Jaunų kauniečių šeima Vesta ir Karolis tiesiog patyliukais džiaugiasi, kad atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku: sau statytą, tik neįrengtą namą jiems pasiūlė įsigyti vienas G.Natkevičiaus architektų biuro darbuotojų, o jie sutiko su sąlyga, kad namą pabaigs tie, kurie pradėjo.
130 kv. metrų kubo formos būstas, dengtas vario plokštėmis ir su langais tik vienoje pusėje, nesužavėjo naujųjų šeimininkų tėvų. Matyt, ne apie tokį svajojo savo vaikams. Atvykę pažiūrėti naujojo pirkinio Narsiečių rajone pečiais gūžčiojo ir jų draugai.
Net kai šeima su dviem mažyliais jau įsikūrė name, jie nenustoja klausinėti, kada pagaliau bus baigtas remontas. Betono sienos, balti ir pilki atspalviai, pasklidę dviaukščiame būste, kauniečių poros draugams neatrodo jaukiai.
Tiesa, iš pradžių ir šeimininkė kiek atsargiai, kone iš šono stebėjo, kaip architektūros metras suks jų lizdą.
Prisipažįsta, kad ne sykį jai buvo sunku susilaikyti ir nepaprašyti Gintauto daugiau spalvų: „Kai pasiūlė antrame aukšte vonios kambaryje klijuoti baltas mozaikos plyteles, maniau, balta siena, balta vonia, baltos plytelės, o juk kataloge tiek daug spalvų.“
Ji išsigando ir baltos virtuvės, manė, kad tokioje apskritai negalės ruošti valgio, o dabar kitiems rekomenduoja – ji praktiška, lengvai prižiūrima, o atrodo itin elegantiška ir puošni.
Vesta lengviau atsikvėpė tik po kelių pokalbių su G.Natkevičiumi. Tada nurimo, nes patikėjo, kad nė vienas jo pasiūlytas sprendimas nėra šiaip sau išsidirbinėjimas – viskas atlieka savo vaidmenį.
Todėl dabar džiaugiasi – šviesiuose, daiktų neprikrautuose namuose akys, kaip pati sako, nuolat ilsisi.
„Ačiū Dievui, Karolis su Vesta neprašė mūsų pažaisti spalvomis“, – kol šeimininkė ruošia kavą, iš jos rankų perėmęs dvimetį sūnelį šypsosi G.Natkevičius. Toks pageidavimas kūrėją, kuriam labiausiai patinka neutralios spalvos – balta, juoda, pilka, visada suerzina.
Juk tik nespalvotuose namuose ir gyventojai, ir vaizdas pro langą tampa interjero detalėmis, kurios kiekvieną kartą sukuria skirtingą namų nuotaiką.
Štai vasarą kiemas namus nudažo žaliai, rudenį – rudenėjančiomis spalvomis, žiemą – vis kitokia balta.
„Kiekvienam būstui reikia stuburo, – tęsia Gintautas. – Karolio ir Vestos name jis iš gipskartonio lengva linija nueina į antrą aukštą ir suformuoja būsto erdvę. Čia nėra nei baseinų, nei kokių nors temų, nei mozaikų, bet visko užtenka. Buvo naudojamas paprasčiausias gipskartonis, bet kad jis gerai atrodytų, įdėta kruopštaus darbo.
Mažoje erdvėje labai svarbios visos lyg ir nematomos detalės, pavyzdžiui, durų vyriai ar į sienas įleistos grindjuostės. Jos taip pat ne pačios brangiausios – brangiai kainavo jas montavusio apdailininko darbas.
