Tradicijų ir paveldo puoselėtoja 35 metų Irutė Bargelienė žurnalistus pasitiko prie ekonomisto Juozo Daugirdo namo durų. Užrašas virš jų bylojo, kad žengiame į 1930 metų šedevrą.
Dėl tikslumo reikėtų pasakyti, kad Vytauto prospekte 30-uoju numeriu pažymėtas Vladimiro Dubeneckio suprojektuotas daugiabutis statyti baigtas 1931-aisiais. Tačiau tai nekeičia esmės – pastatas yra vienas iš saugomų modernizmo perlų Kaune.
Tamsiai žaliai nudažyta smetoniška laiptine šeimininkė svečius lydėjo iki penkto aukšto. Už ąžuolinių durų su arbata visų jau laukė ir antrasis namų šeimininkas 33 metų Tautvydas Bargelis.
Jauna pora trijų kambarių maždaug 60 kv. metrų būstą įsigijo beveik prieš trejus metus. Iš apleistos landynės ekonomistė ir informatikas butą pavertė šiuolaikiška ir kartu autentiška savo tvirtove.
Jie negailėjo laiko ir jėgų atkurti net mažoms autentiškoms detalėms – jų gausu kiekviename buto kampelyje.
Baltos sienos ir tamsintos medinės grindys bylojo apie gerą šeimininkų skonį. Prie arbatinio staliuko, kurį taip pat apraizgiusi įdomi istorija, kvietė mėtų arbata, užauginta I.Bargelienės mamos.
Kūčios – visada kaime
„Negalime praleisti Kūčių. Visi turi susirinkti. Net sukūrę savo šeimas, žinome, kur vyksime Kūčioms“, – sakė moteris, užaugusi Raseinių rajone.
Kūčios ir Kalėdos jos tėvų namuose visuomet buvo pati prasmingiausia metų šventė.
Tėtis kasmet iš šeimos miško parnešdavo eglutę, mama ruošdavo stalą, vaikai turėjo savo užduočių.
„Nuo vaikystės mane žavėjo, kad svarbiausia šeimoje buvo ne sėdimas prie stalo ar dovanos, bet kiekvieno įsitraukimas – šventei ruošdavomės visi drauge. Atsimenu, tėtis įsitraukdavo į maisto gaminimą, nešdavo ant stalo silkę ar maišydavo baltą mišrainę.
Nesvarbu, kad tai, rodos, ne vyriškas darbas.
Svarbiausia būdavo ir yra bendravimas“, – pasakojo jauna moteris.
Šeimoje iki šiol per Kūčias po staltiese padedama šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia šiaudą ir spėja, ar ilgai gyvens. Paliekama ir tuščia lėkštė vėlei. Vakarienės pradžioje vyriausia šeimos moteris pasako maldą, po vakarienės visi keliauja į bažnyčią, Bernelių mišias.
„Kai buvau vaikas, man tai atrodė smulkmenos. Bet dabar, kai mieste tokios tradicijos miršta, imu jas vertinti. Jos atrodo labai prasmingos“, – sakė kaunietė.
Dovanas gamina patys
Mėgstamiausios šeimos dovanos – tokios, kurias patys pagamina.
Tai – Irutės kepta duona, jos sukurtos kalėdinės dekoracijos, dukterėčių nupiešti piešiniai, sūnėno seneliui sukonstruota sumažinta jo traktoriaus kopija.
„Ar gali būti geresnė dovana nei tokia, į kurią įdėta rankų darbo? Ar gali būti kas geriau už mamos numegztas vilnones kojines? Man atrodo, žmonės jau kratosi vartotojiško dovanų pirkimo“, – kalbėjo I.Bargelienė.
Eglutę šeima visada puošia kieme. Kai prieš vidurnaktį eina pasižiūrėti dovanų, Irutės mama kasmet sugalvoja vis kitokių užduočių.
„Šiemet mama įspėjo, kad kiekvienas išsitrauks vieną ilgo eilėraščio posmą ir turės jį suvaidinti. Dovanas gauti nėra taip paprasta – ir ne tik vaikams“, – juokėsi ekonomistė.
