Po trispalve cepelinų nesiūlo
Daugiau nei prieš metus duris atvėręs „Etnobaras“ Vilniuje nustebina pirmą kartą čia užsukusius lankytojus – čia skamba lietuviška muzika, virš baro kabo trispalvė, tačiau meniu nėra nei cepelinų, nei žemaitiškų blynų ar kitų patiekalų iš bulvių. Baro interjeras taip pat neprimena tradicinių lietuviškų užeigų, tautiškumo elementai čia atsispindi smulkmenose.
„Nenorėjome atkartoti jau esančių lietuviškų kavinių, stengėmės ieškoti įdomesnių sprendimų ir sukurti jaukią, akies nerėžiančią erdvę. Kuriant šį interjerą teko nemažai pasukti galvą, tačiau mums labai pagelbėjo architektė Sigita Lapienytė, puikiai supratusi mūsų norus“, – pasakojo „Etnobaro“ direktorė Eglė Kaminskaitė.
Apsilankantys užsieniečiai piktinasi
Nedidelę tamsią baro erdvę pagyvina iš šiaudų pagaminti sodai, etnografiniai raštai iš keramikinių plytelių, ant sienų kabantys paveikslai su senoviniais lietuvių naudotais įrankiais bei baltų simbolika.
„Prieš pat baro atidarymą turėjome dvejonių, ar lietuviškumas šioje minimalistinėje erdvėje atsispindi pakankamai. Tačiau dabar esame patenkinti galutiniu rezultatu, be to, mus pradžiugina ir maloniai nustembantys klientai“, – džiaugėsi E.Kaminskaitė.
Tiesa, pirmą kartą į barą užsukę užsieniečiai piktinasi, kodėl negali užsisakyti bulvinių patiekalų ir praleisti vakarą aplinkoje, primenančioje lietuvišką kaimo sodybą, tačiau pabuvoję kitose užeigose, galiausiai čia vėl sugrįžta.
Lietuviška virtuvė pastelinėje erdvėje
Šią vasarą duris atvėrė kita nestandartinė lietuviškos virtuvės erdvė – restoranas „Višta puode“, įsikūręs Laisvės Alėjos pašonėje, Kaune. Restorane galima paragauti lietuviškų tradicijų įkvėptų patiekalų, gaminamų iš sezoninių produktų.
„Turėjome unikalią galimybę „Vištos puode“ erdves suskirstyti taip, kaip norime, nes dar prieš prasidedant pastato rekonstrukcijai, jo savininkas mus atrado ir pradėjo kalbinti šiam projektui.
Nusprendėme įrengti tris skirtingas patalpas skirtingiems poreikiams – svetainę, traktierių ir restoraną“, – pasakojo restoraną valdančio bendrovės „Eurokornus“ kūrybos vadovė Greta Trumpė, kartu su vyru Egidijumi įrengusi patalpų interjerą.
Svetainės erdvėje nėra alkoholio, ji skirta šeimoms su vaikais, traktieriuje vyksta verslo pietūs, vakariniai pasisėdėjimai, o restorano erdvė skirta šventiniams pietums, degustacijoms. Visose patalpose dominuoja žemiškos ir pastelinės spalvos, neprimenančios tradicinės lietuviškos smuklės.
„Visiškai tautinių elementų čia nepamatysime, tačiau lietuviškumą vis tik galima įžvelgti. Apmaudu, kad dėl techninių galimybių negalėjome čia pastatyti tikros smetoniškos krosnies, vietoj jos stovi imitacija. Lietuvišką aplinką simbolizuoja džiovinti rugiai ir kviečiai bei Lietuvos kraštovaizdis, nutapytas ant sienos“, – vardijo G.Trumpė.
Restoranai – ne kaimo imitacija
„Mes dažnai lietuviškumą sutapatiname su kaimiškumu, manau, kad toks požiūris yra gana ribotas. Kuriant tautinę restoranų aplinką, derėtų atsižvelgti ne tik į XIX amžiaus kaimą, bet ir į šeštojo dešimtmečio tendencijas“, – svarstė žinomas architektas Audrys Karalius.
Vieni sėkmingiausių etnografiškumo ir modernumo derinių pavyzdžių – architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčio bei Simono Ramunio darbai. Sektinų liaudiškų interjerų galima rasti ir Neringos viešosiose erdvėse – restoranuose bei svečių namuose.
„Manau, kad šiuo metu kuriant modernias lietuviškos virtuvės erdves tautiškumas gali būti vaizduojamas pasinaudojant užuominomis. Tačiau santykis su folkloru, ornamentika ar ženklais turėtų būti išlaikytas, galima panaudoti ir muziejinių eksponatų“, – kalbėjo A.Karalius.
Jo nuomone, lietuviški elementai turėtų būti interpretuojami šiuolaikinėse viešosiose erdvėse, juk tuomet jos atrodo kur kas įdomiau ir patraukliau.
