Tačiau jau po poros metų, praleistų Lietuvoje, ji suprato, kad konkurencija čia auga kaip ant mielių, nes gerų interjero dizainerių tik daugėja, tad per daug nesvarstydama ėmė studijuoti architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Panašiu metu Tutliams gimė dukrelė, todėl iki bakalauro diplomo Akiko visiškai atsidavė motinystei ir mokslams.
– Ar dabar jau jau galite atsipalaiduoti, juk visada turite užsakymų, žmonės atpažįsta jūsų švarų kuriamų interjerų braižą, o klientai dažnai ir sugrįžta – prašo įrengti naujus namus ar šeimos poilsines? – paklausėme architektės A.Tutlys.
– Ką jūs! Nieko panašaus, šiandien Lietuvoje toks aukštas interjero ir architektūros lygis, kad turiu nuolat tobulėti, ieškoti naujų idėjų. Stengiuosi kiekvienais metais dalyvauti interjerų konkursuose, kad galėčiau palyginti save su kitais architektais. Tačiau, jei atvirai, nemėgstu žiūrėti į jų darbus, nes – o, Dieve, galvoju – kaip jiems pavyksta taip gerai sukurti! Aš jiems tiesiog pavydžiu.
– Greičiausiai iš jūsų užsakovai tikisi kito žvilgsnio į jų namus – grynų formų, nedaug apdailos, su Rytų filosofijos prisilietimu. Akiko, turite savo mėgiamą stilių?
– Tikrai nemoku ir nekuriu klasikinių interjerų. A.Smetonos laikai man yra seniausias laikotarpis, kurio interjerą dar imčiausi kurti. Ankstesni laikai – ne man.
XIX amžius dar dar, bet jau XVIII a. Jėzau, ten gi italų paladianizmo stilistika, ten viskas taip sudėtinga. Esu įsitikinusi, kad, norint sukurti gerą klasikinį stilių, reikia turėti labai daug žinių. Todėl jei užsakovai pageidauja būtent tokių interjerų, rekomenduoju savo kolegą, kuris pamišęs dėl dvarų architektūros, puikiai ją išmano ir gali įgyvendinti.
Man pačiai labai svarbus pats darbo procesas, todėl džiūgauju, kai į mane kreipiasi žmonės, kurie yra matę mano sukurtus interjerus ir jiems jie patiko. Su tokiais užsakovais dirbti smagiausia, nes jie žino, ko tikėtis.
Per dešimt metų esu tik du kartus nutraukusi sutartį su klientais, nes tada labai aiškiai pajutau, jog nesutampa mūsų požiūris į darbą. Bet nė sykio nė vienas mano užsakovas nevėlavo atsiskaityti, man neteko nė su vienu kovoti dėl uždirbtų pinigų. Už tai esu jiems dėkinga.
Net 99 procentai mano klientų – vilniečiai ir dauguma jų nori gyventi su kuo mažiau daiktų, todėl pageidauja šiuolaikiško stiliaus. O šis stilius aprėpia viską nuo 5-ojo dešimtmečio iki šiandien.
Minimalizmas, vadinamasis skandinaviškas stilius – visa tai yra šiuolaikiška. Paprastai vengiu dirbti su raktažodžiais, nes, būna, per pirmą susitikimą užsakovai mane tikina, kad nori skandinaviško, o vėliau paaiškėja, kad visai ne tai jiems patinka. Todėl tiesiog prašau atsiųsti kuo daugiau užsakovams patikusių interjerų nuotraukų, kad galėčiau geriau suprasti jų pageidavimus.