Gerų meistrų beveik visada reikia palaukti ir kainuoja jie brangiau. O žmonės laukti nenori, svajoja kuo greičiau persikraustyti, tada jie ir palūžta, samdosi bet ką, kad tik greičiau darbai būtų padaryti. Vis dėlto greitai vyksta tik euroremontai, deja, pigiai ir gerai – tokio algoritmo nėra.“
G.Natkevičiaus biuras visada turi užsakovų, kurie jau per pirmąjį pokalbį prisipažįsta neturintys pakankamai pinigų juos samdytis, tačiau svajoja bendradarbiauti tik su šia architektų kompanija. Tada svarstomos įvairios galimybės, gal projektą vykdyti etapais, o gal kuriam laikui jį atidėti. Bet tokių klientų vienas žinomiausių ir todėl vienu brangiausių laikomas architektas niekada neatstumia, jo nuojauta ir patirtis kužda, kad su tokiais bus malonu dirbti.
„Smagūs, nuoširdūs santykiai labai lengvina mūsų darbą, – nevengia pasikartoti kūrėjas. – O štai turtuoliai dažnai yra išdykę žmonės. Jie mėgsta savo įtaka ir pinigais mus paspausti, primesti savo nuomonę, atrodo, kad kai kurie jų norėtų, jog būtume tik braižytojai, mat yra įsitikinę, kad jie geriau žino, kaip projektuojami namai.“
Kažkada G.Natkevičius nedrįsdavo atstumti nė vieno kliento, „žaisdavo iki galo“ net su nesukalbamiausiais, bet kaip pats sako, taip tik kankindavo vieni kitus. Dabar šio architekto aukso amžius – ir jis jau gali pasirinkti, su kuo dirbti, o kam atsakyti.
Jei pamato, kad santykiai nesiklostysis – neprasideda.
Kaunietis juokiasi, kad jo biure dirbantis jaunimas apskritai yra labai kategoriškas, vos po pirmo pokalbio su užsakovais įvertina: „Su tais neverta.“ Vyresnės kartos architektai yra kitokie.
Štai, ir Gintautas – net po kelių ne itin vaisingų susitikimų pirmiausia kaltina save, kad nepavyko atkoduoti kliento, kad nerado rakto nuo jo lūkesčių skrynios. Todėl bando vėl. „Nes būna visaip – ir jaunimas teisus, ir mes. Kartais situacija atrodo beviltiška, atmesti jau trys eskizai, ir staiga – opa – išgirsti, ko žmonės tikisi iš tavęs“, – apie vieną svarbiausių architekto darbo sudedamųjų dalių – pokalbius – pasakoja G.Natkevičius.
Paprastai jie vyksta jaukiame skersgatvyje prie Rotušės įsikūrusiame jo biure. Prie apskrito stalo susėda keli architektai ir būtinai tarp jų – nors viena moteris. „Tada vyrai klientai kompanijoje kitaip elgiasi“, – pastebi Gintautas.
Per 20 metų darbo praktikos žmonių tarpusavio santykiuose jis užčiuopia tiek plonybių, kad turbūt netruktų apsiginti psichologijos bakalauro laipsnį.
„Yra perdėtai pedantiškų, labai netvarkingų žmonių, trečdalis klientų – apskritai trintukai, – dalijasi pastebėjimais. – Vyrai nori atrodyti kietesni, todėl dažnai meluoja. Moterys yra piktesnės ir kategoriškesnės, bet su jomis lengviau dirbti, nes jei pasakys, kad mėlyna spalva nepatinka, tai reiškia, kad nė neverta joms siūlyti, o vyrai vaipysis, kažką pasakos... Vis dėlto natūraliai išeina, kad dažniau tenka dirbti su moterimis – juk jos yra židinio kurstytojos ir jo steigėjos.“
Šiandien per 70 projektų Lietuvoje ir porą Baltarusijoje turinčio G.Natkevičiaus ir partnerių biuro architektūros braižą sunku įvardyti.
Tačiau visi nors kiek besidomintys architektūra žino, kad jie neprojektuoja istorinius imituojančių stilių, nepaiso fengšui filosofijos. Ši kompanija vadovaujasi tik architektūrine ir urbanistine logika. Estetika ir funkcija – jų sėkmės kodas.