Kasmet I.Bargelienės mama svečiams dovanoja savo rankų darbo atvirukus su ranka rašytais sveikinimais. Duktė juos renka, saugo ir su kiekvienais metais vis labiau vertina. „Gera po dešimties metų skaityti mamos rašytą atviruką. Labai miela juos gauti ir išsaugoti“, – pasakojo kaunietė.
Ar smetoniškuose namuose Kauno centre prigis kaimo Kalėdų tradicijos? Jauna šeima apie tai dar nesvarsto. Kol tėvai gyvi, važiuos pas juos. O paskui galbūt ir patys persikels į kaimą. „Dabar turėti kaimą tampa vertybe“, – įsitikinusi paveldo puoselėtoja.
Dėžutės pirkti nenorėjo
T.Bargelis taip pat persmelktas minties puoselėti tai, kas perduota praeities kartų. Jo senelis ir tėvas – gryni kauniečiai, šančiškiai.
„Jie – ypatingi Kauno patriotai, įskiepijo man meilę Kaunui. O mama – žemaitė, labai užsispyrusi. Išmokė mane, kad darbus reikia padaryti iki galo. Tas derinys ir lėmė, kad esu neabejingas savo miestui“, – aiškino T.Bargelis.
Vyras vaikystę praleido Kauno priemiestyje. Miesto centras jam visada atrodė iškilmingas. „Šilainiuose ar Dainavoje to nepajusi. Tik vėliau supratau, kas teikia tą jausmą – juk miesto centrą kūrė korifėjai“, – žavėjosi kaunietis.
Kai rinkosi būstą, pora nenorėjo dėžutės, kurią nusipirktų ir vartotų. „Norėjome įdėti savęs, savo darbo, kūrybos, atkurti dalelę istorijos. Norėjosi nestandartinio būsto miesto centre. Svarstėme ir apie palėpes. Buvo svarbu ne kokybė, bet namo atmosfera“, – pasakojo informatikas.
Nusipirko butą – landynę
Atrodo, kad jaunai porai buvo lemta gyventi V.Dubeneckio projektuotame name. Jie tik neseniai sužinojo, kad Betygalos bažnyčią, kurioje I.Bargelienės šeima Bernelių mišiose sutinka kiekvienas Kalėdas, suprojektavo tas pats žymus architektas.
„Net norėdamas nesuplanuosi tokių dalykų. O čia – toks sutapimas. Tautvydas visada sakydavo, kad bažnyčia labai graži, bet anksčiau nesidomėjome, kas jos kūrėjas. Per šias Kalėdas kitomis akimis žiūrėsiu į seniai pažįstamą bažnyčią. Ji – viena iš dviejų, kurias projektavo V.Dubeneckis“, – džiaugėsi Betygalos bažnyčios lankytoja.
Kai sutuoktiniai pirko istorinį butą, jo būklė buvo tragiška. Jį iš ankstesnių gyventojų buvo įsigijusi įmonė, kuri ketino sujungti du butus ir įrengti biurą. Tačiau šie planai žlugo.
Bargeliai vos apžiūrėję butą nutarė jį pirkti. Pardavėjai dar ragino pagalvoti, bet pora neklausė.
„Vos pamatę skelbimo nuotraukas nusprendėme: jei atvykus neiškils jokių netikėtumų, butą pirksime. Vaizdelis buvo liūdnas, čia anksčiau gyveno asocialūs žmonės, butą jie paliko kaip landynę, labai apleistą, bet mūsų tai neišgąsdino“, – sakė šeimininkai.
Pirkinį jie su džiaugsmu rodė šeimos nariams ir draugams. „O normalių namų neradote? Padarėte nesąmonę“, – landynė šokiruodavo svečius.
Tėvai liko santūrūs. Tik po sėkmingo remonto prisipažino, kad nesitikėjo gerų rezultatų.
