Galiausiai jis išsirinko butą žalioje, „pasiolku“ vadinamoje Lazdynų dalyje. Tačiau ilgai ieškoto svajonių būsto įrengimas tapo išbandymu. Vyras nusivylė tuo, ką vietos pardavėjai ir gamintojai ar artimas užsienis siūlė populiariuose baldų salonuose.
„Norėjosi daiktų, kurie būtų gražūs, patogūs, tarnautų ilgai ir neprarastų savo vertės,“ – apie baldų paieškas pasakojo Mindaugas. Taip jis pradėjo domėtis patikusių dizainerių kūriniais, baldų istorija, jų gamybos technologijomis, o prisilietęs prie kokybės, suprato, kad gamintojų pažadai gaminti baldus kartoms – iš tiesų gali būti realūs. Bet tokie baldai ir kainuoja labai daug, tad vadybininkui buvo tiesiog neįperkami. Štai tada Mindaugas ėmė žvalgytis naudotų.
Gerų meistrų ieško nuolatos
„Kai supranti, ko nori ir kai labai to nori – pavyksta“, – šypsosi savo naują pomėgį verslu pavertęs Mindaugas. Per porą metų jis ne tik įsirengė svajonių namus, bet ir, palikęs samdomą darbą, užsiėmė tuo, kas džiugina iki šiol, – medžioja nenaujus garsių kūrėjų baldus. Vėliau juos – vienus atnaujintus, kitus tokius, kaip buvę, parduoda norintiems. Ir jam neblogai sekasi, nes gražūs ir kokybiški daiktai patinka daugeliui, o „už naują sofą mokėti 10 tūkstančių eurų gali tikrai nedaug žmonių“.
Maždaug 40 kvadratinių metrų patalpose šiandien telpanti Mindaugo atrinktų baldų „kolekcija“ – ne kiekvieno skoniui ir interjerui. Nei rėkiantis ar blizgus, nei vadinamas Provanso stilius nėra jo skonio. Forma, dizaineris ir gamintojas – tai visada lemia jo pasirinkimą. Dažnai ieškodamas baldų, Mindaugas juos matuojasi savo namams, ir jei galėtų turbūt viską į juos sutemptų. Šiam vyrui svarbu mėgautis kiekvienu pirkiniu, nes kitaip dingtų medžioklės azartas, o darbas nebeteiktų džiaugsmo.
Taip pat atidžiai kaip baldus, vilnietis renkasi ir jų meistrus. Bet iš pradžių buvo visko.
Pirko kopijas už originalo kainą, kai kurių baldų nepavyko atnaujinti taip, kaip tikėjosi. Dar ir šiandien vyras negali pasidžiaugti meistrais, kurie sugebėtų „perrengti“ , pavyzdžiui, jau 40 metų kultine laikomą „Ligne Roset“ sofą „Togo“ . Šarpėjaus veislės šuns kailį primenančios prancūzų gamintojo baldo klostės – iki šiol aukštasis pilotažas daugumai meistrų.
„Kai kurie restauratoriai skelbiasi „pertempiantys ar pertraukiantys“ baldus, būtent tai ir daro – pertempia ir pertraukia, o po baldai atrodo lyg išaugta kojinė“, – patirtimi dalijasi. Norint gero rezultato tempti ir traukti – nepakanka, meistrai turi paplušėti žymiai kruopščiau.
Dėl to Mindaugas nuolat lankosi jų dirbtuvėse – stebi darbą, jam svarbu, kad viskas būtų atlikta kokybiškai, nes tai nėra eiliniai baldai. Kaip ir jų šeimininkai.
Domisi ir įsigytų baldų istorija
Pagal baldų stilių Mindaugas gali pasakyti ir jų amžių – kada, koks modelis buvo gamintas. Labiausiai vyrui patinka modernūs, bet akį traukia ir senesni, skandinaviško stiliaus baldai, pagaminti XX a. 6—7 dešimtmetyje.
Didžiausias laimikis įsigytas per dvejus metus? Mindaugas atsako ne iškart: „Turbūt tai šveicarų – vokiečių gamintojo „Vitra“ sofa „Polder“. Viena žinomiausių Nyderlandų dizainerių Hella Jongerius kurdama šį baldą galvojo apie savo šalį iš paukščio skrydžio, tad jis ir primena spalvingą skirtingai dirbamos žemės vaizdą – yra įvairių atspalvių, plokštumų. Įspūdingas ir išskirtinis baldas“.
Absoliučiai apie kiekvieną baldą, kuris pirkėjų laukia viename nuobodžių Savanorių prospekto pastatų, Mindaugas gali pasakoti nesustodamas.
Jis žino kone visų jų sukūrimo istorijas, taip pat iš ko ir kaip jie pagaminti, kokios konstrukcijos ar medžiagos yra panaudotos. Kokybiški baldai turi tvirtą konstrukciją, o kai kurie – metalinį rėmą, tad reikėtų gerokai pasistengti norint tokius sulaužyti ar sugadinti.
Seni daiktai tinka ne visiems
Kokių baldų labiausiai ieško jo klientai? Dažnai teiraujasi dizaino ikonų – tokių baldų, kurie niekada nedingsta iš dizaino žurnalų puslapių. Ir tai nebūtinai šių laikų kūriniai. Architektas Charles-Edouardas Jeanneretas žinomas kaip Le Corbusier garsųjį šezlongą LC-4 sukūrė 1928 metais, tačiau iki šių dienų šio baldo formos nepakito ir populiarumas neišblėso.
„Tikrai dauguma žino šį baldą, yra matę, tik nežino ar nekreipia dėmesio, kas jo gamintojas ir kaip jis vadinasi. Tai ir yra ikona, kaip ir Arne Jacobseno „Egg Chair“, Charles'o ir Ray Eameso „Lounge Chair“, Mies van der Rohe „Barcelona chair“ . Tokie baldai nesensta – nepraranda savo vertės“, – vardija Mindaugas.
Paprastai jį susiradę žmonės daiktus vertina panašiai, supranta jų vertę.
„Vieniems tinka džinsai ir marškinėliai iš „Humanos“, kitiems tai nepriimtina, kaip ir nenauji baldai“, – sako Mindaugas, kuriam svarbu patikimo gamintojo kūrinio originalumas, o ne nauja, bet pigi jo kopija.
Į jį geriau nesikreipti su prašymu rasti kampą su miegamąja dalimi. „Kiekgi tos miegamosios dalies reikia? Du-tris kartus per metus. O baldą reikia rinktis patogų kasdienai“, – pataria jis, šiuo metu sau kaip tik ieškantis patogių šezlongų vietoj namuose stovinčios sofos.
Būna, aptikę jį feisbuke, skambina net baltarusiai: „Klausyk, už kiek pas tave eina baltos odos „Paltrona Frau“ (garsus odinių baldų italų gamintojas – red.) modelis „Chester One“ ?“
Jie, matyt, Mindaugą su kažkuo painioja.