Tada imuosi eskizų, juose fiksuoju interjero stilių, spalvų paletę, medžiagiškumą, baldų stilių, apšvietimą ir biudžetą. Visa tai kruopščiai aptariame su užsakovais, kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Labai nemėgstu įvairių persigalvojimų, kai po kelių mėnesių darbo man sakoma: „Radau gražų daiktą, norėčiau jį įsigyti.“ Tada vėl rodau mūsų eskizus ir sakau: „Taip, daiktas gal ir labai gražus, bet jis nelabai dera prie mūsų pasirinkto stiliaus.“ Jei žmonės kreipėsi į mane, vadinasi, jie tikisi tam tikro mano kuriamo estetiškumo, o jei nesilaikome vientisumo nuo pradžios, gero rezultato negali būti.
– Jūsų sukurtos erdvės neapkrautos daiktais, jose juntama ramybė ir tvarka, visa tai labai artima japoniškam stiliui. Gal teko lietuvių šeimai kurti tradicinį japonišką interjerą?
– Daugeliui lietuvių šiuolaikiškas japoniškas stilius tikrai būtų per sterilus. Pirmiausia japonai mėgsta dideles erdves, bet jose nerasite didelių sofų, stalų – jiems tiesiog jų nereikia. Gyvenimo būdas ten kitoks, o tvarka vertinama kone labiau už viską.
Pastaruosius penkerius metus Japonijoje labai madinga išmesti visus nereikalingus daiktus. Štai ne taip seniai grupė žmonių Tokijuje atliko eksperimentą – bandė gyventi turėdami vieną peilį, šakutę, puodelį, lėkštę, trejus marškinius, dvejas kelnes ir savaitei skirtus apatinius ir jiems puikiai sekėsi.
Senienų ypač lengvai atsikrato vyresnio amžiaus japonai – juk tiek per gyvenimą prikaupta nereikalingų daiktų. Jie mėgsta sakyti: jei išvalei savo namą, vadinasi, išvalei savo sielą. Kaip tik tokį periodą dabar išgyvena mano tėvai. Pas juos namuose dar buvo likę mano močiutės daiktų! Todėl mama per praėjusius Naujuosius metus išdėliojo mamos daiktus ir savo brolių bei seserų paprašė pasiimti tai, kas jiems brangu. Viso kito atsikratė – vienus daiktus kažkam atidavė, kitus pardavė specializuotose interneto parduotuvėse, likusius tiesiog išmetė.
Šeimos albumai? Na, šiandien juk retas turi tvarkingus šeimos albumus, dažniausiai nuotraukos sudėtos dėžutėse ar dar dažniau – laikmenose. Tad nuo brangių nuotraukų ir gali prasidėti namų valymas, kai jas visas atrenki, surūšiuoji ir sudėlioji į albumus.
Tas pat ir dėl kelionių suvenyrų. Mano mama paliko tik tuos, kurie vertingi kaip daiktai, o ne kaip nors su emocija susiję.
Išmetimo procese svarbiausia atrinkti tai, kas tau iš tikrųjų svarbiausia. Japonijoje šia tema išleista daug knygų, rengiami mokymo kursai, galima net pasisamdyti tvarkos trenerį, kuris ateina pas tave ne namų tvarkyti, o pareguliuoti tavo psichologinio mąstymo, jei jau pačiam nepavyksta išsikuopti. Dažnai ne daiktai yra problema.
– Tad Japonijoje, suprantu, psichologai populiaresni už interjero dizainerius?
– Turbūt tik Lietuvoje kas antras žmogus gali sau leisti samdytis interjero architektą. Visur pasaulyje tai yra laikoma prabangos paslauga. Japonijoje net nėra interjero dizainerių, ten architektai interjerus kuria. Butai ten parduodami visiškai įrengti su visais korpusiniais baldais, tik lovą ir stalą reikia įsigyti. Kai žmogui nedaug daiktų reikia, nesunku juos ir susidėlioti.
– Jūsų namai greičiausiai taip pat yra neapkrauti daiktais ir juose dominuoja jūsų mėgstamos natūralios medžiagos – medis, linas, mūras?