Pusę metų naujieji savininkai iš buto gabeno kalnus šiukšlių. Įvairų šlamštą teko vilkti maišais. Atliekų buvo pilna kambariuose, butui priklausančioje lifto šachtoje ir net virš lubų.
Tremties verti radiniai
Tarp šiukšlių žvitri akis rado ne vieną šedevrą. „Ši artdeko spintelė buvo uždengta. Radome ją uždažytą rožiniais dažais. Restauratoriai ją sutvarkė. Dabar labai džiaugiamės šiuo baldu“, – spintelę rodė T.Bargelis.
Kitas laimikis – dalimis išnarstytas ir po namus išmėtytas smetoniškas rašomasis stalas. „Trūko tik stalviršio, kurį ankstesni gyventojai galbūt panaudojo kaip grindų dangą. Visą kitą radome. Dabar stalas – Irutės darbe, galbūt ateityje parsivešime jį į namus“, – aiškino kaunietis.
Žmonai senovę menantis stalas darbe įkvepia gerų idėjų. „Žmonės anksčiau, matyt, buvo žemesni – stalas nėra itin patogus. Bet darbas prie jo einasi kitaip – daiktas turi savo dvasią“, – prisipažino I.Bargelienė.
Šeimą pagavo azartas – ką dar suras senuose rakanduose? Kone kasdien Bargelių laukė staigmena. Atplėšusi senas grindjuostes, pora rado hitlerinės okupacijos palikimą – 1943 metų monetą – pfenigį.
Tvarkydama į sandėliuką panašų kambarį, I.Bargelienė sienoje rado paslėptus Juliaus Kilbausko 1943 metų dokumentus. Viename jų vokiškai pažymima, kad J.Kilbauskas yra išleidžiamas atostogų devyniolikai dienų ir gali važiuoti traukiniu iki Baisogalos ir atgal.
„Jei tokį dokumentą būtų radę sovietmečiu, žmogui grėstų tremtis“, – apie tai, kodėl dokumentai buvo paslėpti, aiškino I.Bargelienė.
Kauniečiai seniausius dokumentus įrėmino ir mielai rodo svečiams. Sutuoktiniai žavėjosi, kaip viename bute atsispindi skirtingų kartų gyvenimai.
Namo stogą dengė dviese
Pora butą įsigijo penktame – paskutiniame – daugiabučio aukšte, todėl pirmiausia ėmė tvarkyti stogą. Tarpukariu jis buvo dengtas skarda. Sovietmečiu meistrai nesivargino rūdijančios skardos nuimti ir šiferį užkalė ant viršaus.
„Senoji skarda buvo sudūlėjusi, šiferis trupėjo. Viename kambaryje vanduo sunkėsi į vidų, buvo apgadinta apdaila. Padėtis tragiška.
Mums pasisekė – radome meistrą, kuris stogus dengia tokiu pat būdu, kaip ketvirtame dešimtmetyje, – rankomis, cinkuota skarda. Abu dirbome, aš jam padėjau. Užtrukome ilgai, bet padarėme“, – džiaugėsi T.Bargelis.
Dėl stogo dengimo teko kovoti su namo administratoriumi ir kaimynais. Nė vienas nesutiko prisidėti. Galiausiai Bargeliai virš buto pakeitė stogą už savo pinigus.
I.Bargelienė juokavo, kad dabar galėtų skaityti paskaitas, kaip kautis su vangiais namų administratoriais ir nesąžiningais, tvarkytis nenorinčiais kaimynais – tiek informacijos ir patirties sukaupė.
Ekonomistė džiaugėsi, kad per porą metų į laiptinę atsikėlė bent kelios šeimos, kurios nori tvarkytis ir kurioms rūpi išsaugoti autentiką. Galbūt ši saujelė ims burtis ir į paveldo saugotojų bendruomenę.
Bargeliai jau svajoja, kaip padedant savivaldybei bus galima atnaujinti namo fasadą ir autentiškai atkurti išraiškingą tarpukarinę laiptinę.
