas pagal architekto Irmanto Petrausko planą. Vos įėjus akį traukia restauruotos autentiškos XIX amžiaus koklinės krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis.
„Analogas yra tik Lietuvos prezidentūroje“, – įsiterpia K.Malinauskas.
Gal ir yra. Lankytojui svarbu ne kas kitur yra, o ar dera pieno spalvos krosnių baltybė aplinkoje, kuriame jos stovi. Mano akimis, – labai. Dvare tikrai yra ką žiūrėti, kur ilsėtis ir kuo stebėtis.
K.Malinauskas siūlė parašyti, jog El Dorado salėje sienų apmušalai yra pagaminti pagal išlikusią nuotrauką baisiai garsaus gamintojo „Zuber“, kur apmušalus sienoms užsisako net Baltieji rūmai.
Tai būtent tie apmušalai man mažiausiai ir patiko – kičų kičas, kas kad iš kažkelinto amžiaus. Bet, jei turėčiau pinigų, tai išsinuomočiau tylų kambarį su siaura lova ir rašyčiau prie stalo nuo ryto iki vakaro, kur mane ir nufotografavo redakcijos fotografas Vladas Ščiavinskas (interjerą fotografavome, kai svečiai į dvaro atidarymą dar nebuvo susirinkę, todėl kito žmogaus pozuoti tiesiog nepagavome).
Nuo aukso iki kinų
Pamiršau, kaip tos rūmų salės vadinasi, bet jos erdvios ir gražios. Iš jų atsimenu tik El Dorado ir Chinoisere. Yra net cigarų kambarys. Antrajame aukšte – daugybė prašmatnių miegamųjų visokiems skoniams. Bet tikrai gražių ir patogių – nesugadintų visokiomis pigiomis nesąmonėmis ir nereikalingais puošybos elementais.
Ilgiausiai rymojau antrojo aukšto koridoriuje prie kažkieno paveikslo-skelbimo (kodėl tie du valdytojai nepakabino prie paveikslų lentelių su autorių pavardėmis?). Ten kirilica parašyta: „Rasprodaža Parižskich šerstiannych...“ (Paryžietiškų vilnonių išpardavimas...). Puikus žaidybinis sodrių tonų paveikslas.
Kai kitąsyk nuvažiuosiu, gal jau bus parašyta autorystė. Viską sudėjus, tas dvaras man labai patiko: tylu, prašmatnu, gerai įrengta.
Nuo Venclovavičių iki dabar
1853 metais dvaro savininkas Anupras Venclovavičius perstatė dvaro rūmus į vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblį, kuris išlikęs iki šiol. Venclovavičių giminės ir jos palikuonių valdymo metais Anykštos upės slėnyje netoli Rubikių ežero iškilo pagrindiniai Burbiškio dvaro pastatai. 1932 metais dvarą iš Venclovavičių įsigijęs Petras Kriaučionis pardavė jį iš JAV grįžusiam jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai. Po 1947 metų iki Nepriklausomybės dvaras išgyveno tokius pačius laikus, kaip ir visi kiti kultūros židiniai, todėl net neverta dėl pakeistų patalpų paskirties aikčioti. 1990 metais dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, nepajėgdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams. Europos Sąjunga architektūros bei kultūros paveldui iš struktūrinių fondų mestelėjo pinigų ir Burbiškio dvaras stovi – kaip naujas, bet, atrodo, kad nesugadintas.
Kviečia keliautojus ir vietinius
Kaip teigia dabartiniai dvaro valdytojai Rūta Peteržikaitė ir K.Malinauskas, atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame gali apsistoti turistai ir vienišiai bei poros, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Veikia internetas, galima užsisakyti maitinimą bei išlikti anonimiškam, jeigu to reikia. Parko teritorija puikiai sutvarkyta. Įranga atitinka penkių žvaigždučių viešbutį ir labai tinka Baltijos šalis norintiems lankyti ir kuriam laikui apsistoti užsieniečiams. Sakė, kad kainos įkandamos ir lietuviams.