– Mano visi drabužiai telpa į metro pločio spintą. Panašiai – ir mano vyro bei septynmetės dukros. Kėdės, stalas, sofa, lova, virtuvės ir rūbinės baldai – viskas. Daugiau mums nereikia. Man kiekvienas daiktas turi atlikti funkciją. Krėslas – jei jis tik gražus, tik vietą užima, kam toks reikalingas? Tada televizorių prieš jį reikia statyti, nes ko gi jis ten stovės?
– O kaipgi dizaino ikonos? Juk dabar ypač madinga namuose turėti garsaus dizainerio baldą, kad ir nenaują.
– Karjeros pradžioje maniau, kad dizaino ikonų pavyzdžiai gali papuošti, netgi sukurti stebuklą kiekviename interjere, bet po poros bandymų supratau, kad taip tikrai nėra. Beje, tie baldai net nėra labai patogūs. Kartą kažkuriame viešbutyje pabandžiau atsisėsti į dizainerio Arne Jacobseno legendinį fotelį „Egg“ ir nustebau, koks jis nepatogus, nors erdviame viešbučio hole išties atrodė įspūdingai.
Todėl man dizaino ikonos įspūdžio nedaro, nebent užsakovai prašo. Vienas jų svajojo apie „Charles & Ray Eames“ krėslą, nepuoliau jo atkalbinėti, priešingai – pagal šį amerikiečių dizainerių kūrinį sukūriau visą to vyro namų interjerą – su daug raudonmedžio, kaip krėslo karkasas, bei juoda spalva.
Bet visada, kai užsakovai pageidauja etalono kūrinių, pasiteirauju ar išbandė juos? Jei taip ir jiems patiko, vadinasi, perkame.
– Akiko, vienu metu imatės ne daugiau nei 5–6 interjerų, nemėgstate skubėti, jums svarbi gera objekto aura ir santykis su užsakovu. O ar yra darbų, kuriuos būtumėte apsiėmusi daryti per daug nesvarstydama, ar jie apsimoka, tik todėl, – kad jie labai įdomūs, neeiliniai?
– Kas trečias mano kuriamas interjeras man įdomus dėl sudėtingo planavimo, užsakovų pageidavimų. Išskirtinį projektą turėjau prieš keletą metų – užsakovas paprašė atkurti sodybą pagal lietuvių tradicines kaimo architektūros tradicijas. Vidury miško pusės hektaro plote įsigytus trobesius atstatinėjome pagal 2008-aisiais išleistą Lietuvos regionų tradicinės kaimo architektūros vadovą. Bet tik sodybos fasadas primena senovę, viduje viskas modernu: lietuvių meistrų masyvo baldai ir skandinavų eklektika.
O pernai pabaigėme lenktų formų namo interjerą Trakų rajone. Ten tik iš natūralių medžiagų – kedro medienos ir molio pastatytas namas, kurio šeimininkai interjere pageidavo išvengti aštrių kampų.
Ten buvo labai įdomu dirbti, nes statybos vyko labai greitai, didesnio tempo dar nebuvau mačiusi. Statybų vadovas nuolat stovėjo man už nugaros: „Reikia brėžinio, rytoj, rytoj!“ Kol dirbau prie šio namo, jokio kito užsakymo nesiėmiau.
Statybų vadovas protingai apskaičiavo, per kiek laiko turime padaryti darbą, kad nepatirtų nuostolių, o užsidirbtų. Todėl viskas vyko labai efektyviai. Tas žmogus supranta psichologinę būseną – kai yra tempas, žmonės susikoncentruoja, tuomet atidžiai dirba, o kai tik tempas sulėtėja, darbininkai dažniausiai atsipalaiduoja. Jis ne tik tokį savo brigados ritmą palaikė, bet ir užsakovą į jį įsuko.
Penktadienį užsakovui pateikiame klausimus – jis privalo iki pirmadienio atsakyti. Jam irgi nebuvo laiko atsipalaiduoti. Bet rezultatas pranoko visų mūsų lūkesčius.