Autentiškas detales nutapys
Kai į kambarius ėmė nebevarvėti vanduo, pora tęsė darbus buto viduje – keitė vamzdžius, elektros instaliaciją, nuvalė sovietmečiu užteptą tinką.
Paveldo puoselėtojai džiaugėsi, kad meistrai pagal senus langų rėmus surentė naujus – tokius pat, kokie buvo. Staktas ir palanges reikėjo tik restauruoti.
„Staliai net neprašyti pritaikė buvusius mechanizmus. Jie suprato autentikos vertę. Dizainas liko senoviškas. Į išorinius langus meistrai įstatė stiklo paketus, todėl namuose šilta“, – pasakojo T.Bargelis.
Išliko ir galimybė svetainėje pasidaryti vitriną – visiškai išimti langų rėmus ir mėgautis vaizdu. Juolab kad už lango – balkonas.
Vonioje išliko autentiškos grindų plytelės. „Visi klausia, kaip jos taip gerai išsilaikė. Bet iš pradžių taip nebuvo, meistrai iškart siūlė jas keisti.
Bet aš jas atnaujinau – nušveičiau labai smulkiu švitriniu popieriumi ir specialia pasta. Labai ilgas procesas, bet rezultatas labai patinka“, – švytėjo I.Bargelienė.
Viena plytelė – įskilusi. Tačiau dėl to ji tik dar mielesnė. Tapyti besimokanti ekonomistė ketina ją nupiešti. Taip pat ji nutapys ir kitas autentiškas buto detales bei surengs darbų parodą. Kad visi kauniečiai galėtų pamatyti buto lobius ir imtų labiau vertinti tai, kas mieste dar išlikę.
Duryse – detektyvas
Bute originalūs liko ir durų vyriai, staktos bei pačios durys. „Durys buvo nudažytos baltai ir jau pageltusios. Restauratorius nušveitė dažus, užlygino nelygumus. Jis stebėjosi, kad durys nė kiek neišsiklaipė.
Dvejas duris mums sutvarkė meistras, o likusias pamokė mus, kaip restauruoti. Teko patiems padirbėti“, – juokėsi namų šeimininkas.
Vienerios durys slėpė itin žiaurią istoriją. Pora spėja, kad buvę gyventojai per konfliktą kapojo duris kirviu.
„Šalia durų sienoje radome plytomis užkimštą didelę skylę (sieną sudaro medžio karkaso pagrindas). Panašu, kad kažkas kapojo duris, bet kai durų neįveikė, veržėsi per sieną“, – kriminalą pasakojo T.Bargelis.
Sumaitotas duris sutuoktiniai uždažė pilkai, o sieną atkūrė. Net neįtartum, kad joje būta skylės.
Dar vienerios durys, kurios anksčiau tarnavo vonioje, dabar svetainėje virto arbatos staliuku.
„Vonios durų stakta man buvo ties nosimi. Pakeitėme jas virtuvės durimis, kurios buvo aukštesnės, o iš šitų padarėme staliuką“, – pasakojo informatikas.
Iškankino radiatoriai
Namus puošia ir trys autentiški, iki metalo nušveisti radiatoriai.
I.Bargelienė pripažino, kad tai – kone sunkiausias jos darbas. Radiatorius dengė keturi dažų sluoksniai. „Buvo akimirkų, kai nedaug trūko iki ašarų. Kai kuriose vietose net neįmanoma prieiti. Gramdžiau dažus atsuktuvais ir kitais įrankiais“, – pasakojo auksarankė.
Rezultatai nenuvylė. „Išryškėjo visi privalumai – gražiai atrodo, kontrastuoja su baltomis sienomis ir geriau šyla, kai neuždengta dažais“, – šypsojosi T.Bargelis.
Ant radiatoriaus rankenėlės, skirtos reguliuoti šilumą, yra nurodytas ir jo autorius: „Inž. F. Bliumentalis“. Taip pat pažymėta, kad radiatorius pagamintas Kaune.
Namų šeimininkė nušveitė ir autentiškas ventiliacijos groteles. Miegamajame išsaugojo ir nebenaudojamą, šildymui reguliuoti skirtą čiaupą.
