Jano Sukieniko vadovaujamo architektų biuro „137 kilo“ suprojektuoti Varšuvos Služevo kultūros rūmai 2013 metais buvo pripažinti geriausiu Lenkijos statiniu.
– Kai prieš keliolika metų pirmą kartą atvykau į Varšuvą, miestas pasirodė pilnas istorinių pastatų, tačiau apskritai jo architektūra pilka ir niūri. Dabar Varšuvos veidas sparčiai modernėja. Ar jį keičia tik pripažinti architektai? – „Lietuvos rytas“ paklausė architekto prieš kelionę į Vilnių.
– Miesto valdžios rengiami konkursai yra atviri, juose dalyvauja tiek užsienio, tiek vietos architektai, o kaip komisijos nariai paprastai kviečiami žinomi užsieniečiai.
Jų dalyvavimas labai naudingas, nes jie atsiveža daug naujų idėjų ir jų niekas neįtarinėja dėl neobjektyvaus darbo.
Tiesa, jauniems architektams sunkumų iškyla dėl neretai konkursuose keliamų didelių biurokratinių formalumų, kuriems įveikti jie neretai suvienija jėgas su įmonėmis. Geriausiu 2013 metų Lenkijos statiniu išrinktus Služevo kultūros rūmus mes irgi projektavome su partneriais – bendrove WWAA.
Todėl dažnai Varšuvoje jauni architektai savo idėjas pristato ne konkursuose, o kitais būdais. Pavyzdžiui, sugalvoja originaliai papuošti skverą ar aikštę, pasiūlo idėją miesto valdžiai, ši sutinka.
Šitaip naujais Varšuvos simboliais netikėtai tapo plastikinė palmė ir milžiniška vaivorykštė. Šią vasarą dėmesį patraukė didžiulis medinis stalas, subūręs jaunimą bendro pasisėdėjimo, prie neišvaizdaus aukščiausio Varšuvos pastato – kažkada Josifo Stalino padovanotų Mokslo ir kultūros rūmų.
– Jūsų biuro suprojektuoti Služevo kultūros rūmai labai skiriasi nuo kitų tokios paskirties pastatų, nes atrodo tarsi medinių kaimo trobų kompleksas. Ar tai buvo savotiškas protestas prieš miesto urbanizaciją?
Iš dalies taip, tačiau mes labiausiai norėjome istoriškai susieti tos vietos praeitį ir dabartį. Iš aštuoniolikos šio projekto konkursui pateiktų darbų daugeliu atvejų buvo siūloma statyti modernius stiklo rūmus, o mums buvo svarbu priminti tos vietos kaimišką praeitį.
Todėl pastatus suprojektavome neaukštus, daug patalpų įrengėme po žeme, o šešis statinius sujungėme mediniu amfiteatru. Komplekse pastatyti aviliai, suformuotas daržas, kuriame šalia esančių namų gyventojai augina gėles ir daržoves.
Šiuo metu mūsų biuras projektuoja Varšuvos Prahos mikrorajono kultūros namus, ir mes vėl sukame galvą, kaip pastatą susieti su tos vietos praeitimi. Todėl dabar domimės šios vietovės istorija, studijuojame aplinkinių pastatų architektūrą ir aiškinamės, kas rūpi tenykščiams gyventojams.
– Toks dėmesys aplinkai, istorijai atrodo yra labiau būdingas Skandinavijos šalių architektams, gal idėjų semiatės iš ten?
– Užsienyje dažnai manoma, kad sovietmečiu Lenkijoje buvo statomos tik nykios gyvenamosios dėžės. Tačiau ir tuomet architektams pavykdavo išsikovoti leidimų originaliems pastatams – studijuodami turėjome gerų pavyzdžių.
Iš skandinavų tikrai yra ko pasimokyti. Man labai pravertė ir studijos Niujorke, Madride – ten aš susipažinau su įvairiu požiūriu į architektūrą.
– Ar lengva jauniems architektams Lenkijoje gauti užsakymų. Ar būtinybė užsidirbti pragyvenimui neverčia imtis garbės nedarančių projektų?
– Tai amžina dilema daugumai architektų. Esu įkūręs dvi projektavimo įmones, kuriose šiuo metu dirba 15 žmonių. Viena užsiima mažiau kūrybiškais, bet pelningesniais projektais.
Projektuojame parduotuvių, biurų, pastatų dizainą. Dalyvavimas kūrybiniuose konkursuose ir vėliau sėkmės atveju laimėtų projektų įgyvendinimas atima daug jėgų ir laiko, nėra toks pelningas, tačiau suteikia pripažinimą, pasitenkinimą.
Todėl dar neapsisprendžiau, kurią įmonę labiau plėtoti. Pradedantys architektai paprastai projektuoja privačius namus ar butus, o tai dažnai nėra ambicinga kūryba, mat užsakovai paprastai nenori originalių pastatų.
Drąsesni yra užsienio investuotojai, o jų pavyzdžiu seka ir vietiniai verslininkai. Tačiau ir čia nereikėtų perlenkti lazdos – juk jei visi pastatai mieste bus ypač modernūs, taps nemiela čia gyventi.