Nemažai Bargelių darbo pareikalavo ir svetainės lubos. Jas nuardę sutuoktiniai rado medines sijas ir nutarė jų neslėpti, bet paaukštinti lubas.
„Prie Smetonos buvo sukaltos lentelės ir uždėtas tinkas. Vėliau jis, matyt, pradėjo trupėti, todėl vietoj tinko žmonės prikalė storą kartoną ir jį nudažė.
Nuardėme kartoną ir lenteles, radome šlaką. Juo anksčiau šiltindavo stogus. Kai viską išėmėme, atsidengė sijos. Nutarėme jas parodyti ir kartu pasiaukštinti lubas“, – pasakojo informatikas.
Buto kaina – lyg mažo namo
Bargeliai prisipažino, kad bute dirbo tiek, kiek būtų tekę triūsti prie nedidelio namo statybų. Tačiau savo sprendimu džiaugėsi. Buto remontui išleido pusantro karto daugiau, nei kainavo pats butas.
Be to, juos žavi tarpukario statybų kokybė, architektų ir statybininkų meistriškumas. „Kiekviena detalė planuose nupiešta itin kruopščiai. O meistrai iš tiesų padarydavo taip, kaip architekto nupiešta“, – negalėjo atsistebėti kaunietis.
Nors nė vienas iš sutuoktinių nėra dizaineris, jiedu pasitikėjo savo skoniu, specialisto nesamdė. Viską diktavo autentiškos buto detalės.
Viską išpasakoję ir aprodę, šeimininkai palydėjo svečius link durų, atsisveikindami įteikė mažą kalėdinę dovanėlę – nediduką stiklainėlį mėtų arbatos.
Visiems nusišypsojus prasidėjo tikros, lietuviškos, smetoniškos Kalėdos.
Paveldo ir istorijos puoselėjimo pavyzdys
Andrijana Filinaitė
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė
„Neįtikėtina, kokia puiki transformacija įvyko šiose patalpose, anksčiau buvusiose niūria landyne.
Buto savininkai sukūrė jaukią erdvę, suderindami Laikinosios sostinės laikotarpį menančius elementus – parketą, durų vyrius, grindų plyteles, radiatorius, ventiliacijos groteles – su šiuolaikiniu dizainu.
Tai – puikus įrodymas, kaip paveldas gali tarnauti žmogui, tereikia noro ir šiek tiek kantrybės.
Įdomu, ar buto savininkai, pavyzdžiui, per Europos paveldo dienas, galėtų įsileisti visuomenę į svečius ir pasidalyti gerąja patirtimi. Tai galėtų paskatinti daugiau kauniečių pasekti jų pėdomis.
Tokios iniciatyvos ir begalinis žmonių užsidegimas yra geriausias pilietiškumo ir mūsų paveldo, istorijos puoselėjimo pavyzdys. Tai suteikia vilties, kad ir kiti unikalių tarpukario modernizmo architektūros pastatų ar butų savininkai užsikrės šiuo „virusu“ pačia geriausia prasme.
Tai ypač svarbu Kaunui, jau pripažintam Europoje – gavusiam Europos paveldo ženklą – ir siekiant kur kas svaresnio įvertinimo – patekimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.“
Specialistai įpareigojo išsaugoti parketą
Vienas iš nedaugelio, ką paveldo specialistai įpareigojo šeimininkus išsaugoti, buvo parketas. Kauniečiai nutarė ne uždengti vertybę naujomis grindimis, bet restauruoti.
Parketas buvo uždažytas rudos spalvos dažais. Daug sluoksnių. Meistrai dievagojosi, kad tokių prastų grindų dar nėra matę – jos buvo pažeistos drėgmės, kai kur apdegintos, greičiausiai, nuorūkų.
Ir vis dėlto keisti reikėjo tik kelias lenteles. Sunkiausia dabar priprasti prie girgždėjimo.
Pora išsaugojo autentiškas grindis ir prieškambaryje.
